Laimantas Jonušys, Rūmas virš bedugnės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 206 p.

L.Jonušys yra idealus skaitytojas. Galima jį vadinti ir skaitymo gurmanu, ir skaitymo profesionalu. Iš pažiūros tai ne visada atrodo suderinama. Skaitymo gurmanas turėtų skaityti lėtai, mėgaudamasis, tokį skaitymo būdą propaguoja ir pats autorius, pasitelkdamas visažinį Leonidą Donskį. Tačiau, kita vertus, perskaito L.Jonušys be galo daug. Jei įsivaizduotume jį viską skaičius lėtuoju skaitymu, L.Jonušiui turėtų būti mažiausiai trys šimtai metų.

Tačiau autorius ir čia pasiaiškina, kad galima skirti "greitojo" ir "lėtojo" skaitymo knygas, ne visos mūsų laiko vertos. Taigi šią knygą pagrįstai vadintume skaitymo vadovėliu.

Substancialiame įvadiniame straipsnyje autorius gilinasi į patį skaitymo fenomeną. "Originalus literatūros kūrinys išplečia suvokėjo sąmonės erdvę", – rašo autorius, šį išplėtimą Hansas Georgas Gadameris vadino "būties prieaugiu". Taigi skaitydami tampame didesni, nes literatūra atveria mumyse tokias erdves, apie kurias ligi šiol nežinojome. Kaip Kolumbas atrado Ameriką, apie ją nežinodamas. Tačiau tai daro ne visa literatūra.

Čia L.Jonušys didelis puristas, vertinantis tik grynąją literatūrą, ne kokią nors politinę, didaktinę ar pramoginę. Knygoje rasime nemažai recenzijų, tačiau kiekviena jų skamba labai universaliai ir nagrinėja platesnes problemas nei konkreti knyga. Taigi, tikrieji skaitytojai, šie tekstai asmeniškai jums.

Dvasios keleivio knyga

Aldous Huxley, Suvokimo durys. Dangus ir pragaras, Kaunas: Kitos knygos, 2008, 158 p. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė.

"Suvokimo duris atvėręs, žmogus kiekvieną daiktą išvystų tokį, koks jis yra, – amžiną ir begalinį", – kadaise rašė poetas ir mistikas Williamas Blake'as. A.Huxley pasiskolino jo "suvokimo duris" savo knygos pavadinimui. Paskiau labai garsi grupė iš šio pavadinimo pasiskolino žodį "durys" ir pasivadino "The Doors". O dar vėliau tos grupės pavadinimą pasiskolino poetas Edmondas Kelmickas ir pavadino vieną knygą "Durys už durų". Štai tokia vieno žodžio kelionė.

Knyga ("Dangus ir pragaras" taip pat panaši į ją ), be abejo, buvo sensacija. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose netrūko dvasios vedlių ar gidų po žmogaus sąmonės brūzgynus. Tačiau šioje knygoje kaip sąmonės galių praplėtimo priemonė visiškai atvirai siūlomas narkotikas – meskalinas.

Autorius, vienas įdomiausių ir intelektualiausių anglų rašytojų, pats jį išbandė ir aprašė savo pojūčius. Pojūčiai esmingai pasikeitė, vaza ėmė švytėti, o po jos ir knygos. Dar vėliau autorius pajuto ypatingą visa ko vienovę, tarsi visos visatos paslaptys būtų įsikūnijusios prieš jį stovinčioje bambuko kėdėje ir dabar skleistųsi viena po kitos. Daiktai buvo išsidėstę ne pagal atstumą nuo autoriaus, o pagal "egzistavimo intensyvumą".

A.Huxley daug mąstė apie meną kaip vieną dalykų, galinčių sukelti panašų nuskaidrėjimą, tačiau netikėtai suvokė, kad savo kelnių klostes jam stebėti įdomiau nei meno kūrinius.

Ką gi, vargu ar pasaulis sugebėtų toliau egzistuoti, jei šitaip atsivertų kiekvienam iš mūsų, tiksliau, ar sugebėtume jame egzistuoti mes, kaip visuomenė. Todėl ir autorius meskalino praktikos nekartojo, jei būtų kitaip, neturėtume net šios knygos. Nes toks "nesušvelnintos realybės" alsavimas sukelia visišką kontempliatyvią apatiją. Tad geriau jau svaiginkitės paprastesniais dalykais: knygomis, paveikslais ir muzika.

Tėvų ir vaikų knyga

Anne Abile-Gal, O ką veiksime šiandien? Vilnius: Baltos lankos, 2008, 127 p. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė.

Ak, tie vaikai. Arba jie iš kiekvienos skiedros pasidaro po žaislą, arba amžinai neturi, ką veikti. O ką veiksime? Ogi žaisime. Slėpynės visiems jau nusibodo, ką žaisti? Štai knyga, puikiai atsakanti į panašius klausimus.

Visų pirma pažymėtinas autorės požiūrio originalumas. Siūlomi žaidimai integruoja vaikų polinkį dūkti. Dar įdomiau, kad jie su vaikais išdykauti kviečia ir tėvus.

Norite rėkti? Prašom, tik rėkime visi. Pamažu pradėkime, pamažu liaukimės. Norite piešti ant sienų? Į sveikatą. Tik pirma paruoškime tam sienas. Supykote ant tėtės (mamos, broliuko, kaimynės)? Tai pasidarykime jį iš pagalvės, paskui visaip išbarkime ir net nusukime ausį.

Žaidimai čia tikrai įdomūs, be to, labai paįvairina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų gyvenimą. Tarkim, vieną vakarą persiskirstyti vaidmenis. Kas nors šį vakarą bus tėtis, kas nors mama, kas nors – vienas ar kitas vaikas. Pamėginkite. Sužinosite apie save, ko dar nežinojote. Nė nenumanėte.