Dvidešimt ketverių Kauno technologijos universiteto magistrantūros studentė Olesia Les Rusijos sostinėje vykusiame konkurse įvertinta specialiu prizu už geriausią moters kostiumo konstrukciją. Atrankoje į konkursą dalyvavo 265 dizaineriai iš viso pasaulio, tačiau į finalą pateko tik 24. Olesia sėkmingai kopia į mados olimpą ir tiki, kad šlovė ir pinigai jos niekada nepakeis.

– Prieš išvykdama į Maskvą dalyvavai konkurse Rygoje ir abiejuose sulaukei pasisekimo. Kaip tai įvyko?

– Kai rengiausi konkursui Rygoje, nesitikėjau, kad įveiksiu atranką Maskvoje. Anketą dalyvauti prestižiniame „The Kremlin Stars-2012“ konkurse užpildžiau tarsi dalyvaučiau loterijoje.

Konkursas vyko viename Maskvos naktiniame klube. Jame praleidome visą dieną – nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Buvau pernelyg pavargusi ir apie jokius apdovanojimus negalvojau. Nustebau, kai skelbiant laureatus išgirdau savo pavardę. Tik vėliau suvokiau, kokie aukšti reikalavimai buvo taikomi visiems dalyviams. Jų konkurse dalyvavo išties daug. Į pusfinalį pateko 80 kolekcijų, į finalą – 24. Būti pastebėtam tarp tiek daug puikių kūrėjų – didelė garbė.

– Esi dar labai jauna, o jau sukūrei ne vieną kolekciją, tavo darbai aukštai įvertinti ir perkami. Iš kur tokia sėkmė?

– Laimėjimams mane skatina šeima, jais džiaugiasi draugai, dėstytojai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu patenkinta savo darbu, tačiau jo nesureikšminu. Tikrai jaučiuosi nejaukiai dėl tokio dėmesio. Kolekciją „Kubas“ parengiau konkursui „Dizaino dienos" Kauno technologijos universitete. Eskizus nubraižiau važiuodama autobusu iš Kauno į gimtąjį Visaginą. Vėliau grįžusi į Kauną parodžiau juos dėstytojai ir paklausiau, ar verta to imtis. Dėstytoja tam paskatino. Per dvi savaites pasiuvau penkis modelius. Savo kambaryje pati viską nufotografavau ir nusiunčiau komisijai. Ir gavau specialų prizą. Kiek vėliau pridėjau dar tris modelius ir taip „Kubas“ pasirodė tarptautiniuose vandenyse, iš jų – konkurse Maskvoje, kur pelnė pripažinimą.

– Vieni menininkai negali kurti be tinkamos aplinkos, kiti – be svaigiųjų gėrimų ar mūzos. Tu kuri net autobuse?

– Mane įkvėpia muzika. Ji gali viską apversti aukštyn kojomis, užlieti kūrybinė banga. Sukuriu vieną kostiumą, kitą. Tai skatina, provokuoja grandininę reakciją. Štai ir vakar dirbau iki paryčių. Sukūriau suknelę. Mano fantazija ir smegenys nesąžiningai žaidžia su manimi. Aš noriu ilsėtis, o mintys apie naujus kūrinius nepalieka ramybėje. Tuomet galiu nevalgyti, negerti, paskęstu kūryboje, atsijungiu nuo pasaulio – dažnai negirdžiu net šalia esančio telefono, nematau, kas vyksta aplinkui mane.

– O kaip tavo studijos? Nevaržo kūrybos?

– Universitete mus moko sukelti sau įkvėpimą. Moko analizės, taisyklių, mados tendencijų. Aš viso to mokausi, o spontaniškoji mano dalis kartais ima ir prasiveržia. Aš nemanau, kad esu talentinga. Tiesiog darau tai, kas man patinka. Jei yra bent vienas žmogus, kuriam patinka mano darbai, esu laiminga. Kūryba ir jos įvertinimas – tai ne prizai ar titulai, o žmonių noras įsigyti mano darbų. Kai žmonės juos perka, mane apima toks jausmas, tarsi jie įsivaikina mano vaikus. Aš noriu, kad žmonės mano drabužius nešiotų ilgai ir su meile.

– Jau pardavinėji savo darbus? Paprastai vienetiniai drabužiai kainuoja nemažai. Jei ne paslaptis, kiek kainuoja tavo kūriniai?

– Pirmuosius savo drabužius pardaviau beveik prieš metus. Tai buvo penkeri paukščių siluetais išmarginti marškinėliai. Jie kainavo po 30 litų.

– Esi minėjusi, kad kiekvieną kolekciją turi sujungti bendra tema, linija. Tuo vadovavaisi kurdama marškinėlius?

– Taip. Gamta man labai artima, todėl man labai patinka Kaunas: čia ir gamta, ir miestas vienoje vietoje. Čia randu daug idėjų kūrybai.

– Bet vaikystėje pradėjai nuo lėlių, kurias pirmiausia piešei ir karpei, o po to siuvai joms sukneles iš senų kojinių?

– O, taip! Mama norėjo vesti mane į menų mokyklą, bet aš tam priešinausi. Paūgėjusi aš pati, nieko nesakiusi mamai nei sesei, nuėjau į dailės mokyklą. Iš gimnazijos išėjau mokytis į profesinę mokyklą, nes norėjau išmokti siūti. Kai kurie žmonės nė neįsivaizduoja, nuo ko viskas prasideda, kaip susiūti siūlę. Aš pati visko išmokau nuo žemiausio laiptelio.

– Ir jau kuri proginius drabužius?

– Viena mergina paprašė sukurti originalią vestuvinę suknelę. Šiuo metu ją ir kuriu. Kalbamės, diskutuojame, pasitariame ir kuriame. Negaliu juk pasakyti: štai mano kūrybinio polėkio rezultatas – imk ir būk laiminga. Kai matau, kad žmogus griežtas ir tikslus, kuriu griežtesnes formas, o kai žmogus kūrybiškas, romantiškas, tokie turi būti ir jo drabužiai.

– Tikriausiai jau pagalvoji ir apie vestuvinę suknelę sau?

– Žinai, kad sakoma, jog žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Svajonių tikrai turiu. Pirmiausia tai maža ateljė, dizaino salonas kur nors Kauno centre ar senamiestyje. Noriu, kad žmonės čia galėtų ateiti ne kaip į parduotuvę, o kaip į jaukią vietą, kurioje galėtų išgerti su manimi puodelį kavos, aptarti mados tendencijas, būsimus darbus, išsirinkti ką nors gražaus iš jau esamų kolekcijų. O kada nors reikės ir šeimą sukurti.