Ką mėgo žaisti Vytautas Didysis? Kokį žaidimą labiausiai vertino Simonas Daukantas ir vyskupas Motiejus Valančius? Nereikia skaityti istorijos vadovėlių, kad sužinotum atsakymus į šiuos klausimus.

Geriau važiuoti į Vilkaviškį – į miestą, kuriame tas žaidimas nukonkuruoja ir futbolą, ir krepšinį. „Ritinį čia žaidžia visi, – pareiškė Lietuvoje sukurto žaidimo entuziastas vilkaviškietis Rimantas Diržius. – Dabar daug treniruojamės ant neseniai nupjautos vejos. Rugpjūtį tikimės susigrumti su Punsko krašto žaidėjais. Tai bus pirmos tarptautinės rungtynės.“

Iš kartos į kartą

Originalus lietuviškas žaidimas skiriasi nuo kitų. „Gal jis šiek tiek panašus į žolės riedulį? Bet ten mušinėja kamuoliuką. O gal panašus į ledo ritulį? Tik ant žolės daugiau veiksmo“, – svarsto R.Diržius.
Jis užsimoja ir meta skridinį. Šis gali nuskrieti iki 10 m, paskui ritasi žole. „Atskriejantį ritinį žaidėjai stabdo lazdomis. Visus pagauna nesuvaldomas azartas“, – Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidentas šio žaidimo gudrybių moko visus Vilkaviškio moksleivius.
Miklios kojos, greita reakcija, dėmesys – ritinio žaidėjas turi turėti tokias savybes. Nors ir banaliai skamba, kas užsikrečia tokia liga, be ritinio negali gyventi. „Kai nebeužtenka sveikatos bėgioti po aikštę, buvę žaidėjai sėdi žiūrovų tribūnose. Paskui po stadioną bėgioja jų vaikai, anūkai“, – ritinio žaidimo tradicijas R.Diržius perdavė ir sūnui Edgarui.
Pirmo kurso studentas – perspektyvus žaidėjas. Moterys ritmušos į rankas neima. Reikia jėgos – tai vyriškas žaidimas.

Pamiršo traumas

Tikri sportininkai varžybų lauke neišvengia traumų. Tačiau tris dešimtmečius ritinį besivaikantis R.Diržius atsparus – nė vienas žaidėjas neišsisuko nuo mėlynių.
„Aikštelėje nebūna lūžių, tačiau visi žaidėjai paragauja netikėtų lazdos smūgių. Kai neturėjau pakankamai įgūdžių, traumų buvo daugiau. Kartą netaisyklingai stabdydamas gavau į paakį. Labai skaudėjo, mėlynės gijo ilgai. Tačiau paskui išmokau žaidimo subtilybių“, – pasakojo R.Diržius.
Būta ir skaudesnių nutikimų: vienas žaidėjas nespėjo pasilenkti ir skridinys pataikė į galvą. „Vyrą teko nešti iš aikštės. Tačiau toks atvejis buvo vienintelis per trisdešimt metų. Dažniausiai ritininkai nė nežino, kas yra traumos“, – ritinio profesionalas skubėjo raminti skeptikus.

Lygiaverčių varžovų mažai

Kodėl ritinio rungtynių niekada nerodo televizija? Nors aikštėje netrūksta azarto, moksleiviai nesiveržia žaisti.
„Kitos šalys tokios sporto šakos nežino. Ten nėra komandų, vadinasi, nėra ir pinigų. Jaunimą vilioja futbolas, krepšinis – iš to galima uždirbti ir pragyventi. Mes esame entuziastai“, – neišsisukinėjo ritinio žaidėjas.
Pastaraisiais metais dėl geriausios komandos titulo kovoja Vilkaviškio ir Platelių komandos.
„Nenoriu girtis, bet man lygių varžovų beveik nėra. Povilas Rubinas iš Platelių labai gerai mėto. Pastarąjį kartą su Platelių komanda sužaidėme 3:2. Pelniau tris įvarčius, jis – du“, – R.Diržius džiaugėsi, kad pagaliau aikštėje turi stiprų varžovą.
Kai vilkaviškiečių komandoje atsiras pajėgesnių, R.Diržius baigs sportininko karjerą.