"Šlagerių karaliene" pajūryje išrinkta dainininkė R.Čivilytė titulu džiaugiasi Šventojoje. Čia ji poilsiauja su jaunesniąja savo dukra ir stengiasi pasislėpti nuo praeivių žvilgsnių.

– Ką, be praėjusį sekmadienį pelnyto "Šlagerių karalienės" titulo, savo gyvenime galėtumėte pavadinti karališku?

– Savijautą. Aš nenoriu karališkai atrodyti. Noriu karališkai jaustis. Ir iš tiesų mane kartais apima toks jausmas.

– Kada?

– Kai būnu scenoje. Kai atlieku tam tikrą muziką. Tokią, kuri artima mano širdžiai, nuo kurios tiesiog gera. Tai nutinka ne kasdien, bet retkarčiais išties pasijuntu ypatingai. Karališkai. Kasdien taip jaustis neįmanoma. Galima jaustis nebent paprasčiausiai laimingai.

– Ar taip ir jaučiatės?

– Nežinau, būna karalienės laimingos ar ne, bet aš būnu (juokiasi). Esu laiminga, kad turiu dukras, kad turiu namus. Kad mano gyvenime viskas lyg ir tvarkoje. O visa kita... Nežinau. Gal dar priešaky?

Šiandien aš manau, kad laimė – kai sutari su savimi, kai aplanko suvokimas, kad tavo gyvenime yra visko, ko tau reikia. Kai neieškai kažko neįmanomo. Aš linkusi ieškoti to, ko nėra ir negali būti.

– Kokia jums ši vasara?

– Gera. Šiek tiek koncertavau su Gintaru Rinkevičiumi. Ir šiaip pamuzikavau. Dabar įrašinėju savo albumą. Viskas gerai. Šiuo metu su savo jaunėle atostogauju prie jūros. Mano mažajai dukrytei 10 metų, vyresniajai – 27-eri, ji dirba. O mes su mažąja nutarėme savaitę pailsėti Šventojoje.

– Ir kaip sekasi ilsėtis?

– Tradiciškai. Šiandien subjuro oras, tai vaikštome po parduotuves ir renkamės suvenyrus močiutėms, seneliams, tėčiams ir panašiai.

– Kaip manote, ar ši sunkmečio vasara Lietuvos pajūryje skiriasi nuo ankstesniųjų?

– Kad neatrodo. Tiek daug žmonių... Pilna kaip visada. Ir kavinėse, ir paduotuvėse, kažkoks bičių spiečius. Čia, prie jūros, nematau jokios krizės, atrodo, kaip poilsiaudavo žmonės anksčiau, taip poilsiauja. Visi švyti, maudosi jūroje. Tik tiek, kad dabar turi naują temą aptarti – kad krizė, kad yra blogai.

Ta žmonių tirštuma man šiek tiek kančia, esu čia labiau dėl dukros nei dėl savęs. Nes gulėti paplūdimyje už 50 centimetrų nuo kito žmogaus – man tai kažkas nesuvokiamo.

– Ar esate visą vasarą uždarbiavusi kuriame nors lietuviško pajūrio kurorte?

– Esu, bet tai buvo seniai, gal prieš 15 metų. Su Česlovu Gabaliu ir su amžinatilsį Loreta Motūzaite dainavome vienoje Palangos kavinėje beveik ant jūros kranto – buvo toks "Perlas". Dirbdavome iki aštuonių ryto, turėjome labai daug gerbėjų. Daugiau to nebepakartosime – Loreta mirė. Labai jauna, 28 metų.

– Nuo melanomos, ar ne?

– Taip, jai buvo melanoma. Odos vėžys.

– Gydytojai jau užkimo betikindami, kad melanomą dažniausiai sukelia kaitinimasis saulėje. Ar po draugės ir kolegės mirties nebaisu tysoti paplūdimyje?

– Loreta iš tiesų labai mėgo saulę. Ji poilsiaudavo Kryme, visur, kur daug karščio ir saulės spindulių. Tą jos suvėžėjusį apgamą aš pastebėjau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur mes dirbome. Pamačiau, kad apgamas kraujuoja... Jai teko skubiai išvažiuoti namo.

Aišku, kad baisu. Žinoma, kad pradedi skaičiuoti savo apgamus ir susimąstai, kokie mes esame trapūs, laikini. Vienas mažas taškelis ant tavo kūno gali lemti mirtį.

Aš ilgai saulėje nesideginu. Kokią valandą, ir viskas, einu į pavėsį. Esu kaip mano mama, kuri saulės apskritai nemėgdavo. Tėtis – saulės vaikas, saulės žmogus. O aš – ne, man saulės daug nereikia. Apsirengiu ir einu ieškoti kitų malonumų.

– Kokių? Kas jums labiausiai patinka ilsintis?

– Ramybė. Man norisi asmeninės mano teritorijos. Tokios, į kurią niekas neiskėsina. Aš šiek tiek pavargstu nuo žmonių. Kad ir dabar, Šventojoje, – vaikštome su dukra ir dairomės, kur pabėgti nuo žvilgsnių, nuo kalbinimo. Rami vietelė, kur manęs nenužvelginėja, nebado pirštais, man labai svarbu.

– Radote tokią Šventojoje?

– Kad ir kaip būtų keista, suradome tokią atokią vietą. Prie jūros, toli nuo visų bendrųjų ir moterų pliažų. Ėjome, ėjome ir suradome. O Vilniuje ieškoti nereikia. Tai – namai. Juose mėgaujuosi tik dukros draugija. Ji mane labai gerai jaučia ir nevargina.

– O, be dukros, šalia jūsų – daugiau jokio artimo žmogaus? Ar vis dėlto toks egzistuoja?

– Be abejo, egzistuoja. Bet dar labai tyliai, trapiai. Ne taip, kaip anksčiau. Anksčiau buvo visiškai kitoks gyvenimas. Dabar – kitokia stadija. Kai viskas asmeniškiau, intymiau. Gal net, sakyčiau, nuoširdžiau, paprasčiau. Kai nereikia apie tai daug kalbėti – tiesiog gera, kad tu tai jauti. Manau, tai irgi karališkas jausmas.