S.Daukanto dainų valanda Žemaičių kultūros draugijos Klaipėdos miesto skyrius "Žemaičių alkierius" šiandien paminės veiklos 20-metį.

Brangintina tai, kad šios dainės, kurias XIX a. pirmoje pusėje užrašė pats Simonas Daukantas ar jo pagalbininkai, šiandien dar turi natūralios gyvasties. Iš atminties jas dar dainuoja senimas. "Žemaičių alkieriaus" dainininkės – taip pat.

S.Daukantas (1793–1864), be visokių nuopelnų Lietuvos istorijai, paliko gausų surinktos tautosakos palikimą. Jau anuomet jis matė nykstant šį tautos bruožą ir dėl to sielojosi: "Taigi ir dėl to dar surašiau, idant tas, kurs po 5 ar 6 šimtų metų perveizės mūsų tautos veikalus, žinotų, kokios buvo dainės mūsų gadynėj. (...) Užvis jog senų dienų dainės nebėra taip taigojamos, kaip pirmiaus kad buvo..." (S.Daukantas. "Žemaičių tautosaka", t. II, V. Vaga, 1984, psl. 370).

S.Daukanto pastebėta, kad žmonių atmintyje išsaugotos dainos, kaip ir archeologija, "gali daug atminimų ir palaikų senovės rodyti". Iš tiesų rodo. Šią pavakarę skambės dainos apie kunigaikštienę Birutę, apie buvusias ubagų linksmybes ir dvaro baimę, apie gaspadinės vainą dėl nulaižyto smetono... Visa tai – iš S.Daukanto užrašyto palikimo.

"Žemaičių alkierius", kaip Žemaičių kultūros draugijos skyrius, įsteigtas 1989 m. balandžio 20 d. ir iki šiol gyvuoja savarankiškai, be jokių lėšų ir apmokamų vadovų. Jo tikslas – kelti iš užmaršties ir skleisti žemaičių papročius, tradicijas, kalbą, pažinti žemaičių krašto istorinį ir kultūrinį palikimą, raginti tai daryti kitus. Ar pasisekė? Šiek tiek.

Daines iš S.Daukanto raštų "Žemaičių alkierius" šiandien 16 val. dainuos Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10).