– Balti sportiniai bateliai, plėšyti džinsai, ryški striukė, stilingas šalikėlis...

– ...Pavasaris, – nusikvatojo trumpo atokvėpio metu prieš darbą savo "Opel" automobilyje įsitaisiusi Arina.

– Apsiniaukusi, vėjuota ir lietinga diena...

– Kaip mes jaučiamės, toks mums ir oras, – dainininkė buvo pakiliai nusiteikusi.

– Kas daro įtaką jūsų būsenai?

– Pavasaris – mano mėgstamiausias metų laikas. Gaila, turbūt nepamatysiu, kaip sprogsta medžių, krūmų žiedai. Daug darbo, dažnai važinėju ir nespėju pamatyti, kaip skleidžiasi pumpurai. Pastebiu, kai žiedai jau nukritę.

– Jei nuolat skubėsite, kada gyvensite? Žydėjimą ar besileidžiančią saulę galima pastebėti ir žemės drebėjimo metu. Viskas priklauso tik nuo mūsų.

– Laikas bėga žiauriai greitai. Bet gyvenu, gyvenu. Darbas – mano malonumas ir man pasisekė, kad dirbu mėgstamą darbą. Tai ir kosmetologija, ir dainavimas.

– Pusiausvyrai reikia ir antrosios pusės. Ar jaučiate harmoniją šioje srityje?

– Ta prasme?

– Ar Arina įsimylėjusi?

– Oi, aš visada įsimylėjusi. Ką? Nesvarbu. Nepasakosiu apie asmeninį gyvenimą.

– Bet tai – jau ne tas verslininkas, apie kurį kalbėjomės prieš kelerius metus?

– Neminėkime jo. Nenoriu apie jį kalbėti. Išsiskyrėme prieš dvejus metus. Praradimai ir atradimai yra kaip dopingas kūrybos žmogui. Bet apie asmeninius dalykus nenoriu kalbėti. Visada ką nors myliu ir širdyje – pavasaris.

– Su kuo pirmiausia jums asocijuojasi šis metų laikas?

– Turbūt kaip ir daugeliui. Šiluma, viskas atgyja, pražysta, gamta spindi, o mums užauga sparnai.

– Jie jus dar labiau skubins ir skraidins.

– Taip, reikia ir sustoti, susikoncentruoti, pabūti čia ir dabar. Tam padeda namai. Maisto gaminimas, mezgimas, knyga, sportas, buvimas su savimi – tai kaip meditacija. Mėgstu skaityti detektyvus, pastaruoju metu – Anos Bersenevos, Darjos Doncovos knygas.

– Jums trūksta gyvenimo detektyvų?

– (Juokiasi) Gal. Bet labai  mėgstu ir skaityti detektyvus.

– Skaitant sustoja laikas. Pastebite, kaip jis lekia šimtamyliais žingsniais?

– Taip, laikas bėga labai greitai. Ypač kai įžengi į ketvirtą, penktą dešimtį.

– Jums baisu?

– Aha. Šiek tiek. Ir gaila. Noriu daugiau laiko. Tiesa, mes ir patys skubame. XXI a. greitis – itin didelis.

– Ar reikia taip skubėti? Mirtis anksčiau ar vėliau ateis visiems.

– Kartais skubu lėtai. Ir patarimų kitiems duodu. Tiesa, kartais šmėkšteli mintis, kad pati jais nesinaudoju. O kaip galima kitiems patarti, jei pats tuo nesinaudoji ir nebandai? Tad pradėjau naudotis.

– Ar kosmetologijos specialistės negąsdina raukšlės?

– Ne. Yra priemonių. Svarbu jaustis gerai, sveikam, jaunam ir laimingam.

– Ar reikia priemonių slėpti savo išgyvenimus, džiaugsmus, patirtį, kuriuos ir atspindi mūsų raukšlės?

– Kiekvienas turime pasirinkimą. Jei kažkam raukšlės trukdo, jas gali koreguoti, susitvarkyti. Jei man trukdys, blogai jausiuosi, koreguosiu ir aš.

– Tas, kaip sakėte, žiauriai greitai lekiantis laikas jums asocijuojasi su jausmu, kad kažko jau nesusigrąžinsite?

– Stengiuosi apie tai negalvoti. Atgal nesidairau ir į priekį žvelgiu optimistiškai. Jei pradėsime knistis praeityje, deformuosimės, susigūšime ir nieko nepakeisime. Reikia gyventi, ir viskas.

– O kaip jūsų kelionės į Ukrainą?

– O, gerai. Dabar skrisiu į Kijevą uliavoti. Buvęs bendraklasis man ir kitai mokyklos draugei padovanojo dovaną – apmokėjo jos gimtadienio kelionę į Kijevą. Švęsime. Kartu mokėmės, gerai sutariame, bendraklasis dabar ten dirba, rimtas ūkininkas. Turėsime keturias dienas ir keturias naktis. Išnaudosime viską!

– O Krymas, kur gyvena jūsų giminės?

– Visą laiką važinėjome. Paskutinį kartą prieš tuos įvykius, Ukrainos ir Rusijos konfliktą.

– Kaip jūs vertinate tą politinį konfliktą?

– Labai atsargiai žvelgiu į šią situaciją, šiuo klausimu esu apolitiška. Reikia ten gyventi ir žinoti daug niuansų, dalykų. To nežinau, tad nenoriu būti neobjektyvi.

– Tačiau ryšius su ten gyvenančiais giminėmis palaikote?

– Bendraujame skaipu, niekas nesiskundžia. Kas dirbo, netinginiavo, turėjo galvą ir dabar gyvena. Kas nedirbo – nedirba ir dabar. Ir iš bado nemiršta. Galiu nuvykti į Krymą, bet daug darbų, esu labai užsiėmusi. Bet šiemet aplankysiu gimines Krasnodare – jei seniai persikėlė ten gyventi iš Ukrainos. Ten gyvena beveik visi mamos pusės giminės.

– Jūs reaguojate į globalius, pasaulinius įvykius, didėjančią prarają tarp skurdo ir turto, planetos netausojimą. Ar manote, kad tai nesustabdomi procesai?

– Esu tik už taiką, net vardo Arina reikšmė – taika.  Bet ką galiu padaryti? Taip, reikia pradėti nuo savęs, nuo mažų dalykų. Kaip ten sakoma? Dideli dalykai slypi mažuose. Noriu tikėti, kad viskas bus gerai, nors karai turbūt vyks visada.

– O jūsų sūnus vis dar emigrantas?

– Taip, vis dar Anglijoje.

– Mama neįdiegė meilės tėvynei?

– Sūnų emigrantu pavertė ne mama, o valdžia. Kaip ir tūkstančius kitų. Aš, sulaukusi tokio amžiaus, jau esu sėsli. Nors niekada nesakyk niekada.

– Laikui bėgant keičiamės. Kas jums suteikia palaimos dabar, sulaukus 47 metų?

– Vertybės liko tos pačios. Palaima – artimųjų žmonių sveikata, džiaugsmas, jų sėkmė, suplanuoti ir sėkmingai atlikti darbai. Banalu, bet taip yra. Palaimą suteikia ir darbas – kosmetologija, koncertai, mokiniai – ketvirtus metus dėstau vokalą, turiu 20 mokinių. Neseniai su iš Maltos į Lietuvą grįžusiu gitaristu Martynu Kuliavu pristatėme naują smagų projektą "Karališkas duetas".

– Karalienė ir karalius?

– O, jį vadinu bent jau gitaros princu. Nors galima vadinti ir karaliumi (juokiasi).

– Kadaise muziką palyginote su jūros spalva. O su kokia spalva palygintumėte savo dabartinį gyvenimo etapą, dabartinę būseną?

– Geltona, raudona, žalia. Ryškia. Labai ryškia.