Ne vienoje televizijoje dirbusi mergina tiksliai įvardija, kuo nacionalinio transliuotojo produkcija skiriasi nuo kitų, ir pasakoja, kas ją traukė į nacionalinį kanalą.

Dešimtmetį televizijoje besisukanti R. Katiliūtė tikina, kad jaučiasi pagaliau atradusi savo vietą. Iki svajonių darbo teko išbandyti daug ką – ir sutartis tvarkyti, ir dainų tekstus kurti, tačiau darbo LRT ji nekeistų į nieką.

– Kiek laiko dirbi LRT?

– Į LRT atėjau gruodžio mėnesį, o mintimis čia dirbu jau labai seniai – gal porą metų, nes tai buvo, galiu drąsiai pasakyti, mano svajonių darbovietė. Net jei būtų paskambinę iš BBC ar CNN ir kvietę dirbti, būčiau atsakiusi, kad mano prioritetas – LRT.

Iki oficialaus atėjimo į LRT turėjau nemažai bendrų projektų su šia televizija. O kai man paskambino ir pasakė, kad kviečia dirbti nacionaliniam transliuotojui, buvo labai didelė šventė. Ir tai įvyko praėjusį gruodį.

Anksčiau dirbau su turbūt geriausiu Lietuvos prodiuseriu Laurynu Šeškumi, kuris kartu su Modestu Karnaševičiumi turėjo bendrų projektų su nacionaline televizija, vienas jų – „Auksinis balsas“, vėliau sekė „Nacionalinė ekspedicija“, naujametiniai koncertai ir kt. LRT projektų, kuriuos kūrė prodiuserinės kompanijos, buvo nemažai, tad vienaip ar kitaip keliai su LRT visuomet susidurdavo, kol pagaliau patekau į tikrąjį savo kelią.

– Papasakok apie savo darbą.

– Mano pareigas apibrėžti labai sunku – oficialiai esu redaktorė, tad tikriausiai turėčiau kalbinti žmones ir rašyti tekstus, tačiau aš darau toli gražu ne vien tai. Tam, kad laida išeitų į eterį, reikia sugalvoti planą, jį aptarti su komanda, viską nufilmuoti, tuomet sumontuoti.

Tai, ką aš darau, yra mano didžiausias pomėgis. Montažas man tarsi „tetris“ – reikia sujungti detales. Kažkada žiūrėdama į režisierių Dominyką Kubilių maniau, kad montuoti niekuomet neišmoksiu, nors jis man sakė, kad tai nėra taip sunku, tereikia pabandyti.

Be to, dar dirbant kitoje televizijoje mane užklupo meilė ir tai buvo montažo režisierius, tad sekdama jo pėdomis išmokau šio darbo. Montažas yra viena iš mano dabartinių pareigų, bet užsiimu ir režisūra, ir tekstų rašymu. Filmuoti nemoku, labai gaila. 

– Kaip prasidėjo tavo profesinis kelias?

– Muzikos ir teatro akademijoje mokiausi dalyką, kurio visai nesupratau, ir, labai atsiprašau savo dėstytojų, bet nesuprantu iki dabar. Tai – Kultūros vadyba.

Mano specializacija buvo muzikos vadyba ir antrame ar trečiame kurse mums reikėjo atlikti praktiką. Vieni pasuko į filharmoniją, kiti – į Operos ir baleto teatrą, o aš viską pasilikau paskutinei minutei.

Apie televiziją neturėjau jokių svajonių, nes buvau pankė, man buvo įdomus menas, kultūra, nors, prisipažinsiu, visada slapčia realybės šou pasižiūrėdavau. Tačiau aš ilgai tempiau gumą ir supratau, kad beliko vienintelė laisva vieta televizijoje, tad mes su dviem bendrakursėm ryžomės atlikti praktiką ten.

Su praktikos lapais atėjome pas muzikos prodiuserį M. Karnaševičių, tuo metu dirbusį LNK, kuris mūsų paklausė, ką galime daryti. Kitos dvi merginos turėjo vadybinių įgūdžių, ir, kiek žinau, kultūros vadybininkėmis dirba iki šiol, o aš Modestui sakiau, kad kartais rašau eiles. Iš pradžių jis pasijuokė, bet iš tiesų po kurio laiko aš pradėjau rašyti dainų tekstus ir šį darbą dirbau apie trejus metus.

Ilgainiui suvokiau, kad man televizija pradėjo patikti. Vėliau pakalbėjau su prodiuseriais ir pasisiūliau padaryti reportažus. Dabar jau nuėjau tokį kelią, kai suprantu, kad pati galėčiau kurti laidą, žinoma, ne be komandos. Nesu tas žmogus, kuris sukuria produktą nuo pradžios iki galo, paleidžia jį į eterį ir pasikabina sau medalį. Prie to iš tiesų dirba begalė žmonių.

Tačiau tam, kad dabar galėčiau dirbti šiame kanale, turėjau pereiti daugybę grandžių – ir rūbus kabinau, ir sutartis tvarkiau, ir dainų tekstus rašiau.

Tiesa, kai nunešiau praktikos ataskaitą į universitetą, žmonės palingavo galva, nes didžioji menininkė nuėjo į televiziją. Ir čia jau sukuosi dešimt metų.

– Ar skiriasi darbas LRT nuo kitų televizijų?

Tai gali nuskambėti filosofiškai, bet darbą myliu vienodai, nepriklausomai nuo to, ar dirbu prodiuserinėje kompanijoje, ar nacionalinėje televizijoje. O jei paklaustum, ar skiriasi aplinka, ar produktas, su kuriuo dirbu, atsakymas – vienareikšmiškai taip, ir aš darbo čia nekeisčiau į nieką. Tiek galimybių realizuoti save, kiek sukuria LRT televizija... Čia galima tik džiaugtis jomis.

Darbo atmosfera taip pat yra puiki. Dabar galiu pasakyti, kad tai yra mano antri, jei ne pirmi namai. Daug metų ieškai savęs, galvoji, kur ir kuo norėtum būti. Regis, savo namus, tą smėlio dėžę, kurioje norėčiau žaisti, kol pastatysiu pilį, radau.

– O kas tave čia traukė?

– Pirmiausia man visuomet labai patiko, ką daro šis kanalas, visa jo produkcija, laidos. Tą patį galėčiau pasakyti ne tik apie televiziją, bet ir apie radiją, portalą. Tai, ką darome, yra kokybiška, objektyvu, įdomu, aktualu, nauja.

Taip pat pastebėjau, kad per paskutinius penkerius metus, kai jau atidžiai seku šio kanalo veiklą, jis labai atsinaujino, turi daugybę techninių galimybių, čia dirba puikūs profesionalai.

– Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Labai įvairiai. Kai buvo pats sezono įkarštis, pvz., kai vyko nacionalinė „Eurovizijos“ atranka ir paraleliniai projektai, darbo diena kartais tiesiog nesibaigdavo. Būna taip, kad atsisėdi prie kompiuterio ir po kurio laiko pakėlus galvą pamatai, kad jau vėl prašvito, o darbas vis dar nebaigtas.

Tokių dienų būna ne viena. Kartais tas nuovargis būna toks stiprus, kad jo jau nebejauti, ir tai tampa natūralia būsena. Televizija nelaukia ir nesvarbu, ar aš pavargau, sergu, ar man kas nors nutiko, darbas turi būti padarytas. Eteris yra karalius, ir jei laida turi būti parodyta antradienį po „Panoramos“, tai ji ir bus parodyta tuo metu.

Mano darbas baigiasi tuomet, kai produktas išeina į eterį. Ir nors reitingai yra sekami, manau, kad skaičiai yra ne viskas. Kai kas nors, nesvarbu, ar kolega, ar nepažįstamas, pasako gerą žodį, tada pasibaigia darbas. Tada supranti, kad viską padarei. Bet turbūt taip yra kiekviename darbe. Manau, kad net jei kemši dešras be meilės, tas darbas gerai nesigaus. Bet jei dešrų kimšėjui žmogus pasakytų, kad jo dešros yra pačios geriausios, tas žmogus pamiltų darbą. Žmonių įvertinimas yra svarbiausia.

– Tad tavo darbas reikalauja daug laiko...

– Kartais būna taip, kad prie septynių sekundžių įrašo dirbu visą parą. Kartais laidą sumontuoti yra paprasčiau nei dvidešimties sekundžių anonsą, prie kurio praleidžiu visą dieną ar dar daugiau.

Tam, kad į eterį išeitų dviejų minučių siužetas apie, pvz., „Eurovizijos“ atrankos dalyvį, reikia susitarti su pačiu dalyviu ir jo artimaisiais, juos nufilmuoti, parašyti tekstą, medžiagą suredaguoti, sukarpyti, sumontuoti, parinkti tinkamą muziką – o juk tokio ilgio siužete muzika gali pasikeisti ir dvylika kartų, sudėlioti vaizdo ir garso efektus, ir tai tampa dviejų valandų trukmės laidos mažyte detale.

– Kai neskaičiuoji darbo valandų, kažko tenka ir atsisakyti?

– Manau, kad dirbu tiek, kiek bet kuris žmogus televizijoje. Turiu ir laisvo laiko, bet tiesa, kad televizijos žmonėms dažnai tenka atsisakyti šiokių tokių asmeninio gyvenimo malonumų. Kartais juokauju, kad esu ištekėjusi už savo montažo programos ir TV metrų.

Žmonės, dirbantys ne toje pačioje sferoje, dažnai to nesupranta. Esu praleidusi draugės vestuves vien todėl, kad turėjau kurti laidą. Bet juk televizijos žiūrovams ir savo kolegoms negaliu pasakyti, kad laidos nebus, nes turiu dalyvauti vestuvėse. Be abejo, atsisakyti tenka, bet manau, kad gaunu daugiau, nei atsisakau. Manau, kad viską turiu – puikų darbą, žmones, kurie supranta, kokia esu išprotėjusi, ir daug galimybių.

– Kas šiame darbe yra įdomiausia?

– Niekada nežinai, koks iššūkis laukia. Čia nebūna dviejų vienodų darbų. Kad ir kokią gerą komandą turėtum, važiuodamas filmuoti niekada nežinai, kaip tau pasiseks – koks bus oras, koks bus pašnekovas, kaip jis kalbės ir ar bus tam nusiteikęs.

Tai yra televizija, ji fiksuoja viską. Gali būti, kad vienintelis pašnekovas tą dieną bus su nušašusia lūpa ir nenorės filmuotis, gali būti, kad šiaip jau plepus žmogus ištars vos tris žodžius, ir dėl to kiekvieną kartą jaudinuosi. Nepriklausomai nuo to, kelintus metus čia dirbu.

Pagrindinė varomoji jėga yra nuostabi komanda, su kuria dirbu. Pradedant vyriausiąja režisiere Asta Einikyte, vyriausiuoju prodiuseriu Audriumi Giržadu, vykdomąja prodiusere Nemira Poškiene, vadybininke Juste Komskyte-Vaiciekiūte, baigiant operatorių komanda ir garso režisieriais. Tai yra tie žmonės, dėl kurių su šypsena ateinu į darbą. Ta chemija svarbi, ir, ačiū Dievui, ji yra.

– Komanda yra labai svarbi?

– Taip, nuo jos priklauso rezultatas. Labai daug darbo įdeda operatoriai – jie turi sugalvoti planus, kuriais reikia filmuoti, pasirūpinti, kad kalbančiojo plaukų sruoga kristų ant tos pusės, ant kurios turi kristi, ir dar pagalvoti, kaip visa tai atrodys ekrane. Labai džiaugiuosi čia atradusi operatorių Vaidą Užkuraitį, su kuriuo kartu vykome į „Euroviziją“, dirbome prie kitų projektų, jaučiu, kad puikiai sekasi dirbti drauge.

Ir džiugiausia tai, kad baigę darbą, jie dar pasiskambina paklausti, ar tiko medžiaga, ar galiu atsiųsti sumontuotą rezultatą. Manau, kad visi gali pavydėti LRT – čia yra geriausia komanda.

– Su kokiais projektais dirbti tau įdomiausia?

– Galiu prisipažinti, kad man šiek tiek įdomiau dirbti su muzikiniais projektais. Sunkiai save įsivaizduoju dirbančią su sporto reportažais. Žinoma, svarbesnius čempionatus ar olimpines žaidynes seku, tačiau tikrai nežiūriu, kaip žaidžia „Neptūnas“ su kuo nors. Aš net nežinau, kokios spalvos jų marškinėliai (juokiasi – LRT.lt).

Su muzikiniais projektais dirbti įdomiau, nes pažįstu atlikėjus ir numanau, ko galima iš jų tikėtis ir kokią medžiagą parsivešiu. Kartais važiuodama filmuoti jau žinau, kokia muzika skambės fone.

– Su kokiais iššūkiais susiduri darbe?

– Vienas didesnių iššūkių buvo vos grįžus iš Stokholmo, kai galva buvo pilna įspūdžių, sumontuoti valandos trukmės dokumentinę apybraižą apie „Euroviziją“. Medžiagos kiekis buvo didžiulis ir vien jai atrinkti reikėjo labai daug laiko, bet man buvo duota viena savaitė.

Kiekvienas darbas man yra šioks toks iššūkis, manau, dažnas žmogus bent šiek tiek abejoja gautu rezultatu. Kaskart padarius darbą, prieš paspaudžiant mygtuką „siųsti į serverį“, truputį sudreba ranka. Ir didžiuojuosi aš ne savo darbais, o tuo, kad išvis turėjau galimybę su tuo dirbti.

– Kokių savybių reikia šiam darbui?

– Greitai reaguoti į įvykius. Televizija reikalauja dinamikos, tempo. Čia negali pusę minutės rodyti beauštančios aušrelės kadro, kuriame yra didysis nušvitimas. Kūrybiškumas taip pat labai svarbus, bet manau, kad be jo negalėtum dirbti ne tik televizijoje, bet ir radijuje, portale ar kur kitur.

Bendravimas su žmonėmis tikriausiai yra esminis, dažnai tenka tapti savotišku psichologu. Ir neretai žinomi žmonės paskambina pasikalbėti tikrai ne apie muziką ar nulūžusį kulniuką.

Manau, kad net jei dar kartą rinkčiausi profesiją, norėčiau ir vėl atsidurti čia. Daugiau nieko be šio darbo nemoku. Tiesa, laisvalaikiu rašau eiles, bet tai jau pomėgis.

– Tikriausiai yra pasitaikę ir kuriozinių situacijų...

– Juokingiausia situacija buvo tuomet, kai aš tik atėjau dirbti į LRT ir man reikėjo daryti reportažus apie „Auksinių bičių“ nominantus – juk čia nieko nepažinojau, o siužetai – būtent apie LRT darbuotojus.

Pamenu, man liepė nufilmuoti radijuje dirbančią Jūratę, o kas ji tokia, aš nežinojau. Pagal sąrašą pasižiūrėjau, kuriame kabinete ji sėdi ir iš už pakampių per stiklinę sieną filmavome dirbančią radijo operatorę Jūratę. Juk „bitinukai“ ir yra žavūs tuo, kad nominantai apie apdovanojimus nieko nenutuokia. Tačiau bežiūrint įrašą paaiškėjo, kad tai – visai ne tas žmogus. Pasirodo, tą dieną toje darbo vietoje sėdėjo Jūratės kolegė. Laimei, tai pastebėjome laiku ir vėliau jau nufilmavome reikiamą žmogų. [...]

Man LRT davė 180 puikių darbo dienų, kurių, aš tikiuosi, bus dar penkiasdešimt kartų daugiau, nuostabią darbo atmosferą ir kolegas, kuriuos drąsiai galiu vadinti bičiuliais, ir puikius mokytojus. Televizija man davė pirmą ir paskutinę mano gyvenimo meilę ir visa tai, ką aš suprantu kaip gyvenimą.