Lietuva kadaise garsėjo stipria vitražo mokykla. Tačiau šiandien stiklo meno ir vitražo kūrėjai ieško naujų išraiškos formų.

Nauji vėjai

Būrio stiklo menininkų darbai beveik mėnesiui prisiglaudė sostinės "Dalios" galerijoje, o anksčiau rengtų parodų eksponatai sugulė į katalogą "Stiklo amžius 2004–2009". Šiemet daugiausia dėmesio penktus metus rengiamoje parodoje skiriama architektūriniams meniniams stiklo darbams, kurie susiję su modernia architektūra ir dizainu. Būtent todėl "Dalios" galerijos erdvė ekspozicijai itin tinkama. Parodos autoriai – vidurinės ir jaunosios kartos stiklo ir vitražo dailininkai, ieškantys naujų stiklo panaudojimo galimybių. Tai akcentuojama ir šių metų "Stiklo amžiaus" ekspozicijoje. "Tai nėra vitražas. Naujai kuriamiems stiklo darbams reikalingi šiuolaikiniai interjerai ir architektūra su didžiuliais langais", – pabrėžė parodos iniciatorė ir "Dalios" galerijos direktorė Vaida Ščiglienė.

Kas yra klasikinis vitražas – žino beveik visi. Jų pavyzdžių gausu bažnyčiose ir kituose didinguose pastatuose. Tačiau pastarųjų metų architektūros transformacija ir natūralios aplinkos kaita sunaikino įprastas vitražų apdirbimo technikas. Ne veltui Vakaruose vitražininkai pradėjo atsigręžti į alternatyvias stiklo apdirbimo galimybes. Jie ėmė naudoti didžiulius stiklo pano, kurti skaidrias vitrinas, kurias vos vos inkrustuodavo spalvotais stikliukais. "Tai pakeitė klasikinį vitražą tiek estetine, tiek funkcine prasme. Atsirado skaidrumas, lengvumas. Be to, tokie kūriniai jau ne vitražas, kuris lyg paveikslas instaliuojamas lange. Vis dažniau jie panašėja į stiklo sieną, pro kurią gali matyti net ir gatvės vaizdą", – pokyčius vitražo mene fiksavo parodos kuratorius ir stiklo dailininkas Žydrūnas Mirinavičius.

Oazė – Kaune

Eksponuojamų architektūrinio meninio stiklo darbų kūrėjai atsisakė tradiciniame vitraže naudojamų švino juostelių. Medžiagą jie apdirbo įvairiai: liejo, pūtė, šlifavo, klijavo, ėsdino rūgštimi ar net graviravo. "Dabar naudojama begalė technikų, kurios anksčiau, klasikiniame vitraže, buvo tabu. Stiklo menas ir vitražas dabar susivienijo į galingą judėjimą", – pažymėjo parodos kuratorius. Ž.Mirinavičius, kaip ir kiti parodos iniciatoriai, tiki – nauji kūrėjų eksperimentai padės išplėsti tiek stiklo meno, tiek vitražo sampratą. Beje, Lietuvoje šios dvi mokyklos išsiskyrusios: sostinėje studentai mokosi vitražo, Kaune – stiklo meno. Vilniuje, kur saugomos vitražo paslaptys, naujoms idėjoms kelią skintis kur kas sunkiau. Iš dalies dėl to parodoje eksponuojami viso būrio kūrėjų iš Kauno darbai. "Vilniuje nėra meistrų, kurie galėtų užvesti ant naujojo kelio. Kaunas gali pasigirti tokiais dėstytojais kaip Vytautas Janulionis, kurie patys išmaišė pasaulį. Jis kultivuoja naujas idėjas ir tai daryti skatina studentus", – komplimentus kolegai išsakė Ž.Mirinavičius.

"Gera, kai informaciją dedi ne tik į kūrinį, bet ir į žmogų, kuris pratęs idėjas", – pritarė Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto Dailiojo stiklo studijos vadovė Sigita Grabliauskaitė.

Renesansas priešakyje

Parodoje eksponuojami darbai skirti ne tik erdvėms papuošti. Ne vienas jų iliustruoja ir svarias autorių idėjas. "Prie konceptualaus meno pavyzdžių tikrai priskirčiau Viktoro Dailidėno kūrinį "Mama kiek man metų", – apie menininko sukurtas stiklines ir veidrodines medžių rieves kalbėjo Ž.Mirinavičius. Išgryninta idėja akivaizdi ir Lino Labanausko, jaunos kūrėjos Rūtos Puskunigytės bei kitų menininkų darbuose. Parodos iniciatoriai tiki, kad Lietuvos stiklo menininkų renesansas dar priešakyje. "Jei netikėtume, tokių parodų nerengtume. Stiklas stebuklinga medžiaga, kuri visada yra tarp mūsų: pradedant langu ir baigiant arbatos stikline", – Ž.Mirinavičius vitražininkus ir architektus kvietė suvienyti idėjas.

Vieta: "Dalios" galerija, Žirmūnų g. 70.

Laikas: gruodžio 11–sausio 7 d.