Pagaliau kino teatruose galima išvysti ilgai lauktą režisieriaus Ričardo Matačiaus filmą "Rūsys". Lauktą, nes tai pirmasis lietuviškas siaubo žanro filmas ir pirmasis pasaulyje išmanusis filmas. Bent jau taip teigia filmo kūrėjai. Vis dėlto realybė kiek kitokia. Siaubas ir išmaniojo kino "būtinybė" lieka kažkur anapus.

Beveik tobula reklama

Nusivylimas lydi nuo pat filmo pristatymo akimirkų, kai specialiai į išankstinį seansą Kaune atvykę filmo režisierius, prodiuseris ir aktoriai tik išsako padėką ir palinki malonaus žiūrėjimo. Pastarieji, beje, apskritai neprataria nė žodžio. Ar tai filmo pristatymas – parodyti kelias minutes savo veidus žiūrovams? O kur jų įspūdžiai ir savijauta kuriant filmą? Juk per darbo procesą nutinka įvairiausių įdomybių, susiduriama su iššūkiais, apie kuriuos žiūrovams visada yra labai įdomu sužinoti.

Liko kūrėjai nepaklausinėti ir pačių žiūrovų. O paklausti norėjosi, pavyzdžiui, kad ir apie tuos realius Lietuvoje nutikusius įvykius, kuriais remiantis kurtas filmas. Apgaulingos ir fotografijos, regimos ekrane belaukiant filmo pristatymo. Iš jų galima spręsti, kad filmas tikrai privers pajusti baimę. Atmintyje ypač įstringa Jurgos Šeduikytės veidas su demono ar vampyro akis menančiais kontaktiniais lęšiais. Vis dėlto čia nėra nė vieno kadro, kuriame tai būtų vaizduojama.

Šiam filmui sukurta speciali programėlė, kurią parsisiuntus į išmanųjį telefoną, ją suaktyvinus per filmą galima gauti specialių įspėjimų, komentarų, vaizdų ir garsų. Idėja originali, tačiau ne visai pasiteisina – ši medžiaga svaraus papildomo konteksto nesukuria. Nenumaldomai kyla mintis: ar šiuo aspektu tai tikrai pirmasis filmas visame pasaulyje?

Kitaip tariant, prie filmo reklamos padirbėta tikrai neblogai. Nėra jokios abejonės, kad salės bus sausakimšos. Juk tai "pirmas lietuviškas siaubo filmas", "pirmas pasaulyje išmanusis filmas", čia kaip aktorė debiutuoja J.Šeduikytė, vaidina Marius Jampolskis, Jeronimas Milius, "siužetas sukurtas remiantis tikrais Lietuvoje nutikusiais įvykiais", o ir anonsinis filmukas sumontuotas intriguojamai. Juk kiekvienas lietuvis privalo tai pamatyti!

Siužeto vingiai ir aklavietės

Filme vaizduojama vienos šeimos – dailininkės Ievos (J.Šeduikytė) ir orlaivių piloto Tomo (M.Jampolskis) – istorija. Jiedu gyvena jaukiame name, augina sūnų Jokūbą.
Visa idilė sugriūva, kai vieną dieną ateina paslaptingas svečias, nusileidžia į rūsį ir tiesiog jame išnyksta, o namuose pradeda dėtis keisti dalykai, tarytum būtų susilieję kelios realybės – ši materialioji ir sunkiai konkrečiai įvardijama kita, astralinė, pasąmoninė.

Paaiškėja dar ir tai, kad Ieva serga epilepsija, jai pasireiškia sunkūs priepuoliai, todėl viso namo patalpose įrengiamos vaizdo kameros, filmuojančios kasdienį šeimos gyvenimą.

Kitoje pusėje kameros įrašus stebi gydytojas – tas pats žmogus, mistiškai pradingęs rūsyje. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad Jokūbas ne Tomo vaikas, o šio gydytojo. Ką tai reiškia? Aiškaus atsakymo filmas nepateikia, pateikiamos tik užuominos.

Apskritai filmo siužetas yra gana painus. Be abejo, nenuspėjamo siužeto filmą stebėti yra įdomu, jis kelia daug minčių, jį norisi analizuoti ir t. t., tačiau šiuo atveju viskas yra dirbtinai painu. Susidaro įspūdis, kad filmo istorija kurta tiesiog filmuojant, o ne pagal iš anksto kruopščiai apgalvotą scenarijų. Greičiausiai taip nebuvo, bet įspūdis išlieka būtent toks.

Tik psichologinė drama

Kyla klausimų ir dėl čia naudojamų biblinių motyvų. Ieva ir Tomas planuoja krikštyti sūnų, Ievai vieno epilepsijos priepuolio metu iš burnos ištraukiamas kryželis, kuris turėjo būti uždėtas vaikui per krikštynas (jos nerodomos). Su Biblija asocijuojasi ir Ievos bei Jokūbo vardai. Kas iš to?

Filmo pabaigoje trumpai šmėkšteli gydytojas (aktorius J.Milius), bet tik provokuoja tą patį "o kas iš to"?

Pastarasis klausimas tampa leitmotyvu žiūrint filmą, kuris primena debiutuojančių tiek kino, tiek teatro režisierių darbus, kai norima parodyti viską, ką sugebama. O gal viską gali paaiškinti tik sena patarlė: "Iš didelio rašto išėjo iš krašto"?

Filme labai gilinamasi į psichologinius dalykus. Rūsį galima suprasti ir kaip po namu esančią patalpą, ir kaip pasąmonės ar sielos simbolį – sąrašą galima tęsti. Toks "dvigubas kodavimas" visai įdomus sprendimas. Tik gilinamasi tiek daug, kad nebelieka vietos siaubui. Tad teisingiausia būtų filmą vadinti kad ir psichologine drama, bet ne siaubo filmu. Nes siaubo jis, deja, nesukelia. Ir ne todėl, kad jame nėra gąsdinančių šmėklų, zombių, vampyrų, demonų ar išmėsinėtų kūnų.

Patys baisiausi dalykai: pakartas katinas, paslaptingi šnabždesiai, pakylantis Ievos kūnas – kaip kad būna, kai "Egzorcisto" ar "Paranormalių reiškinių" personažai būna apsėdami. Miegančią Ievą tempia kažkokios nematomos jėgos, naktį girdėti garsai – it vaikščiotų vaiduoklis. Siaubo kiną bent kiek pamėgęs žiūrovas iš karto pasakytų: "Tai nebaisu, šie triukai seniai matyti užsienio filmuose." Siaubą patirtų nebent kokia Barbių pasaulyje gyvenanti mergina.

Personažai ir meistrai

Vienas aspektas, dėl kurio tikrai yra įdomu žiūrėti šį filmą, tai J.Šeduikytės vaidyba. Dainininkės kaip aktorės debiutas yra visai neprastas. Ji įsijaučia į vaidmenį, jai pavyksta įtikinamai suvaidinti epilepsijos priepuolius. Jos kuriama Ieva – daugiaplanė veikėja: ir meili, mylinti žmona bei motina, ir šiurkšti, žiauri, kartkartėmis net laukinė moteris. Ji ir paprasta, pagal visuomenės normas gyvenanti moteris, ir pašėlusi, kiek pamišusi, norinti griauti taisykles menininkė. Ji ir auka, ir visų nemalonių įvykių priežastis.

Prieš J.Šeduikytės Ievą kiek nublanksta M.Jampolskio Tomas. Tai tipiškas vyriškis, kiek paviršutiniškas, kuriam sunku pripažinti egzistuojant kitą realybę, sunku suprasti žmoną, jis nori būti "normalus" ir mąstyti "normaliai". Tomo charakteris menkai kinta filmo eigoje.

Kad "Rūsys" nėra itin nusisekęs filmas, galima teisintis, jog tai "pirmasis...", kad yra ir gerokai prastesnių užsienio kūrėjų kurtų panašių filmų, kad Lietuvoje kino industrija merdėja, kad apkritai viskam trūksta pinigų, kad ir menininkams reikia gyventi ir t. t. Bet ar kas nors nuo to pasikeis? Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: labai tikėtina, kad šis filmas įkvėps kitus režisierius imtis darbo ir pagaliau sukurti pirmąjį tikrą, originalų siaubo filmą.