Festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ vasaros sezoną atidarė lyg ant mielių šlovės link kylančio kauniečio dailininko Alono Štelmano tapybos darbų paroda.

Lietuvos Afrika

Jau daugelis meno gerbėjų puikiai pažįsta kiek ekscentrišką dailininką A.Štelmaną, nebijantį drąsių pareiškimų apie savo kūrybą ir kitais klausimais. Kita vertus, tai – gana natūralu, nes vargu ar baimės kaustomas žmogus galėtų kurti, t. y. viešai parodyti slapčiausius savo sielos užkaborius. Rizikuoti privalo kiekvienas menininkas, nes toji originalumo ir „visiškų pievų“ riba – tokia plonytė, kad ją pajusti įmanoma tik intuicija ir savita profesine uosle.

Drąsus savo pareiškimais, o kartais ir išsišokimais, A.Štelmanas turi jėgos ir tapyboje, kurioje vyrauja nuo natūros atitrūkusių kosminių spalvų paletė.

Kosminis ir paveikslų figūratyvas – širdažmogiai, mėnulžmogiai, kurie gyvena, myli ir kenčia taip pat nerealioje, metafizinėje spalviškai gana šaltoje erdvėje, kurioje vyrauja violetiniai, melsvi, pilki, balti tonai.

„Tokių spalvų nenaudoja niekas pasaulyje“, – kaip visada drąsiai rėžia A.Štelmanas ir šypsosi. Ir nereikėtų jo žodžiais piktintis, gali būti, kad jie, kaip ir visas tapytojo pasaulis – savaip suprantami, savaip ir interpretuojami, o greičiausiai tai – drąsos būti savimi išraiška.

„Na, gal tokių spalvų dar rasime Afrikoje, – susimąstęs atitaria A.Štelmanas, – tai čia ir tapau Lietuvos Afriką“. Nors greičiausiai tai – štelmaniškas Lietuvos ir apskritai pasaulio matymas, nes savąjį potėpį ir savitus simbolius dailininkas, be jokios abejonės, turi ir tvirtus, jau gerai atpažįstamus, įkūnijančius talentą.

Savitas pasaulėvaizdis

Violetinės spalvos prisodrintos A.Štelmano drobės – tarsi akivaizdus pabėgimas nuo čia ir dabar, tarsi atsisakymas priimti realybę, nes ji – per daug skaudi, ji žeidžia ir joje sunku.

Indigo spalvos jau savaime transcendencija, sukūrimas savito pasaulio, kuriame aiškiausiai koncentruojamasi į meilę, išsipildymą, lengvą būties skrydį – taigi šalti spalvų tonai paradoksaliai kuria šiltą, jaukią atmosferą, kuri žvelgiančiajam tarsi išsipildymo pažadas. Kita vertus, šis paradoksas – iš šalto sukurti šiltą (aistringą) – ir yra tikroji meno alchemija arba talentas.

„Mano dvasinis tėvas – tapytojas Ričardas Vaitiekūnas“, – prisipažįsta A.Štelmanas, sąmoningai tęsiantis lietuviškąsias tapybos tradicijas, tik spalvomis išduodantis žydiškas savo šaknis. Ir nors nutolęs nuo įprastos gamtos spalvų paletės, vis dėlto dailininkas tapo daugiausia peizažus, žinoma, su jam būdingomis transformacijomis, nuo žemės atitrūkusius arba pakylėtus, išgrynintus, kurių gamta – tai išgyvenimų, jausmų kalnai, keteros ir duobės.

Apie nenumaldomą ilgesį

„Tapau iš kančios, iš meilės ir geismo“, – prisipažįsta tapytojas ir šypsodamasis priduria: – Dar ir iš bendravimo su ateiviais." Galima į šiuos žodžius pažiūrėti itin skeptiškai, bet reikėtų išklausyti toliau, kai menininkas Savanorių prospektą palygina su Nilo upe, o tris daugiaaukščius jo gyvenamajame Kalniečių mikrorajone – su Egipto piramidėmis.

Tuomet ir paaiškėja plati tapytojo fantazija ir savitas pasaulio matymas: taip, jis gali matyti kaip koks indėnų šamanas don Chuanas iš Carlos Castanedos knygų ir būdamas čia, gali būti ir Ten.

A.Štelmano drobėse – nedaug gyvenimiško (buitiško) džiaugsmo, šaltų, niūrokų spalvų koloritas, išgrynintas, minimalistinis figūratyvas kalba apie antgamtinį ilgesį.

Kartais net atrodo, kad dailininkas tą ilgesį (ilgesius) tarsi konservuoja, kaip rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto apsakymo herojus dėžutėse kolekcionuodavo saulėlydžius. Ir mes nuščiūvame, nebekalbame apie tai, kas neįmanoma, nes visa kitaip atgyja menininko kuriamame pasaulyje. Atsitinka ir tai – galime jį pajausti, jame pabūti.

Kas: A.Štelmano tapybos darbų paroda.

Kur: Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).

Kada: veikia iki gegužės 21 d.