„Kūryba mano gyvenime – nuolatinis procesas“, – teigia jis, praėjusį lapkritį išbandęs dar vieną kūrybos žanrą – vedėjo amplua LRT Plius televizijos laidoje „Tekstų pokeris“, kur įvairių sričių pašnekovai, pasitelkę kanoninę lietuvių literatūrą, ieško atsakymų į esminius žmogaus būties klausimus.
– Prisistatykite „TV dienos“ skaitytojams…
– Pradėjote nuo vieno sudėtingiausių man dalykų (juokiasi). Galbūt galėčiau save pristatyti kaip vaikščiojantį stebėtoją? Tačiau žmonės labiausiai mane žino kaip reperį ir įvairių tekstų autorių.
– Prieš prasidedant pokalbiui perspėjote, kad interviu metu visą laiką vaikščiosite. Ar taip geriau dėliojasi mintys, o gal sportuojate – renkate žingsnius?
– Turiu tokį įprotį apskritai – ir kalbėdamas, ir rašydamas mėgstu išeiti pasivaikščioti. Žingsnių tikrai neskaičiuoju, bet geriausius dalykus sugalvoju eidamas. Net neatsimenu, kada kokį tekstą rašiau neišeidamas vaikščioti. Iš pradžių viską užfiksuoju galvoje arba telefone, o paskui sudedu į „Word“ archyvus. Tekstai įvairūs – nuo repo, poezijos iki esė ar studijoms reikalingų dalykų. Visi jie vienaip ar kitaip siejasi su ėjimu.
– Save vadinate Pijumi Opera. Kodėl būtent Opera? Kas slypi šiame slapyvardyje – ironija, muzikalumas ar polinkis į teatrą?
– Gali būti ir teatras, ir muzikalumas – kuo daugiaprasmiškesnis pavadinimas, tuo geriau. Jo kilmė labai paprasta. Kadaise, kai man buvo, berods, devyneri, su bičiuliu sukūrėme repo grupę. Ji vadinosi „Operatyvūs“. Dažnai tą pavadinimą trumpindavome į „Opera“, nes taip prisistatydavau ir socialiniuose tinkluose.
– Suintrigavote: negi Jūsų paauglystės laikais jau buvo feisbukas, instagramas?
– Buvo, buvo (šypsosi). Aš labai jaunas. Man tik 21-i.
– Esate Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto trečiakursis, šiuo metu laikote egzaminus. Kaip viską spėjate – ruoštis laidoms, repo improvizacijoms, egzaminams?
– Tiesą sakant, jau visas suplanuotų dešimt laidų esame nufilmavę. Mokytis nėra labai sunku, nes lietuvių filologija man patinka.
– Kaip patekote į LRT Plius laidą „Tekstų pokeris“? Dėl to kaltas repas ar filologija?
– Gal labiausiai pokeris (juokiasi). Padėjo užmegzti pažinčių. Kalbant rimtai, – tai laidos prodiuseris. Jis pasiūlė tapti „Tekstų pokerio“ vedėju. Sakė, yra tokia literatūrinė laida, kuriai tu labai tiktum. O aš dar prieš kokią savaitę buvau pamąstęs, kad jei norėčiau vesti kokią laidą, tai tik literatūrinę. Kaip matote, greitai mintys materializavosi. Greitai ir sutikau, nes pažinojau visą laidos kūrybinę komandą, prodiuserį Karolį Banevičių. Liaudiškai tariant, paviliojo literatų chebra. Pasijaučiau saugiai ir pasakiau: „Darom!“ Jei žiūrovams patiks, pavasariop tikėsimės pratęsimo.
Norime parodyti, kad tie kanoniniai kūriniai gali būti suvokiami įvairiai ir kad literatūros grožis būtent ir slypi įvairiapusiame jų suvokime.
– Ar tikrą pokerį kada esate žaidęs?
– Tiesą sakant, žaidžiu jį kiekvieną savaitę. Tačiau prie laidos pavadinimo nagų tikrai nekišau – jis jau buvo. Gal dėl Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ įtakos? Nežinau, kokia jo kilmė. Bet man labai patinka, nes tekstas iš esmės ir yra žaidimas, panašiai kaip pokeryje. Juk tu blefuoji tekste, bandai apžaisti skaitytoją.
– Laidoje „Tekstų pokeris“ prikeliate kanoninius lietuvių literatūros kūrinius, kurie daugeliui žiūrovų primena mokyklą. Kaip Jūs pats ją prisimenate – su džiaugsmu, nuoboduliu, o gal neigiamomis emocijomis?
– Įdomus dalykas, kad mokyklą pradėjau lankyti Ukmergėje, o vienuoliktą ir dvyliktą klases baigiau Vilniuje, Užupio gimnazijoje. Galima sakyti, patyriau du mokyklinius etapus, nes po dešimtos klasės savarankiškai pradėjau gyventi sostinėje. Kodėl? Gal per anksti užaugau? Išvažiavau dėl didesnių perspektyvų ir savo muzikinių darbų. Aš repuoju. Jau nuo šešerių metų. Būdamas tokio amžiaus namų sąlygomis su vyresniais draugais įrašiau savo pirmąją dainą.
Mokyklos man nebuvo didelis iššūkis. Maloniai ten leisdavau laiką, man patiko mokytis. Tačiau visada buvau ne tik geras, bet ir pasiutęs. Namų darbų neruošdavau, bet mokiausi gerai. Kai perėjau į Vilniaus Užupio gimnaziją, mokslai išvis tapo kaip hobis.
– Ar visi lietuvių literatūros klasikų kūriniai, kuriuos nagrinėjate laidose, Jums buvo skaityti?
– 80 proc., sakykime, taip. Buvau neskaitęs Ievos Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimo“ ir Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonos“. Juos teko perskaityti pirmą kartą, o visas kitas knygas, ruošdamasis laidoms, skaičiau po antrą kartą. Nebuvo sunku: mokykla neseniai baigta – viską dar puikiai prisimenu.
Ar radau jose kažką naujo? Hmm... Ypatingų atradimų nepadariau, nes Vilniuje turėjau gerą lietuvių literatūros mokytoją, kuris labai įvairiapusiškai tuos kūrinius vertindavo. Gal tik skaitydamas Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly” pagaliau supratau, dėl ko jis vadinamas psichologiniu.
– Šį rugsėjį studijų pradžia Jums sutapo su laidų filmavimais. Ar vienas kitam netrukdė?
– Įdomu, kad netgi padėjo (juokiasi). Universitete turėjau daryti pristatymą iš V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Šatrijos Raganos „Sename dvare“, tad teko šiuos kūrinius skaityti ir dėl laidų, ir dėl studijų. Labai smagus sutapimas. Jei ko tada ir nespėjau, manau, dėstytojai man atleido: juk ne saulėgrąžas gliaudžiau laiptinėje, o dirbau. Ar jie žino apie laidą? Manau, taip. Tarp humanitarinių mokslų studentų ir dėstytojų geras ryšys, tad visko iš jų išgirstu: ir pagiria, ir per dantį patraukia.
– Laidos tikslas – į chrestomatinius lietuvių autorių kūrinius pažvelgti nauju kampu. Vis dėlto, daugiausia peržiūrų LRT mediatekoje sulaukė šiuolaikinio romano „Pietinia kronikas“ apžvalga. Kaip manote, kas lėmė tokį žiūrovų susidomėjimą?
– Kad ir kaip būtų, jaunam žiūrovui šiuolaikiškumas visada patrauklesnis už senovę. Nors Rimanto Kmitos romanas pasirodė prieš daugiau nei dešimtmetį, režisieriaus Igno Miškinio filmas suteikė jam naują gyvybę. Galbūt papildomo dėmesio pritraukė ir toje laidoje dalyvavęs populiarus tinklaraštininkas Benas Lastauskas, o gal tiesiog 90-ųjų nostalgija šiandien išgyvena savotišką pakilimą. Nežinau.
– Knygų pasaulis – itin platus: nuo rašto atsiradimo jų prirašyta tiek, kad visoms perskaityti vieno gyvenimo neužtektų. Kaip apsisprendžiate, ką skaityti?
– Vienas didžiausių mano gyvenime skaudulių – matyti, kiek knygų jau turiu prisikrovęs, ir žinoti, kad neperskaitysiu jų tiek, kiek noriu. Jei rimtai, yra leidyklos, kuriomis pasitikiu, kaip antai – „Rara“, „Apostrofa“, „Baziliskas“, dar kelios didžiosios. Jų leistas knygas skaitau ir žinau, kad visada bus gerai.
Kitas kriterijus – rekomendacijos. Kadangi šiek tiek pats sukuosi literatūros lauke, tai kliaujuosi nuomone žmonių, kurie man pačiam yra autoritetai. Skaitydamas atrandu naujų autoritetų, per juos – dar, kol susidaro nenutrūkstanti grandinė.
Esu senamadiškas – perku popierines knygas, imu iš jų autorių autografus ir skaitau. Seniau būdavo, kad knygą iš bibliotekos pasiimu, perskaitau ir tik tuomet perku, jau žinodamas, kad noriu ją turėti savo asmeninėje bibliotekoje. Daugiausia pas mane – lietuvių poezijos.
– Jūs, kaip pastebiu, kalbėdamas nevengiate pajuokauti. Įdomu, kiek humoras ir ironija artimi Jūsų poezijai, repo tekstams?
– Kalba be ironijos ar humoro būtų sausoka. Ironija, mano galva, yra pagrindinis kalbos variklis. Todėl ir gera literatūra eina koja kojon su humoru. Yra labai rimtų veikalų, parašytų graudžiai juokingai. Aš pats irgi mėgstu žaisti su kalba ir juokauti.
– Laidoje kalbinate keturis svečius, tarp jų – ir žmones su solidžiais mokslo laipsniais. Ar tai kelia jaudulį? Ar lengva klausti tų, kurie, regis, žino daugiau – yra vyresni, išmintingesni?
– Laidos vedėjo pozicija nebloga – jis turi atstovauti nežinantiems ir svečių paklausti to, kas būtų įdomu žiūrovui. Visada jaučiu jaudulį, kai kalbuosi su profesoriumi, kuris yra išanalizavęs vieną ar kitą kūrinį ir parašęs apie jį mokslinių darbų. Tačiau dažnai tie mokslo žmonės būna labai supratingi ir nekelia įtampos. Kita vertus, jaudulį jaučiu prieš kiekvieną laidą, kai mąstau, kaip reikės prakalbinti pašnekovus. Laimei, laidai prasidėjus atsipalaiduoju. Juolab kad jos vedimas yra visiškai mano teritorija. Turiu pasiruošęs kelis klausimus, kelias citatas, bet visa kita – tiesiog visiškas ekspromtas ir reakcija į tai, apie ką kalbamės.
– Ar Jūsų repavimas čia ir dabar laidos kūrinio tema irgi yra visiškas ekspromtas?
– Absoliučiai. Mes kalbamės laidoje, o paskui aš tiesiog greitai improvizuoju – repu reaguoju į tai, ką pasako laidos svečiai. Mano muzikos pagrindinis bruožas irgi yra improvizacija. Rengiu savo improvizacinius koncertus. Prieš porą metų vykusioje Vilniaus knygų mugėje dariau nenutrūkstamą dešimties valandų repo improvizaciją ir patekau į Lietuvos rekordų knygą. Žiūrovai per tą laiką keitėsi, bet buvo ir tokių, kurie atėjo pradžioje, o paskui pabaigoje. Gal norėjo patikrinti, ar vis dar repuoju (juokiasi)?
– Jei teisingai suprantu, muzika Jūsų gyvenime užima ne mažiau vietos nei literatūra?
– Tikrai. Ji ne tik hobis, bet ir darbas. Daug kas klausia, kodėl po mokyklos nestojau studijuoti muzikos. Gal dėl to, kad neradau sau tinkamo žanro. Mąsčiau apie kompoziciją ar muzikos prodiusavimą, bet filologija mane įtikino labiau. Juk repas irgi labai siejasi su kalba. Literatūrinė mano pusė jau nuo vaikystės konkuravo su muzikine. Niekada nebuvo aišku, kuri nugalės. Mano tėtis, mama, močiutė – visi susiję su literatūra. Su muzika? Profesionaliai niekas, tiesa, senelis smuiku grojo.
Vienas didžiausių mano gyvenime skaudulių – matyti, kiek knygų jau turiu prisikrovęs, ir žinoti, kad neperskaitysiu jų tiek, kiek noriu.
– Mačiau laidą, skirtą I. Simonaitytei ir jos romanui „Aukštųjų Šimonių likimas“. Ne vienas svečias pabrėžė itin puošnią rašytojos kalbą. O Jūs pats – rašydamas, kalbėdamas ar repuodamas – apie savo kalbos taisyklingumą galvojate?
– Aš gimęs Klaipėdoje, augęs Ukmergėje, o paskui dar ir Vilniuje. Matyt, esu tų visų šnektų kratinys. Stengiuosi per daug netaisyklingai nešnekėti, bet ir neturiu alergijos netaisyklingiems žodžiams ar kirčiams, ypač tiems, kurie yra motyvuoti. Mano nuomone, kalba turi būti pavaldi žmogui, o ne atvirkščiai. Aišku, tam tikras filtas, priklausomai nuo vietos ir laiko, visada yra. Laidoje aš jį irgi turiu, bet leidžiu sau pavartoti ir žargonizmų ar anglicizmų, stengiuosi neatrodyti dirbtinas. Juk „Tekstų pokeris“ iš esmės orientuotas į jaunimą.
– Jau norėjau klausti, kokiai auditorijai skirta ši laida.
– Orientuojamės į jaunimą, bet, manau, kiekvienas žmogus sekmadienį, bepjaustydamas daržoves savo pusryčiams, gali įsijungti LRT Plius ir mus žiūrėti. Nuo profesoriaus iki vyresnių klasių mokinio. Dėl to toks linksmas laidos formatas. Ji neturi jokių pretenzijų į akademines kūrinio analizes. Priešingai – dažnai kviečiame svečius, kurie visai nesusiję su literatūra. Norime parodyti, kad kanoniniai kūriniai gali būti suvokiami įvairiai ir kad literatūros grožis būtent ir slypi įvairiapusiame jų suvokime.
– Grįžkime prie tingių sekmadienio rytų. Ką pats veikiate tokiu metu, kai per LRT Plius rodo „Tekstų pokerį“?
– Tiesiog miegu ir keliuosi apie pietus. Manau, kad giliai širdyje aš esu vyturys, bet dabartinės gyvenimo sąlygos verčia būti pelėda. Šeštadieniais dabar dažnai tenka koncertuoti. Turiu gyvo garso grupę. Baigiame įrašyti albumą. Tai bus vienas pirmųjų repo albumų su gyvo garso grupe Lietuvoje.
– Kaip šiandien atrodo Pijaus kasdienybė, kai muzikos instrumentai ilsisi studijoje, o televizijos kameros išjungtos?
– Lieka literatūra ir pasaulio stebėjimas. Esu smalsus žmogus ir labai mėgstu stebėti viską, kas vyksta aplinkui. Nenustygstu vietoje, einu į kavines, barus, renginius, stebiu žmones, klausausi, ką jie sako, stebiu, kaip elgiasi. Dar vienas mano hobis yra tiesiog stebėti ir klausytis.
Keliauti irgi mėgstu. Kai baigsis sesija, žadu skristi į Kanarų salas. Populiarus variantas, bet mano dar netyrinėtas, todėl laukiu nesulaukiu.
– Ar atsimenate savo pirmąjį tekstą, kurį parašėte dar vaikas? Gal tebeturite ir sąsiuvinį su pirmaisiais savo literatūriniais bandymais?
– Pagrindinė užrašinė yra galva, bet vaikystėje tikrai turėjau daug sąsiuvinių. Tik nė vieno nesu prirašęs iki pabaigos. Kadangi esu ganėtinai impulsyvaus būdo, tai vieną pradėdavau, paskui griebdavausi kito, paskui trečio ir t. t. Dabar paprastai viską, ką išmąstau, užrašau į kompiuterį. Kad ir kaip norėčiau būti ranka rašantis romantiškas poetas, toks nesu.
– Užtai esate repuojantis filologas. Kaip gimsta jūsų tekstai: iš nuotaikos – geros ar blogos, o gal dažniau iš įtampos, pykčio, ironijos?
– Visas tas būsenas jau įvardijote. Kūryba man apskritai yra žmogaus būdas suvokti pasaulį, o jį suvokti, vadinasi, suvokti ir visas savo emocijas, būsenas. Kūryba – tai būdas komunikuoti su pačiu savimi ir su aplinka. Man repas gimsta iš to, iš ko pajaučiu kokius nors virpesius. Jie gali būti visame kame – nuo religijos, meilės, pykčio iki absoliučiai bet ko. Tą virpesį bandau suvaldyti kūrybine forma – taip gimsta eilėraštis arba daina.
– Kaip įsivaizduojate save po kelerių metų, pasibaigus studijoms?
– Manau, darantį panašiai tą patį, ką ir dabar. Mokytis man patinka. Norėčiau griebtis ir magistro studijų, bet bus matyti. Domina klasikinė filologija, viliotų ir filosofijos fakultetas – visokių pasvarstymų yra.
– Liūdnokai išsidavėte, kad „Tekstų pokeris“ netrukus atsisveikins su žiūrovais. Parodysite dešimt laidų – o kas toliau?
– Tikėkimės, kad žiūrovai, perskaitę šitą straipsnį, puls ieškoti LRT mediatekoje mūsų laidų ir pareikalaus antro „Tekstų pokerio“ sezono!
Naujausi komentarai