Išorinės bei charakterių skirtybės neužgožia Rūtai ir Giedrei Vaicekauskaitėms bendrų dalykų. Egzotiškų gyvūnų "auklėmis" tapusios seserys nedvejoja, kad yra savo valtyje.

Ne tik "bombonkės"

Giedrės bendramoksliai ne itin seniai išsiaiškino, jog po paskaitų ji dažniausiai skuba į keltą, kad pasimatytų su Šiaurės jūrų liūtais. "Esu vienintelė mergina visoje Europoje, dirbanti su šiais gyvūnais", – nematė reikalo kuklintis smulkaus sudėjimo 20-metė.

Tuo pačiu keltu Giedrė neretai plaukia su dvejais metais vyresne Rūta, tačiau prie Jūrų muziejaus judviejų keliai išsiskiria, nes sesuo traukia pas delfinus.

Ypatinga nuovoka garsėjančius žinduolius prižiūrinti ir dresuojanti klaipėdietė dar mokyklos suole žinojo, jog su jais susies savo gyvenimą: "Galiu pripažinti, kad esu bailesnė nei Giedrė. Adrenalino su jūrų liūtais man nereikia. Atvirai kalbant, anksčiau maniau, kad darbas su delfinais – nieko sudėtingo. Dabar jau galiu pasakyti, kad tai ne tik pasirodymai publikai ir grakštūs rankų mostai". Savo seseriai Rūta antrino: "Bendravimas su publika – tai "bombonkės!".

Namie – zoologijos sodas

Delfinų ir jūrų liūtų "auklės" pamatą savo dabartiniam užsiėmimui padėjo ankstyvoje vaikystėje. Vieną vasarą moksleivės ryžosi gan neįprastai užsidirbti papildomų kišenpinigių – persirengusios ruoniu ir pingvinu bendraudavo su Jūrų muziejaus lankytojais. Vėliau kelio į Kopgalį neleido pamiršti muziejaus bičiulių klubas.

Požymių, kad gyvūnų pasaulis seserims yra kaip reikiant apsukęs galvas, niekuomet nestigo ir namie. Nedideliame Rūtos ir Giedrės kambaryje yra gyvenusi išties spalvinga keturkojų ir sparnuočių kompanija. Šiuo metu jį dalijasi degu pelės, žadintuvą atstojantys paukšteliai amadinai ir šuo.

"Nors gyvūnus mylėjome, nepuoselėjome planų tapti dresuotojomis. Juk drąsu būtų pradėjus lankyti muzikos mokyklą pareikšti, kad tikrai tapsi Madona?" – juokėsi apie 10 metų Jūrų muziejuje ir delfinariume triūsiančios seserys.

"Net keista – išskyrus gyvūnus, turbūt nėra kitų dalykų mano gyvenime, kurių vos išbandžiusi nemečiau", – gūžtelėjo pečiais Giedrė.

Mama užsidengdavo akis

Pirmas susidūrimas su galingu Šiaurės jūrų liūtu jaunai dresuotojai prilygo šuoliui iš lėktuvo: "Žinai, kad parašiutas ant pečių, tačiau nelabai įsivaizduoji, kaip tai veikia".

Suaugę Šiaurės jūrų liūtai sveria apie toną, o "pasistiebę" tampa dviejų metrų aukščio milžinais. "Pasirodymų metu mama ne kartą yra sėdėjusi uždengtomis akimis. Galiu ją suprasti – baisoka stebėti savo gležnutę dukrelę tokioje situacijoje", – šyptelėjo dresuotoja.

Šiaurės jūrų liūtai vadinami vienais agresyviausių vandens gyvūnų. "Po jų – orkos. Jas dresuoti kažkuriame pasaulio pakraštyje yra didžiausia mano svajonė", – atviravo klaipėdietė. Mergina niekuomet nebuvo nukentėjusi nuo savo globotinių, tačiau grėsmingų situacijų pasitaikė: "Teko patirti jausmą, kuomet gyvenimas prabėga prieš akis tarsi filmas".

Moksliukė ir poetė

G.Vaicekauskaitei tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra specialių studijų dresuotojams. Sesers Rūtos entuziazmu krimsti biologijos mokslus jaunėlė žavisi, tačiau pati pasirinko lietuvių filologiją ir režisūrą Klaipėdos universitete. "Manau, kad norėdamas būti šauniu treneriu neprivalai žinoti 800 gyvūnų lotyniškus pavadinimus. Negalėčiau "zubrinti" traktatų apie neregėtas žuvytes bei kelmukus arba eiti į mišką ieškoti kažkokių augalų ir drugelių. Geriau jau eilėraštį po medžiu atsisėdusi parašysiu", – emocingai aiškino Giedrė.

Rūta apie biologijos studijas kalbėjo be didelių išvedžiojimų: "Nesirinkau specialybės – tiesiog galvojau, ką turėčiau studijuoti norėdama dirbti mūsų delfinariume".

Vokietijoje praktiką atlikusi mergina neslėpė išvydusi visiškai kitokias sąlygas, tačiau nesusigundė toliau ten studijuoti jūrinę biologiją ir siekti karjeros aukštumų.

Rūta džiūgavo, kad delfinariume dirbančios merginos šiuo metu turi nežymią persvarą prieš vyrus: "Tai retai pasitaiko netgi užsienyje, nes darbas reikalauja labai didelės ištvermės. Pas mus tiesiog įprasta, kad didelių gyvūnų dresuotojai yra vyrai".

Išsitatuiravo jūrų liūtą

Seserų dienotvarkėje vietos lengvabūdiškoms improvizacijoms mažai. Jūrų muziejuje ir delfinariume reikia suktis penkiskart per savaitę po aštuonias valandas. Vasaros, savaitgaliai – "parduoti".

Gyvūnų negalavimai, jauniklių laukimas ir stebėjimas gali priversti seseris greitai koreguoti savo planus. "Kai delfinai arba jūrų liūtai tampa savotiškais kolegomis – tiesiog negali kitaip", – gūžtelėjo pečiais Rūta. "Su gyvūnu praleisdamas daug laiko natūraliai prisiriši. Man tai primena epizodus iš filmų apie draugelius policininkus, kurie visą gyvenimą patruliuoja kartu", – juokėsi Giedrė.

Hidrokostiumas arba džinsai slepia įspūdingą tatuiruotę ant Giedrės blauzdos. "Čia mano vaikas, – rodydama jūrų liūto piešinį šyptelėjo mergina. – Kai prieini savotišką ribą, o tatuiruočių meistras iš nuostabos išverčia akis išgirdęs, kad nori tokio padaro ant savo kūno, turbūt tai kažką reiškia..." .

Naktiniai klubai nerūpi

Seserys džiaugiasi, kad judviejų širdies draugams tokios kalbos nekelia nuostabos. Mažiau pažįstantys Rūtą ir Giedrę kartais nesupranta, kodėl joms bloga net pagalvoti apie naktinį klubą. "Nuovargis toks, kad nejauti nei rankų, nei kojų. Norėčiau, kad tie, kurie skraido padebesiais, turėtų galimybę "pasimatuoti" mano kelėnus, kuriuos dabar labai skauda. Drėgmė tikrai nepadeda jaustis geriau. Eiti į lauką šlapiomis rankomis, kai labai šalta, ir dar šypsotis žmonėms, kurie atidžiai viską stebi, – nemenkas iššūkis", – atviravo Giedrė.

Kai biuruose dirbančios bendraamžės rytais suka galvas, kurį kostiumėlį traukti iš spintos, dresuotojų mintyse – hidrokostiumai, sportinė apranga, botai. Kad merginų kojos nešaltų, pasirūpina močiutė – Rūta ir Giedrė reguliariai sulaukia namie megztų vilnonių kojinių „partijos“. „Kartais pasvajoju, kad būtų visai nieko įsispirti į aukštakulnius, pasipuošti sijonu...“, – nutęsė jaunesnioji sesuo.

Jūrų muziejuje ir delfinariume stiprėja ne tik susižavėjimas vandens stichija. Seserys tvirtina būtent čia išmokusios dirbti komandoje ir netgi atsineštą obuolį išsyk supjaustyti į tiek skiltelių, kiek yra kolegų.

„Galima sakyti, ką nori, – tai svajonių darbas. Nė vienos tokios pat dienos!“ – reziumavo dresuotojos.