Į komisijos, rinkusios KMSO vyriausiąjį dirigentą, vadovo kėdę K.Zehnderis sėdo kitą dieną po šį sezoną baigusio koncerto, per kurį dirigavo čekų kompozitoriaus Antonino Dvorako didingąjį “Stabat Mater” atlikusiam miesto orkestrui.

Vasaros pabaigoje KMSO dalyvaus ir K.Zehnderio vadovaujamame Murteno klasikinės muzikos festivalyje. Koncerto išvakarėse maestro sutiko pasidalyti mintimis apie Lietuvos muzikos sceną, A.Dvoraką ir savo artimiausius planus.

– Jūs beveik savaitę repetuojate su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Kokie jūsų įspūdžiai atvykstant nebe pirmą kartą?

– Atvykus antrą kartą nereikia pradėti nuo pradžių, tiesiog tęsiu pradėtą darbą. Orkestras mane pažįsta, todėl dabar mūsų bendradarbiavimas daug produktyvesnis. Žmonės čia labai atviri, smalsūs ir nori keistis informacija, aš visada grįžtu iš Lietuvos su pilnu lagaminu naujų kompaktinių plokštelių, įrašų, juos man dovanoja vietos kompozitoriai, atlikėjai, jie ieško kelių eksportuoti savo kūrybą. Apskritai Lietuvos muzikinis gyvenimas man primena nedidelį kaimą, kuriame visi visus pažįsta, tai lyg didelė šeima.

– Kas paskatino parengti būtent A.Dvorako “Stabat Mater”?

– Aš turiu gana artimą ryšį su A.Dvorako ir kitų čekų kompozitorių kūryba. Gal tai susiję su mano ankstesne veikla, kai dirbau Prahos simfoninio orkestro vyr. dirigentu, tačiau jaučiuosi lyg būčiau gimęs su šia muzika. “Stabat Mater” yra puikus A.Dvorako ir sakralinės muzikos apskritai kūrinys. Tai vienas didingiausių romantinio periodo tokio žanro pavydžių, lygintinas su A.Dvorako, Giuseppe Verdi "Requiem". Manau, kad Lietuvos žmonės yra atviri sakralinei muzikai.

– Publika, kuri pažįsta A.Dvoraką iš tokių kūrinių kaip “Slavų šokiai”, IX simfonija ar “Karnavalo” uvertiūra, turėtų būti nustebinta atradusi kitokį kompozitoriaus portretą?

– Klausytojai atranda, koks gilus ir liūdnas gali būti A.Dvorakas. Tai nepaprastai emociškai paveiku. “Stabat Mater” finale mes taip pat jaučiame jo žymiausių kūrinių “Slavų šokių” ar "Naujojo Pasaulio" simfonijos įtaką. Aš netgi sakyčiau, kad jaučiamas ritmas, artimas liaudies šokiui "Dumki". Klausytojus nustebina ir kūrinio meditatyvumas, ir tekmė, tik paskutiniojoje dalyje, kuri žymi nušvitimą, atsiveria rojaus vartai, orkestras ir choras tiesiog šokiruoja, pribloškia garso turtingumu, garsu ir galia. Kaskart diriguojant šį kūrinį man nubėga šiurpas.

– Ar reikia žinoti kūrinio gimimo aplinkybes ir ar tai padeda?

– Kartais tai padeda, tačiau aš taip pat interpretuočiau ir nežinodamas aplinkybių. Nuotaika, gedulas yra užkoduoti kūrinyje ir nukreipti tiesiai į širdį, jaučiama, kad kūrėjas tokią gelmę pasiekia tik po milžiniško sukrėtimo ar praradimo ir A.Dvorakas grįžo prie sakralinės muzikos temos dokumentuodamas savo gedulą ir ieškodamas išeities po trijų savo mažų vaikų mirties.

– Kokie svarbiausi jūsų koncertų sezono akcentai?

– Mano sezonas buvo gana ramus – buvau paskirtas Bielo miesto Šveicarijoje simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu – daugybė susitikimų, planų kūrimas, turėjau sužinoti orkestro nuomonę apie mano planus koncertiniam sezonui. Sekmadienio koncertas man labai svarbus dar ir todėl, kad tai – vienas iš dviejų didelių sakralinės muzikos projektų šį sezoną: pirmajame projekte su Prahos radijo orkestru pristatėme Arvo Parto muziką. Man labai svarbu likti aktyviam ir kaip fleitininkui, užsiimti pedagogine veikla, tada jaučiu absoliutų bekompromisiškumą. Netrukus kaip solistais kartu su Hradec Kralovės simfoniniu orkestru, atliksiu vieną sudėtingiausių fleitos repertuaro kūrinių – Armeno Chačiaturiano koncertą fleitai ir orkestrui.

– Viename interviu minėjote, kad darosi vis sudėtingiau privilioti žmones į rimtosios klasikos koncertus, todėl reikia nuolat balansuoti tarp populiariosios ir klasikinės muzikos.

– Reikėtų būti atsargiems su populiariosios muzikos programomis, tačiau privalome jas išnaudoti ir sunkiai dirbti populiarinant orkestro vardą žiniasklaidoje, afišose – visur. Šie projektai gali padėti atvesti žmones į koncertų sales, kur mes dirbame savo kasdienį darbą, kai atliekame Wolfgango Amadeus Mocarto, Josepho Haidno ar Ludvigo van Beethoveno kūrinius. Visada turime būti budrūs ir pasverti, ką ir kada bei su kuo pristatyti koncertines programas. Manau, kad reikėtų stengtis ne atnešti muziką žmonėms, bet kviesti publiką ateiti ir klausytis muzikos, o mes turime pasirūpinti kuo didesnė ir įvairesne pasiūla.