Šešių vaikų tėvai: svarbiausia, ką turime savyje ugdyti, – žmoniškumas

Laura ir Mažvydas Aleknos augina šešis vaikus, dalyvauja sielovados bendruomenės "Gailestingumo versmė" veikloje, savanoriauja ir dar rūpinasi pernai įkurta mokykla "Atradimai", kurioje ypatingas dėmesys skiriamas santykiams.

– Kaip viską spėjate? – pirmąjį mano klausimą padiktuoja begalinė nuostaba.

Laura: Turbūt nespėju. Bet man Dievas duoda daugiaveikos malonę (juokiasi). Kelių veiksmų atlikimas vienu metu leidžia viena ranka rašyti elektroninį laišką, kita – rišti vaikui pačiūžas, o liežuviu dar atsakinėti vyrui į klausimus. Tai, žinoma, vargina. Turi laviruoti tarp kokybiško laiko ir tos vadinamosios daugiaveikos, bet yra valandėlių, kai atidedu viską į šalį ir esu tiktai su vaikais. Tuomet labai nuoširdžiai galiu įsijausti į žaidimą, ir mūsų atžalos tai jaučia, vėliau leisdami man už tai pasinerti į savo reikalus. Esu šeimos gydytoja rezidentė, baigiau ir NaProTechnologijos studijas (tai mokslas apie moters vaisingumą ir su tuo susijusius veiksnius). Tarp vaikų vis įšoku į mokslus, truputį pasigilinu ir vėl iššoku (juokiasi). Liko dar vieni metai.

– O kurį iš judviejų galima vadinti didžiulės Aleknų šeimos galva?

Mažvydas: Jei, kaip sakoma, yra keturi namų kampai, tai aš laikau tą vieną – pagrindinį, o Laura – kitus tris. Sakyčiau, kad mudu su Laura esame komanda. Nors Lauros misija mūsų šeimoje begalinė: ji turi Dievo dovaną palaikyti nuoširdų santykį su kiekvienu iš vaikų. O mano, kaip vyro, misija žemiškesnė: rūpinuosi, kad turėtume ką valgyti, stogą virš galvos.

– Jei gerai supratau, Mažvydas jūsų šeimoje yra tas praktikas, kuris neleidžia visų šešių ir dar Lauros fantazijoms nuklysti į lankas?

Laura: Tikrai taip. Kartais aš esu tokia vėjavaikiška: ko nors prisigalvoju, kažko užsimanau. O vyras mūsų šeimos sprendimams suteikia racionalumo. Bet vis dėlto net jis prieš mano norą – turėti vištų – neatsilaikė. Kiek džiaugsmo jos man teikia! O dar ir po kiaušinį vieną kitą randame. Jei būtų mano valia, greitai turėčiau prie namų visą ūkį – ir karvytę, ir kiaulytę, ir ožkytę… Tad Mažvydas palaiko tą žemiškąją pusiausvyrą tarp to, ko aš norėčiau, ir to, ką mūsų šeima gali sau leisti.

Turi laviruoti tarp kokybiško laiko ir tos vadinamosios daugiaveikos, bet yra valandėlių, kai atidedu viską į šalį ir esu tiktai su vaikais.

– Jūsų šeima – tarsi didelė bendruomenė. Nė vienas negalite gyventi pats sau – turite derintis prie kitų bendruomenės narių. Ar sunku groti tokiame šeimos orkestre?

Mažvydas: Nelengva. Todėl kiekvieną dieną mums tenka eiti į kompromisus. Turime priimti savo (taip pat ir kito žmogaus) silpnumus nepuldami į neviltį, kraštutinumus. Stojamės, einame pirmyn, nuolat pradėdami viską iš naujo. Kartais atrodo, kad kiekviena savaitės diena pas mus yra pirmadienis, nes, patikėkit, su šešiais vaikais tikrai yra ką veikti! Štai jau penkiolika metų mes su Laura nuolatos turime kelis ikimokyklinukus, ir tai galima prilyginti maratonui, kurį su žmona bėgame jau daug laiko. Jauniausiam mūsų šeimos nariui – tik dveji.

– Pasigendate akimirkų dviese?

Mažvydas: Užtai labai mokame jomis džiaugtis. Štai aną savaitę dviese su Laura ištrūkome pačiuožinėti ant Kauno marių ledo. O sykį už savanoriavimą gavome bilietus į spektaklį, bet tegalėjome pažiūrėti tiktai vieną dalį – tuo metu tokios buvo laiko galimybės… Bet jau tą dalį sužiūrėjome labai smagiai.

– Pristatydama jūsų šeimą paminėjau ir dar vieną kūdikį, gimusį tik pernai, – mokyklą "Atradimai".

Laura: Tiesa, su Mažvydu esame šios naujos mokyklos steigėjai. Dar prieš metus buvome viena iš penkių šeimų, prisidėjusių prie VšĮ Palaimintojo Jurgio Matulaičio Montesori mokyklos atsiradimo. Tačiau italų pedagogės M.Montessori sukurtas vaikų ugdymo metodas Lietuvoje kol kas neturi tęstinumo – mokslai vyksta tik iki ketvirtos klasės. Norėjosi pokyčio, nes labai trūksta 5–8 klasių mokyklų, kurios dirbtų atsigręžusios į vaiką, o ne į švietimo sistemą. Dabar gi perėjęs į penktą klasę vaikas paprastai patenka į tradicinę mokyklą. Kad tai ne visiems tinka, patyrėme per savo sūnų, kuriam perėjimo metu iškilo daug problemų. Patekęs į įprastą mokyklą penktokas paskendo didžiulėse klasėse, tarp begalinės konkurencijos, tuščių reikalavimų. Būdamas stiprus matematikas, jis ir toliau skynė laurus įvairiose olimpiadose, tačiau vis mažiau rodė noro mokytis. Ilgainiui tas jo žinių troškulys ir visai pradingo, atsirado elgesio problemų, mokykla tapo streso vieta. Tada supratome, kad turime padėti sūnui...

Stojamės, einame pirmyn, nuolat pradėdami viską iš naujo. Kartais atrodo, kad kiekviena savaitės diena pas mus yra pirmadienis.

– Ir suradote tokią mokyklą, kurios vertybės, ugdymo principai yra tokie, kokių ieškojote ir linkėjote savo vaikams?

Laura: Būtent. Tas metodas labai tiko mūsų vyresniems vaikams, nes pati mokymo sistema individualizuota. Mokytojo uždavinys joje ne išdėstyti temą per tas 45 min., bet vadovauti vaiko saviugdai. Šitai patiko sūnui Margiriui, kuris iš prigimties labai gabus, bet lėtesnio temperamento. Tradicinei pamokai pasibaigus, jis dar tik įsijungdavo į mokslus.

– Paprastai vaikai prisitaiko prie mokyklos, kad ir kokia ji būtų.

Mažvydas: Ir aš taip galvojau. Štai mano karta mokėsi sovietiniais laikais, kai nebuvo kitos išeities – tik prisitaikyti. Bet dabartiniai vaikai nuo mūsų labai skiriasi... Taip, jie prisitaiko, bet kenčia jų asmenybės. Todėl norėjome, kad mūsų vaikai rastų tokią ugdymo sistemą, kuri pati prisitaikytų prie vaiko unikalių savybių, sudarytų jam galimybę augti pagal savo interesus, gebėjimus ir individualų ritmą.

– Vadinasi, jūs, sužavėti laimingų savo vaikų patirčių, nusprendėte įkurti analogiškomis vertybėmis besivadovaujančią ugdymo įstaigą Kaune?

Laura: ta svajonė brendo ilgai. Todėl prisidėjome prie vienos mokyklos įkūrimo, šiemet įkūrėme kitą. Supratome, kad norime, jog tokių mokyklų, dirbančių pagal geros mokyklos koncepciją,  būtų daugiau, kad kuo daugiau šeimų turėtų galimybę rinktis.

– Mokyklos "Atradimai" vertybių sistemoje daug dėmesio skiriate vaiko, kaip unikalios asmenybės, vystymuisi. O juk ir patys šeimoje turite net šešis unikumus. Kaip sekasi sudaryti kuo geresnes sąlygas jiems skleistis?

Mažvydas: Mūsų namuose auga šeši skirtingi skirtingo amžiaus vaikai. Vadinasi, jų ir poreikiai yra skirtingi. Turime ir kūdikį, ir darželinuką, ir priešmokyklinukę, ir mokyklinukus. Be to, kiekvienas iš jų irgi turi savo skirtingus pomėgius, charakterį, temperamentą. Ir tuomet supranti, kad ant vieno kurpalio jų visų nebeužmausi. Turėjau priimti ir išmokti gerbti jų kitoniškumą.

Laura: Būti tais sąmoningais tėvais nepaprasta, kai matai, kad sūnus turi gerą galvą, puikiai pasirodo matematikos olimpiadose, bet visas jėgas skiria savo hobiui – krepšiniui. Tuomet turi laviruoti, kiek jam vis dėlto leisti semti tą krepšinį ir kiek skatinti pamatyti daugiau nei tik sportą. Prireikia ir išminties, ir diplomatinių gebėjimų – kaip prieiti, kada pakalbėti, kokiu būdu tą padaryti. O kartais neveikia niekas.

– Gal galėtumėte keliais sakiniais pristatyti savo vaikus?

Laura: Mūsų šeimoje labai skiriasi moteriškoji ir vyriškoji pusės. Berniukai savo charakteriu, pomėgiais yra panašesni į tėtį, mergaitės – į mane. Taigi, vyrukai pas mus yra ramesni, nuosaikesni, labai protingi ir gudrūs. O mergaitės –  aktyvios, energingos, užsispyrusios, daug norinčios, siekiančios. O dar – visi vyresnieji mūsų vaikai groja kokiu nors muzikos instrumentu (Luknė – pianinu, Margiris – saksofonu, Guostė – smuiku), o tėtis – būgnais. Aš pati esu baigusi pianino specialybę, groju ir gitara. Nėra taip, kad muzika nuolat skamba mūsų namuose, bet kai jau paruošiame kokį bendrą kūrinį, tai jau toks džiaugsmas visus užvaldo...

– Kaip tas šešių vaikų kolektyvas sugyvena tarpusavyje? Ar netenka jums, tėvams, nuolat dalyvauti skelbiant paliaubas?

Laura: Ne stebuklai čia su tom draugystėm. Pastebėjau, kad sunkiausiai sutaria tie, kurie pagal amžių yra arčiausiai. Jų santykiuose daugiau įtampos, konkurencijos. Bet yra ir daug veiklų, kuriose visi sutaria. Netgi vienas kitam autoritetu tampa. Pasakyčiau, kad tas santykis tarp visų vaikų – labai dinamiškas, banguojantis.

– Dažnai šiuolaikiniai tėvai viską daro už savo vaikus, motyvuodami, kad šiems daug mokslų, būrelių, kitų veiklų. Ar jūsų vaikai turi namuose pareigų?

Laura: Nuolatos ieškome sprendimų, kurie būtų priimtini ir mums, ir vaikams. Štai po Naujųjų metų iš interneto atsispausdinome naują pareigų lentelę, kuri kol kas jiems patinka. Ten yra dešimt kasdienių darbų, juos mūsiškiai pasiskirstę pagal pomėgius. Mūsų šeimoje niekas neverčia vieno ar kito vaiko plauti indų, jei tas darbas jam ne prie širdies: kiekvienas gali pasirinkti sau priimtiniausią variantą. Aišku, vieni tas pareigas prisimena, kitiems tenka pirštu baksnoti. Bet šiuo klausimu stengiuosi būti reikli.

Mažvydas: Kaip aš sakau, vaikų ribos prasideda ten, kur baigiasi tėvų kantrybė... Vaikai turi suprasti, kad gyvena ne viešbutyje. O jei vis dėlto viešbutyje – tuomet galiu paprašyti ir susimokėti (juokiasi).

– Ar jūsų namuose egzistuoja bausmės už neištesėtus pažadus, neatliktus darbus?

Laura: Gal labiau leidžiame vaikams pajusti savo veiksmų pasekmes. Tarkim, jei sūnus nori šeštadienį, kai visi kartu iš esmės tvarkomės namus, važiuoti į treniruotę, savo dalį jis turi padaryti kitu laiku, o jei to nepadarytų, neitų į treniruotę. Būna, kad kriaukles šveičia jau visiems sugulus. Kartais mažosioms mergaitėms apribojame filmukų laiką, kad išmoktų juos laiku išjungti. Vis dėlto labiau mėgstu akcentuoti bendradarbiavimą. Kai vaikai pajunta, kiek daug mes jiems leidžiame, nori ir patys atsilyginti draugiškumu. O leidžiame mes jiems iš tiesų daug: vykti pas draugus, į stovyklas, ekskursijas, keliones, sporto varžybas. Kaip sykį paatviravo vyresnėlė Luknė, purkštauti ir protestuoti tikrai neapsimoka.

Mažvydas: Stengiamės apeliuoti į jų sąmoningumą. Aiškiname, kad mūsų šeima didelė ir viena mama padaryti nieko nespės, todėl reikia ir vaikų pagalbos. O jei padėti nenorite, kai kurių gerų dalykų mūsų namuose tiesiog nebus, nes jų paprasčiausiai nespėsime.

– Ar turite kasdienių ritualų, buriančių šeimą draugėn?

Laura: O kaipgi. Vienas iš jų yra maldos laikas, į kurį niekieno neverčiami susirenkame visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Būna, kad tas maldos laikas išsitęsia net iki valandos, kitos. Užsišnekame, diskutuojame per tą maldą… Tai taip pat ir laikas, kai galime dalytis, kuo gyvename, kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais verdame. Mes nesame sausi poterių kalbėtojai, maldą suprantame gana laisvai. Antras ritualas, kurio labai stengiamės laikytis, – tai valgymas kartu. Paprastai pavyksta susirinkti vakarienės, o laiką koreguojame pagal vaikų treniruotes. Trečias dalykas – kelionės. Šiuo metu džiaugiamės žiemos pramogomis. Netoli mūsų sodybos, kur gyvename, bebrai užtvenkė upelį, tai atsirado puiki čiuožykla. Galime patirti bendrystę čiuožinėdami su pačiūžomis. Jas turime visi. Vasarą mėgstame aktyvias keliones į gamtą – su dviračiais, baidarėmis. Esame dideli kalnų slidinėjimo aistruoliai. Prieš trejus metus buvome išvykę slidinėti į Austriją, dabar laukiame, kol mažiukas paaugs. Visus vaikus nuo 3 metų jau statome ant slidžių.

– Tiesiog negaliu nepasmalsauti... Jūsų mergautinė pavardė Unikauskaitė – esate garsiojo ir visų lietuvių pamėgto profesoriaus Alvydo Unikausko dukra? Ar jūsų namuose jis dažnas svečias?

Laura: Kiek leidžia jo darbai – taip. Senelis pamišęs dėl vaikų, o šie – dėl visų senelių. Mano tėtis turi labai aiškią nuomonę, ją išsako, bet į mūsų šeimos gyvenimą, vaikų auklėjimą, maitinimosi tradicijas nesikiša. Kai į svečius atvyksta senelis, visi žinome, kad žaisime stalo žaidimus. Mėgstamiausias – "Saboteur".

– Kai šeimoje vaikai turi daug laisvės, visuomet yra slidi riba tarp augančių genijų ir mažų šėtonų. Sakykite, kas jums padeda rasti tą aukso viduriuką?

Laura: Vertybės. Mes su vyru jau beveik dešimt metų tarnaujame krikščioniškoje sielovados bendruomenėje "Gailestingumo versmė". Tai mus keičia ir kaip žmones, ir kaip šeimą. Atsiranda labai aiškus suvokimas, kad egzistuoja dvasinis pasaulis. Todėl ir savo vaikams akcentuojame, kad kasdien turime pasirinkti, kur einame, – Dievop ar velniop. Jie taip pat dalyvauja savo amžiaus maldos grupelėse, vasarą – katalikiškose stovyklose, vyriausioji dukra jau savanoriauja. Aišku, su kai kuriais draugais tuo klausimu jiems nelengva. Betgi jie turi tvirtą poziciją, kurią sugeba apginti. Tarkim, Margiris net sėdėjo po pamokų, kad nekūrė angliško burtažodžio. Bet tai tiesiog prieštaravo jo tikėjimui.

Mažvydas: Savo vaikams nuolat akcentuojame, kad patys savaime gabumai nėra didelė vertybė. Netinkamai juos naudojant, jie gali žmogų ir pražudyti. Gabumus mes kiekvienas atsinešame gimdami, betgi svarbiausia, ką turime savyje ugdyti, yra žmoniškumas. Tai stengiamės rodyti vaikams praktiškai – nuolat savanoriaujame, prisidedame prie "Carito" veiklos, kartais kepame pyragus ir nuvežame juos kokio nors reabilitacijos centro žmonėms, lankome kaimynystėje gyvenančius vienišus senukus. Norime, kad vaikai suvoktų, jog svarbu gyventi ne vien sau. Aišku, kad jaunam žmogui aukotis sunku. Bet vis tiek mūsų vaikai priima tai kaip vertybę ir geba pasirinkti padaryti kažką dėl kito žmogaus, o ne vien turėti asmeninį malonumą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pafa

Pafa portretas
Ir nx tiek veistis atn sitos suvargusios lietuvos?

Teisingos mintys

Teisingos mintys portretas
apie švietimo sistemą, kad mokiniai ir mokytojai dabartinėje mokykloje turi dirbti tai absurdiškai švietimo sistemai. Švietime mokytojas turi šviesti ir šildyti, tik toks Mokytojas gali ugdyti ir auginti asmenybes, o dabar kol kas mokyklose tik krepšeliai ir tuos krepšelius aptarnaujantys pamokos vadybininkai. Absurdas ir tiek.

Kad išauginti

Kad išauginti portretas
gerus žmones visų pirma reikia pačiam rodyt pavyzdį. Kai vaikams meluojama, kai jie verčiami besąlygiškai klausyti veidmainio tėvo ar vykdyti isterikės mamos komandas, ko reikia tada tikėtis? Arba kaip galima vaikus velti į politiką? Kažkada girdėjau mūsų garsiojo Gabrieliaus, su pasididžiavimu papasakotą atveji apie savo dukras (per radiją) Kad mergaitės piešia Ukrainos vėliavas ir kabina pas save kambaryje(!).Taigi pasakykit man ar čia yra normalu kad mažos meragitės vietoje jų amžiaus žaislų ir užsiėmimų ,,pačios susigalvoja" tokias nesamones?/////Linkiu šiai šeimai /jeigu ką/ nebūt tokiais idiotais. Sėkmės!
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių