Martyno Šiaučiūno-Kačinsko neišvertė iš koto lietuvio akiai neįprasti korėjietiški rašmenys. Vilniaus universitete baigęs matematikos studijas, jis patraukė į Pietų Korėjos sostinę mokytis korėjiečių kalbos. Seule su pertraukomis vyras gyvena aštuntus metus.

Domino Azijos šalys

Kai iš Vilniuje viešėjusio korėjiečių rašytojo Hailji atėjau imti interviu, netoli sukiojosi kažkoks budistas. Tačiau „budistas“ prakalbo lietuviškai. Paaiškėjo, kad jis – Hailji knygos „Užupis“ vertėjas iš korėjiečių kalbos į lietuvių 32 metų M.Šiaučiūnas-Kačinskas.

Savo „Užupį“ Hailji pristatė neseniai Vilniuje vykusioje Knygų mugėje, o jos vertėjas nutarė ta proga aplankyti gimtinę.

Martynas sakė, kad jis – joks budistas. Pastaruoju metu Lietuvoje vyras verčia korėjietiškų filmų, kurie bus rodomi „Kino pavasaryje“, subtitrus į lietuvių kalbą.

„Mane visada traukė Azijos šalys, domino kalbos. Bet taip atsitiko, kad Vilniaus universitete studijavau matematiką, o kaip antrą specialybę – japonologiją. Paskui išvažiavau į Japoniją. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakojo iš Panevėžio kilęs M.Šiaučiūnas-Kačinskas.

Grįžęs į Lietuvą jis sužinojo, kad yra galimybė išvažiuoti į Korėją mokytis korėjiečių kalbos.

„Žinojau, kad japonų ir korėjiečių kalbos savo struktūra panašios. Pamaniau, kad išmokti korėjiečių kalbos nebus taip sunku. Jei yra galimybė, galima pabandyti. Už pabandymus niekas neužmuš. O jeigu nepatiks, visada galima grįžti“, – taip tada mintijo Martynas ir nė nesapnavo, kad toje šalyje užsibus ilgokai.

Vienoje klasėje su japonais

Lietuvis patraukė į Seulą. Korėjiečių kalbą M.Šiaučiūnas-Kačinskas studijavo dviejuose universitetuose – Yonsei ir Kyung Hee.

„Sekėsi gerai. Buvo daug lengviau nei kai kuriems europiečiams, nes moku japonų kalbą. Ten mus vis perskirstydavo: silpnesnius – į vieną klasę, stipresnius – į kitą. Aš visada būdavau su japonais“, – prisiminė Martynas.

Jis mokėsi šešis semestrus. Baigęs tą programą žmogus turėtų laisvai kalbėti korėjietiškai. „Tačiau kai įstojau į doktorantūrą – kalbotyrą, supratau, kad tos programos – niekis. Ir kai reikia ką nors versti ar pačiam rašyti, supranti, kad ten buvo tiktai pradžia“, – neslėpė pašnekovas, kalbos mokęsis dvejus, o doktorantūroje – ketverius metus.

Ar gražiai jo ausiai skamba korėjiečių kalba?

„Nelabai gražiai. Nors dabar negaliu taip sakyti, – tos kalbos jau negirdžiu – ją suprantu. Iš skambesio tai nėra pati gražiausia kalba. Japonų – gražesnė. Tačiau nelygu, kuria tarme korėjietis kalba. Viena tarmė man labai gražiai skamba“, – dėstė M.Šiaučiūnas-Kačinskas.

Užmynę ant kojos neatsiprašo

Seule, kur įsikūręs lietuvis, – per 10 mln. gyventojų. Aplinkui – beveik tiek pat. Taigi pusė Korėjos – Seule.

„O aš gyvenu pačiame Seulo centre, keliese nuomojamės butą, – šypsojosi Martynas. – Aplinkui – daugybė klubų, restoranų, barų.“

Panevėžietis jau priprato gyventi betono, metalo ir stiklo džiunglėse, tas miestas jam tapo beveik savas: „Viskas vyko natūraliai. Tos “džiunglės„ – truputį toliau nuo centro, ten 16-os aukštų namai laikomi mažais. Centre, kur gyvenu, ypač kalnuotoje vietoje, yra privačių trijų ar keturių aukštų namų.“

Prie gausybės žmonių Seule jis taip pat priprato. Pastebėjo, kad jie nėra tokie mandagūs, gatvėse skubėdami vienas kitą ir užkliudo, ir stumtelėja, ir ant kojos užmina. Lietuvoje paprastai, jei kas nors kam nors ant kojos užmina, atsiprašo, o ten – ne. Eina toliau.

Pastaruoju metu M.Šiaučiūnas-Kačinskas užsiima įvairiais su Lietuva susijusiais projektais. Jis dirbo pernai Korėjoje vykusioje EXPO parodoje, kurioje dalyvavo ir Lietuva.

„Kainos Korėjoje panašios kaip Lietuvoje, bet ten atlyginimai – kitokie. Gaunant korėjietišką atlyginimą, nėra labai brangu ten gyventi. Su lietuvišku būtų sunku“, – palygino pašnekovas. Pavyzdžiui, už elektrą, vandenį ir dujas per mėnesį jis sumoka apie 70–80 litų.

Prostitucija – neįteisinta

Martynas jau perprato korėjiečių gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas. Ar korėjiečiai tiek daug geria kaip lietuviai?

„Negalėčiau pasakyti, ar tiek pat daug, ar daugiau. Bet kad geria nemažai, tai tikrai. Dažniausiai jie geria saldžių bulvių degtinę, kuri yra maždaug 20 laipsnių stiprumo. Arba raugintų ryžių gėrimą. Jis – 5–6 laipsnių“, – pasakojo Martynas.

Prostitucija Pietų Korėjoje neįteisinta, bet gana populiari. Seule yra atskiri rajonai, kur visi žino, ką ten galima rasti.

Sportu lietuvis neužsiima, tai jam niekada nepatiko. O Korėjoje svarbiausia sporto šaka – beisbolas. „Ne tik aš, bet ir dauguma europiečių nesupranta, ką daryti beisbolo varžybose“, – ironizavo pašnekovas.

Ar Pietų Korėjoje jaunam žmogui sunku įsitvirtinti į gyvenimą – susirasti darbą, kuriame alga geresnė, išsinuomoti butą?

„Anksčiau tai buvo lengva, o dabar visi skundžiasi, kad jaunimui susirasti darbą nėra paprasta“, – sakė pašnekovas.

Pirmo vaiko laukia berniuko

Pietų Korėją taip pat palietė emigracija. Populiariausios šalys, į kurias emigruoja korėjiečiai, – JAV, Australija, Naujoji Zelandija. Yra ir vidinė „emigracija“ – iš kaimų žmonės, ypač jaunimas, traukia į Seulą. Kaimai tuštėja, o Seulas pučiasi kaip balionas. Kaimuose lieka vyresni žmonės.

Kaimuose vyrams sunku vesti, nes moterys nenori tekėti. Tai, anot pašnekovo, Korėjoje jau tapo problema. Kaimuose dar iki šiol laikomasi tradicijos, kad vyriausiasis sūnus turi gyventi su tėvais, prižiūrėti juos ir namus, parsivesti žmoną. O kaime susirasti žmoną – sudėtinga. Nė viena išsilavinusi, save gerbianti korėjietė nenori nutekėti į kaimą – eiti prie karvių.

Visi pirmojo vaiko nori berniuko. Anksčiau net buvo taip: jei sužinodavo, kad gims mergaitė, moteris darydavosi abortą. Medikams draudžiama pasakyti tėvams kūdikio lytį prieš jam gimstant.

Naujieji metai – lyg Kūčios

Kaip pas mus yra Kalėdos ir Velykos, ten yra Vėlinės ir Naujieji metai. Tai – dvi pagrindinės korėjiečių šventės. Tačiau Korėjoje nebūna europiečiui įprastų Naujųjų metų. Naujuosius jie švenčia kaip kinai, sausio pabaigoje–vasario pradžioje. Tai – kilnojama šventė. Vėlinės – taip pat.

Per Vėlines ant artimųjų kapų korėjiečiai padeda valgyti, uždega smilkalų. Paskui tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės susirenka kurio nors giminaičio namuose.

Net ir per Naujuosius atnašaujama protėviams – namuose pastatomas altorius, ant jo padedama maisto, uždegamas smilkalas ir kviečiamos mirusiųjų vėlės. Tikima, kad jos ateina, pavalgo, pabūna su artimaisiais. Paskui uždegamas kitas smilkalas – tai ženklas vėlėms išeiti.

„Korėjiečių Naujieji man primena mūsų Kūčias, – palygino Martynas. – Į tas šventes visiškai neįsipaišau, nes tai – šeimos šventės. Dauguma užsieniečių per jas neturi ką veikti.“

Korėjietiški valgiai – aštrūs, nes į juos įberiama aitriosios paprikos. Nuo tos paprikos viskas raudona. Patiekalai dar ir sūrūs, bet sūrumas nelabai juntamas dėl aštrumo.

„Bet yra nemažai patiekalų, kurie panašūs į lietuviškus. Korėjiečiai turi ir įvairių blynų, virtinių, net vėdarų. Aišku, tie patiekalai kiek skiriasi, bet jų esmė – tokia pat kaip lietuviškų. O vienas net panašus į lietuviškus cepelinus. Kai dirbau EXPO parodoje, lietuviams iš korėjietiškos virtuvės labiausiai patiko blynai“, – pasakojo Martynas.

Remia pabėgėlius iš Šiaurės

M.Šiaučiūnas-Kačinskas patyrė, kad korėjiečiai nenorėjo būti padalyti. Šalies jie neskirsto į Pietų ar Šiaurės, jų sąmonėje Korėja yra viena, o Seulas – centrinis regionas.

„Vis dėlto iki šiol tai – dvi be kraujo praliejimo kariaujančios valstybės. Korėjos karas baigėsi 1953 m., bet taikos sutartis iki šiol nepasirašyta. Pasirašytos tiktai paliaubos. Abi valstybės iki šiol nesutaria, kurios vyriausybė turėtų perimti valdžią“, – kalbėjo Martynas.

Nuo Seulo iki Šiaurės Korėjos sienos – apie 50 km. Tačiau žmonės negali iš vienos šalies į kitą laisvai važinėti. Šiaurėje – komunizmas, Pietuose – kapitalizmas. Tarp valstybių nustatyta demarkacinė linija. Kartais, dažniausiai iš Šiaurės Korėjos pusės, pasitaiko nedidelių išpuolių.

Seule, anot pašnekovo, įtampa netvyro. Pasirodo pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos. Pietų Korėja juos priima, netgi duoda pinigų, kad jie čia galėtų įsikurti.