Erika Umbrasaitė savus kovos su vėžiu dienoraščius sudėjo į "Vienos krūties istoriją" – knygą, kuri negailestingai sako: gyvenimas yra gražus. Čia ir dabar.

38 metų viešųjų ryšių specialistė su bičiule įkūrė "Rožinio kaspino daugiją", nuolat leidžia švietėjišką literatūrą, organizuoja kultūrinius renginius. "Norime pakeisti lietuvių nuomonę, kad vėžys – liūdna ir mirtina liga. Džiaugiuosi, kad į mūsų sąmonę pamažu skverbiasi šviesa", – šypsojosi E.Umbrasaitė.

– Ar atvirumas ir viešumas visada veikia tarsi papildomas vaistas? Ar būtinai visos turi kalbėti?

– Nebūtinai. Svarbiausia – susirasti artimą draugą, kuris padėtų ir palaikytų. Vėžys graužia tavo kūną, bet jis neturėtų užgraužti sielos. Be to, reikėtų išmokti nuolankumo priimti kitų siūlomą pagalbą. Visada stengiausi būti stipri, pora sykių net parvairavau po chemiterapijos. Visa laimė, kad nesustabdė policija! Tik vėliau supratau, kad be reikalo stengiausi viską atlikti pati. Pastebėjau – sergančiosios vėžiu, nepriklausomai nuo padėties visuomenėje, pernelyg atsakingos. Moterims atrodo, kad be jų pražus namai, vaikai, vyrai. Ne veltui senovės kinai vėžį vadino harmonijos trūkumo liga. Visada reikia prisiminti meilę sau, ypač susirgus. Dabar galiu prisipažinti – liga man grąžino moteriškumą.

– Kai sirgote, įgyvendinote savo svajonę – apkeliavote kone visą Europą. Ar tai buvo pats idealiausias laikas sustoti ir viską apmąstyti?

– Taip. Nutariau padaryti metų pertrauką savo karjeroje ir kartu atsakyti į daugybę klausimų bei pabūti su artimaisiais. Liga mane išmokė gyventi čia ir dabar. Pasikeičiau ne tik aš, bet ir mano šeima. Liga taip pat išmokė drąsos. Ėmiau rengtis taip, kaip visada norėjau. Su vyru stengėmės įgyvendinti ir kitas svajones. Dar kartą stabtelėjome mėgstamoje Italijoje, lankėmės daugelyje Prancūzijos miestų. Švedija, Egiptas, Tunisas, Tenerifė, Londonas – kai kuriose vietose lankiausi ne pirmą kartą. Skaitytojai knygoje ras dalį kelionių įspūdžių ir įsimintiniausias nuotraukas.

– Kada supratote, kad dienoraštis virs knyga?

– Dienoraštį rašiau sau, o išleisti jį įkalbėjo kiti. Artimieji žinojo, kad užrašinėju savo mintis. Kartą vienas bičiulis paprašė paskaityti. Perskaitęs paragino tuos užrašus spausdinti Onkologijos centro laikraštyje. Žmonės skaitė ir aš sulaukdavau labai daug skambučių su klausimu: "Tai kada bus knyga?" Norėdama dar kartą pasitikrinti, tuos užrašus daviau paskaityti sveikiems žmonėms, kurie visai manęs nepažįsta. Vienas jų buvo Vytautas Kernagis. Vilniuje maestro turėjo vesti tarptautinę parodą "Krūties bičiuliai". Prieš atidarymą jis ir sako man: "Aš nieko nežinau apie vėžį, man bus labai sunku vesti renginį…" Aš jam pasiūliau paskaityti savo dienoraščius. Mano surašyti išgyvenimai jį labai sukrėtė: "Tu taip šviesiai parašei apie savo ligą, stipriai, su humoru." Likimo ironija – po pusės metų Vytautas sužinojo, kad serga vėžiu. "Po ta cinizmo kauke, taip jaučiasi noras gyventi. Tu turi parašyti knygą", – perskaičiusi kalbėjo aktorė Nelė Savičenko. Suklusau. Labiausiai bijojau, kad ta knyga sveikam žmogui bus visiškai neįdomi. Tačiau ją skaičiusieji pripažino – ji įdomi visiems. Manau, sveikieji galės pasimokyti gyvenimo džiaugsmo čia ir dabar. Sėkmingas darbas, graži šeima, įprasta rutina – prieš ligą pati buvau apsinešusi kasdienybės dulkėmis. Kai suvokiau, kad galiu mirti, atsirado toks noras gyventi!

– Kokios reakcijos tikitės iš būsimųjų skaitytojų?

– Tikiuosi šviesios reakcijos. Kas perskaitė, prisipažino: "Taip smalsu skaityti svetimą dienoraštį..." Knygoje yra tarpų, kuriuose aš tarsi kalbuosi su savo liga, tad greit susilaukiau ir savotiškų kaltinimų: "Kodėl tu flirtuoji su liga?" Labiausiai bijau įžeisti tuos žmones, kurie išsigąs mano optimizmo. Taip pat bijau reakcijos tų, kurie serga ir žino, kad greitai išeis. Nenoriu nieko įžeisti.