– Jau dešimt metų esate puikiai pažįstamas televizijos žiūrovams. Iš jūsų tikimasi moksliškai pagrįstos, tačiau labai suprantamai ir aiškiai pateiktos informacijos. Gal geriau jaustumėtės, jei būtumėte nežinomas: juk garsus vardas prideda ir daugiau atsakomybės?
– Manau, ne ten dedate akcentus. Viskas priklauso ne nuo žinomumo, bet nuo patirties. O mano darbo stažas tiek kaip vidaus ligų gydytojo, tiek kaip LSMU lektoriaus – išties nemažas.
– Buvote dingęs iš televizijos. Smagu, kad vėl kiekvieną šeštadienio rytą galėsime matyti savo mylimą daktarą. Jei ne paslaptis, kas paskatino grįžti?
– Atsirado tokia galimybė ir sutikau. Žinote, visai neblogas gyvenimas būtų, jei visiems sakytume „ne“. Tik ar visuomet tai būtų teisinga?
TV3 nuotr.
– Ar lengva sugalvoti laidoms temų? Štai praėjusį šeštadienį kalbėjote apie hipertenziją. Ar dėl to, kad širdies ir kraujagyslių ligos – itin klastingos ir kasmet visame pasaulyje pasiglemžia daugybę gyvybių?
– Visaip tos temos dėliojasi. Būna, kad renkuosi pagal aktualumą, kaip arterinė hipertenzija, kuri laikoma garbaus amžiaus žmonių liga, tačiau pastaruoju metu užklumpa vis jaunesnius. Būna, kad žiūrovai patys išreiškia savo pageidavimų, arba vartydamas mokslinius straipsnius, naršydamas po internetą surandu kokios nors labai įdomios ir aktualios informacijos. Svarbiausia, kad žmonėms būtų įdomu.
– Labai smalsu, ar kada nors jaunystėje svajojote apie aktorystę? Juk esate apdovanotas ir aiškia dikcija, ir artikuliacija, ir charizmos iš jūsų neatimsi?!
– Vaikystėje ir paauglystėje buvau įsitikinęs, kad mano darbas niekada nebus susijęs su bendravimu. Ar buvau intravertas? Galbūt ne visai, kažkur per vidurį... Galbūt aš tiesiog nepriklausiau tai kategorijai žmonių, kurie daug šneka ir labai aktyvūs, – buvau gana tylus.
Niekuomet negalvojau, kuo noriu būti. Tiesiog gyvenau, ir tiek. Jokių didelių ateities planų nekūriau. Visada maniau, kad reikia gyventi šiuo momentu.
– Kalbate apie dabar madingą požiūrį gyventi čia ir dabar? Norite pasakyti, kad žinojote šią paslaptį gerokai anksčiau?
– Nežinau, ar žinojau. Tiesiog apie tai negalvojau. Gal ir gražiai skambėtų, jei imčiau pasakoti jums visokias būtas nebūtas istorijas, kaip aš čia viską iš anksto suplanavau, sugalvojau... Tačiau buvo kitaip. Savo knygoje rašiau, kad pasidaviau mamos spaudimui. Tai ji už mane kūrė ateitį ir sakė, kad žūtbūt turiu tapti gydytoju. Man jos žodžiai atrodė tikra kvailystė. Aš – gydytojas? Kažkaip neįtikėtina.
– Daug jaunuolių, spaudžiami tėvų lankyti, tarkim, kad ir muzikos mokyklas, vėliau jiems garsiai taria ačiū. Dabar, būdamas „tas daktaras Unikauskas iš teliko“, turbūt norėtumėte jai irgi padėkoti?
– Jei būčiau išbandęs kelis variantus, tada žinočiau, kuris iš jų yra geriausias. Dabar juk visiškai nežinau, kaip būtų buvę kitur. Baigiau mokyklą su technine pakraipa, kur buvo sustiprinta matematika ir fizika. Todėl visada maniau, kad studijuosiu kažką, kas bus susiję su tiksliaisiais mokslais. Ir viskas. Apie mediciną, juo labiau aktorystę, tikrai negalvojau. Tačiau vėliau įvyko tai, kas įvyko. Palaipsniui, jau dirbant universitete, skaitydamas paskaitas studentams, ėmiau pamilti savo darbą. Supratau, kad man tai tinka ir patinka. Bet kuriuo atveju tiek mamai, tiek tėčiui už daug ką esu dėkingas.
– Daugybę metų esate LSMU Kauno ligoninės Vidaus ligų klinikos gydytojas, medicinos profesorius, turintis ilgametės lektoriaus patirties. Kiek metų skaičiuojate televizijoje?
– Neseniai bandžiau skaičiuoti – koks dešimtmetis tikrai bus.
TV3 nuotr.
– Tačiau juk suprantate, kad kelti koją į televiziją, – labai didelė rizika? O jei, atleiskite už išsireiškimą, susimausite prieš visą Lietuvą?
– Vadinasi, susimausiu (juokiasi). Nors tikrai nemaniau, kad taip bus. Juk laidos netiesioginės. Galų gale, buvo bandomieji filmavimai. Prodiuseriai turėjo pasižiūrėti, kaip jaučiuosi prieš kameras, o paskui palaiminti arba ne. Pradžioje, aišku, buvo sunkoka jaukiai jaustis prieš kameras.
– Paskui supratote, kad turite virsti aktoriumi, vaidinančiu daktarą, o gal atvirkščiai?
– Niekada nebuvau aktorius. Aš visada buvau daktaras. Prisipažinsiu, filmuodamasis tikrai norėčiau išjungti gydytojo mygtuką, kuris manyje įsijungia automatiškai, vos ėmus kalbėti profesinėmis temomis. Tačiau man nepavyksta. Vis dar tikiuosi. Mano idealios laidos versija: kad proto lygmeniu likčiau gydytoju, o emociniu – juo nebūčiau. Be to, reikia turėti omenyje, kad į televiziją atėjau būdamas gana solidaus amžiaus. Per tą laiką, kol manęs nematėte, tobulėjau profesinėje srityje, įgijau kalbėjimo patirties: skaičiau paskaitas studentams.
– Kuo remdamasis rengiate savo laidas – ar tik tradicine medicina?
– Tam, kad galėčiau kalbėti kokia nors tema, turiu paskaityti bent keletą straipsnių apie tai. Privalau remtis kažkokiais tyrimais, gautais rezultatais. Vien nuostatos „man atrodo taip arba kitaip“ man neužtenka. Dar mėgstu naudotis informacija, kurią esu gavęs iš asmeninės patirties, dirbdamas vidaus ligų gydytoju. Tarkim, oficialūs duomenys teigia, kad toks metodas ar vaistas kuo puikiausiai tam tikrą ligą gydo, bet aš iš patirties žinau, jog ne viskas vyksta sklandžiai. Tuomet ieškau ir kitokios informacijos.
Filmuodamasis tikrai norėčiau išjungti gydytojo mygtuką, kuris manyje įsijungia automatiškai, vos ėmus kalbėti profesinėmis temomis.
– Kaip į jūsų veiklą televizijoje žiūri kolegos medikai?
– Nežinau. Kai kurie sako, kad pasižiūri. Tačiau gal geriau jų paklauskite? Kiek suprantu, bent daugumai mano laidos atmetimo reakcijos nesukelia.
– Ar turite laiko pasižiūrėti savo laidas? Ar tai, ką matote, jus tenkina?
– Oi, ne. Niekada netenkina. Tačiau, kalbant atvirai, nežiūriu dažnai, tik kartais. Suprasdamas, kad reikia. Juk galbūt pamatysiu ką nors, ką kitose laidose galėsiu pakoreguoti.
Kai jau pažiūriu, dažniausiai pašiurpstu ir vėl kurį laiką nejungiu televizoriaus (juokiasi). Juk kai kalbi prieš kameras, atrodo, kad nori ištransliuoti vienokią informaciją arba emociją, o praktiškai pavyksta taip, kaip pavyksta.
TV3 nuotr.
– Ar dalyvaujate vėlesniame laidų kūrimo procese: juk po visų montažų „Kviečiame daktarą!“ atrodo gerokai kitaip nei per filmavimus? Ar nebūna apmaudu, jei nelieka kažko svarbaus, esminio?
– Visaip būna. Tačiau nieko nekaltinu: laidų montuotojai, redaktoriai – juk ne medikai. Galėčiau gal ir aš daugiau prisidėti. Deja, neturiu tam jėgų ir laiko. Pradėjęs ruoštis TV laidoms, štai ką pastebėjau: dar niekada gyvenime tiek nesimokiau, kiek tapęs laidos vedėju. Akiratis per dešimtmetį smarkiai išsiplėtė.
– Ar padraugaujate su televizoriumi žiūrėdamas kitokio pobūdžio laidas, filmus, serialus?
– Turbūt nuskambės labai nepopuliariai, tačiau beveik niekada. Net neprisimenu, kada paskutinįsyk buvau įsijungęs televizorių. Žinias? Jos internete. Kita vertus, gal jas ir žiūrėčiau, bet vis atsiranda kažkokių naudingesnių veiklų. Todėl man labiau patinka naujienas skaityti. Beje, aš skaitau ne žodžiais ar sakiniais, bet pastraipomis. Taip kur kas greičiau pagaunu esmę. Niekas neprapuola tarp žodžių.
– Ar esate priklausomas nuo socialinių tinklų – feisbuko, instagramo? Girdėjau, kad daktaras Unikauskas patarimais ir ten dalijasi...
– Neturiu nei feisbuko, nei instagramo. Neskaitau ir kitų. Tačiau ir aš girdžiu visokių šnekų (žmonės papasakoja), kad daktaras Unikauskas feisbuke prekiauja įvairiais preparatais. Sykį pas mane ateina ligoninės, kurioje dirbu, slaugytoja ir klausia, kaip naudoti tokį preparatą, kurį atseit iš manęs pirko internetu. Iš pradžių dar piktinausi, kad žmonės tokie lengvatikiai. Norėjau aiškintis. Bandėme net triukšmą kelti. Tačiau tų sukčių taip lengvai nepaimsi. Buvo prieita net iki tokio absurdo, kad feisbuke pasirodė interviu su manimi (aišku, fiktyvus), kuriame dar pridėta klaidingos informacijos apie mano seserį, o nuotraukas, kuriomis iliustravo išgalvotą straipsnį, apgavikai paėmė iš „Google“ vaizdų. Todėl sakau dar kartą, neapsigaukite: daktaras Unikauskas jokiais gydomaisiais preparatais neprekiauja ir niekada neprekiavo.
– Tikriausiai esate girdėjęs Sokrato posakį: aš žinau, kad nieko nežinau. Ar jis jums tinka?
– Absoliučiai. Manau, kad išvis didelis pasiekimas yra žmogui suvokti, kad jis nieko nežino. Nuo to momento su tuo žmogumi viskas yra kur kas geriau, nei buvo iki tol.
– Ar šią Sokrato išmintį taikote ir savo studentams? Kokie jūsų ir jų santykiai?
– Savo studentams dažnai sakau: pamėginkime eiti nuo protingo prie suprantamo. Tuomet viskas keičiasi. Ar jie manęs bijo? Atsakysiu taip: kai buvau jaunas (su studentais pradėjau dirbti dar sovietmečiu), sistema buvo visiškai kitokia. Mane auginusi aplinka – taip pat. Todėl jaunystėje buvau kirvis. Vertindamas penkiabale vertinimo sistema tiek penketą, tiek dvejetą rašydavau su ta pačia malonia šypsena. Su metais, pastebėjau, ėmiau švelnėti. Pastaruoju metu studentai manęs tikrai nebijo. Į familiarumus nepereiname, bet šiaip bendraujame draugiškai. Tenoriu vieno: kad jie išmoktų!
– Pakalbėkime apie tai, ką rodo kalendorius, – pavasarį. Žmonės išsekę po žiemos ir karo vaizdų, kuriuos kasdien mato per TV. Gal patartumėte, kaip pasitikti pavasarį tiek fiziškai, tiek ir emociškai stipriems?
Dar niekada gyvenime tiek nesimokiau, kiek tapęs laidos vedėju. Akiratis per dešimtmetį smarkiai išsiplėtė.
– Pagrindinis vaistas yra bendravimas ir absoliutus vengimas toksiškų žmonių. Toksiškus kontaktus, kiek įmanoma, reikėtų nutraukti, apriboti. Kalbant apie fizinę savijautą, visų pirma, normaliai išsimiegokite, tinkamai maitinkitės ir judėkite. Daugiau nieko nereikia. Į lovą gulkitės 21.30–22 val. Jei vėliau – prarasite pagrindinę miego naudą. Kartais ir man pačiam nepavyksta šito punkto laikytis, tuomet graužia sąžinė.
Jei kalbėtume apie mitybą, paskutinįkart valgyti prieš miegą reikėtų apie kokią 16 valandą. Kaip ištverti neužkandžiaujant likusį laiką? Lengvai. Viskas priklausys nuo to, ką prieš tai dėjote į burną. Siūlyčiau atsisakyti angliavandenių ir pradėti valgyti tikrą maistą. Yra toks geras posakis, kad neįmanoma persivalgyti valgant tikrą maistą (nueikite į mėsos, žuvies, daržovių skyrius) ir neįmanoma nepersivalgyti valgant šlamštmaistį. Viskas, kas gražiai įpakuota, prie ko žmogus jau yra prikišęs savo nagus, – netikras maistas.
TV3 nuotr.
– Mėsą paminėjote prie tikro maisto, bet kuo toliau, tuo daugiau žmonių jos bando atsisakyti.
– Mėsos jie atsisako ne dėl to, kad mėsa kaip produktas kenkia jų sveikatai. Manyčiau, jie labiau mato etinę problemą, t. y. protestuoja prieš gyvūnų žudymą. Agresija, kurią su savo mėsa perduoda žmogui žudomas galvijas? Na, norėčiau pamatyti įrodymus. Juk pasaulyje egzistuoja ir visiškai priešingas reiškinys – vadinamoji carnivoire (liet. mėsėdiška) mityba, kai žmogus pereina prie mitybos vien mėsa ir jaučiasi puikiai. Jokie vaisiai ar daržovės čia neleistini. Tik yra vienas „bet“! Renkantis mėsą, reikėtų valgyti ne liesą, bet riebesnę jos dalį, nes visus perteklinius baltymus žmogaus organizmas paverčia cukrumi. Ir būtini riebalai. Nevalgydami mėsos visiškai, negaunate provitamino A, vitaminų B12 ir D3, hemo geležies, omega 3. Per mažai gaunate vitaminų B2, B3, B5, E, K2 ir mineralų – kalcio, geležies, kalio, seleno, natrio, cinko.
– Pavasarinis meniu. Ką reikėtų būtinai įtraukti į savo valgiaraštį?
– Vienintelis logiškas atsakymas – daugiau šviežių daržovių. Taip, kaip žiemą reikėjo valgyti daugiau raugintų daržovių.
– Jei vietoj daržovių vartotume maisto papildus?
– Kartais ir aš esu šalininkas kokio nors monoprodukto. Tarkim, vitaminas D3, kurį reikėtų vartoti su vitaminu K2. Blogiausias pasirinkimas – polivitaminai, kai į vieną piliulę prikišama daug visko. Pirma, dažnai ten esančios kelios medžiagos tarpusavyje veikia kaip antagonistės. Antra, ten esančių vitaminų ir mineralų kiekis yra labai menkas. Mano patarimas – iš pradžių pasidaryti išsamų kraujo tyrimą ir pasižiūrėti, ko jūsų organizmui iš tiesų trūksta. Tuomet gydytojas nuspręs, ko reikėtų pavartoti papildomai.
– Dar viena didžiuliu sniego kamuoliu per prasidėjusį pavasarį atriedanti problema – panikos atakos. Vis daugiau jaunų žmonių juos patiria. Gal turite receptą, kaip išlikti ramiam?
– Iki 1970–1975 m. tokių dalykų pasaulyje pasitaikydavo itin retai. 1977-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išleistos pirmosios mitybos gairės, kuriose nurodyta, kad apie 60 proc. viso žmogaus dienos raciono turi sudaryti angliavandeniai. Mano galva, nuo tada viskas ir prasidėjo. Atsparumas insulinui, nutukimas, padidėjęs kraujospūdis, depresijos, panikos priepuoliai ir t. t. Blogiausia, kad tai prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Duodame vaikui valgyti saldumynų, miltinių patiekalų, nuo to ima šokinėti cukraus kiekis kraujyje, paskui – ir insulinas. Smegenyse išsiskiria dopaminas – džiaugsmo hormonas. Tačiau po dviejų valandų šių medžiagų kiekis žmogaus smegenyse krinta, dėl to jis susierzina ir vėl nori angliavandenių dozės. Gavęs vėl džiaugiasi. Paskui vėl kankinasi ir t. t. Žodžiu, pasaka be galo. Tačiau tai tik mano nuomonė. Psichiatrai galbūt sakytų, kad daktaras Unikauskas nusišneka.
– Apie dažną užkandžiavimą jūs irgi turite griežtą nuomonę. Sakote, kad sveikiausia valgyti tik du kartus per dieną?
Kalbant apie fizinę savijautą, visų pirma, normaliai išsimiegokite, tinkamai maitinkitės ir judėkite.
– Idealu būtų vieną kartą. Tačiau man pačiam irgi taip nepavyksta. Aš valgau du kartus ir savo valgymą suspaudžiu į 4–5 valandas. Susidaro apie 19–20 valandų tarpas. Ir tai ne visada. Pirmą kartą valgau tada, kai išalkstu, – 10, 12 ar net 13 valandą dienos. Paskutinį kartą valgyti stengiuosi apie 16–17 val., priklauso nuo to, kiek turiu darbų.
– Įdomu, ar per tą ilgą laiko tarpą, per kurį nevalgote, jūs galite gerti vandenį, arbatą, sultis, kavą?
– Pasakysiu tik tiek, kad labai mėgstu kavą. Per dieną geriu daug kavos. Ne bet kokios, bet espreso. Kofeino koncentracijos prasme ji yra pati silpniausia. Tačiau jei jūs gersite kavą iš degalinės ir pasirinksite didžiulį XL puodelį, bus labai įdomus dalykas. Kuo ilgiau vanduo bėgs per kavą, kai ji gaminama, tuo daugiau toje kavoje bus kofeino. Esu pastebėjęs, kad man reikia ne kavos poveikio, o jos kvapo ir skonio. Vienu metu net buvau visai nustojęs ją gerti: tik pasidarydavau kavos, praskalaudavau ja burną ir išspjaudavau. Pasitenkindavau vien kvapu ir skoniu.
– Vadinasi, mano rytinis kapučinas su pieno puta ir cukrumi yra visiška nesąmonė?
– Kategoriškai negalima į kavą dėti cukraus. Neskani? Įpratimo reikalas. Be to, kartus kavos skonis skatina tulžies išsiskyrimą, o tai žmogui naudinga. Saldus skonis to tikrai nedaro.
TV3 nuotr.
– Vyresni žmonės skundžiasi, kad norėtų, bet nebegali mėgautis kava: nuo jos kyla kraujospūdis. Ar iš tiesų puodelis kavos gali paveikti kraujospūdį?
– Jei kava ir veikia, tai tik momentiškai. Jei senjorui labai norisi kavos, jam reikėtų rinktis espresą arba ristretą (ją kartais renkuosi ir aš). Tai labai mažos porcijos espreso kava. Kadangi vanduo su malta kava liečiasi trumpiau, kofeino ekstrahuojama mažiau, o kavos aromatinių medžiagų – santykinai daugiau. Tiesa, norint tai daryti, turi būti išlaikyta dar viena privaloma sąlyga: kavoje negali būti nei cukraus, nei pieno.
Pasakysiu dar daugiau, kad aukštas kraujospūdis – tai 90 proc. pačių žmonių susiorganizuota būklė. Dėl ko žmonės suserga hipertenzija? Arba jiems trūksta kažkokių medžiagų – magnio, vitamino D, arba jie naudoja per daug angliavandenių, nuo kurių anksčiau ar vėliau pakyla kraujospūdis.
– Ko palinkėtumėte savo gerbėjams, savo laidos žiūrovams, kurie su nekantrumu lauks kiekvieno šeštadienio ryto ir jūsų laidos?
– Gal užbaikime mūsų pokalbį tokiu linkėjimu: stenkimės visi gerai jaustis kuo ilgiau!
„Kviečiame daktarą!“ – šeštadieniais 11.30 val. per TV3.
Naujausi komentarai