Vienas geriausių pasaulyje modelių vyrų. Dizainerio Jeano Paulo Gaultier įkvėpėjas. Daug dirbęs su fotografu Richardu Avedonu, modeliu Naomi Campbell ir filmavęsis kino juostose „Penktasis elementas“, „Krokodilas Dandis“.

JAV gimęs, dabar Prancūzijoje gyvenantis 44 metų Vladimiras McCrary išskirtiniame interviu „Kauno dienai“ papasakojo apie mados verslo purvą, krepšinį, nuogybes, rasizmą, žvaigždes ir darbą su garsiais žmonėmis.

Moterims – daugiau galimybių

– Ką, pažiūrėjęs į veidrodį, pasakytumėte apie Vladimirą McCrary? Ką apie jį papasakotumėte visai nepažįstamam žmogui?

– Hm. Ką pasakyčiau apie save? Tai – atkakliai savo tikslo siekiantis, dvasingas, kitus ir save gerbiantis žmogus.

– Trumpai papasakokite apie savo vaikystę, tėvus.

– Augau Teksase, puikioje vietoje, buvau apsuptas nuostabių draugų. Žaidžiau krepšinį, nuolat dalyvaudavau žvaigždžių stovyklose, varžybose.

Mano šeima buvo labai gerbiama ir žinoma. Mano abu tėvai labai sunkiai dirbo. Jie – dori, sąžiningi žmonės, kuriuos labai myliu ir branginu.

– Esate vienas garsiausių vyrų modelių. Kuo skiriasi būti supermodeliu vyru ir moterimi?

– Pagal tavo vardą, statusą visuomenėje, kitaip žvelgia žmonės, atsidaro daug durų, atsiveria naujų, puikių galimybių. Aš visada būsiu supermodelis ir šio statuso neprarasiu. Nors kartais atsitraukiu nuo šio verslo ir darau kitus darbus.

Džiaugiuosi, kad nesu toks, kaip daugelis kitų modelių. Jie atrodo vienodi. Deja, tokia mados industrija. Moterims šioje srityje yra daugiau galimybių nei vyrams. Nors vyrai irgi gali kažko pasiekti, tačiau supermodelių vyrų dabar nėra.

Priešingai nei devintajame dešimtmetyje, dabar daug jaunų žmonių šiam darbui neturi talento, nors jiems suteikiamos geriausios galimybės, geriausi fotografai, daug kas dabar patiekiama ant lėkštutės. Bet toli gražu ne visi stengiasi tapti supermodeliais. Devintajame dešimtmetyje mes buvome asmenybės, žinojome, kaip save parodyti ir siekti tikslo.

Draugai su N.Campbell

– Sakėte, kad norint tapti supermodeliu ir išsilaikyti viršūnėje reikia labai daug dirbti. Ko reikia dar?

– Negaliu pasakyti, ko išties reikia, nes sumodelio vardą suteikė ši industrija. Būčiau pasipūtėlis, jei save tokiu vadinčiau, bet mokėti save parodyti, būti kitokiam, turėti kitą požiūrį, tikslą, charakterio tvirtumą gali ne kiekvienas. Nekalbant apie tai, kad turi dar ir labai gerai dirbti.

Šiame versle patyriau labai daug. Patyriau, kad juodaodžiai ir kitos rasės modeliai nesulaukia tokios pagarbos kaip baltaodžiai. Tai – liūdina. Bet tai privertė dar daugiau dirbti. Ir siekiau savo, bet ne savo agento tikslų.

– 1999 m. buvote išrinktas geriausiu supermodeliu. Buvot vertinami kaip nuostabi darbo pora su Naomi Campbell. Su ja siejo tik darbo santykiai?

– Naomi ir aš buvome ir vis dar esame tik draugai. Būtų įdomu mums atvykti padirbėti ir į jūsų šalį. Mes – dvi didelės asmenybės prieš fotoaparatą ar vaizdo kamerą. Tai būtų didelis įvykis.

Perspėja visus tėvus

– Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad vyras modelis – nevyriška profesija ir ten dirba daug nevyriškų vyrų?

– Tai – puiki galimybė parodyti save. Bet dabar mados srityje vis daugiau modelių, kai moterys atrodo kaip vyrai, o vyrai – kaip moterys. Nenoriu įžeisti homoseksualų bendruomenės, nes turiu daug gėjų draugų. Bet kai susikuri tokį įvaizdį, o po to sulauki savo berniukų ir mergaičių... Jie bus sumišę, nesupras, koks yra tradicinis vaidmuo. Jie gali pagalvoti, kad, kažko siekiant, jiems reikia elgtis būtent taip.

– Mados pasaulyje yra ir tamsioji mėnulio pusė. Ar daug purvo teko matyti?

– Visi tėvai, kurie galvoja išleisti į mados pasaulį 12, 15 ar 16 metų vaikus, turi žinoti, kad yra daug blogų žmonių, kurie nori jiems susukti galvas ir tyko jų kaip grobio. Ir verčia tuos vaikus daryti tokius dalykus, prie kurių jie nebuvo įpratę. Jie verčia jaunas mergaites ir vaikinukus jaustis nieko vertais, jei jie atsisako rodyti savo kūną.

Šis verslas – ne jauniems ir silpną charakterį turintiems žmonėms. Juos išnaudoja, apipila pinigais ir dovanomis, kad galėtų prisivilioti, o po to įvyksta negeri dalykai. Jei šie jauni vaikinukai ir merginos nežaidžia tų žaidimų, yra nuspiriami šalin.

Visiems jauniems modeliams ir jų tėvams sakau: būkite atsargūs. Jei patenkate į verslą, kur sukasi dideli pinigai, turite būti budrūs ir saugotis tų, kurie diktuoja savo sąlygas ir nuo kurių priklauso karjera.

Aš daug tokių dalykų nepatyriau ir dėl savo fizinių duomenų. Nežaidžiau tų žaidimų, ir žmonės žino, kad dirbami su Vladimiru (pabrėžia savo vardą – red. past.) sulauks geriausio rezultato. Vladimiras nežais tų žaidimų, todėl jie žaidžia su kitais.

Gražiausi žodžiai lietuviams

– Buvote Jeano Paulo Gaultier įkvėpimo šaltinis.

– Taip, man teko dirbti su JPG. Labai žavus asmuo. Jis turi gebėjimą žmonėse atrasti skirtumų, pastebėti šaltakraujiškumą, mokėjimą susivaldyti. Jis žavus, bet aš negaliu papasakoti kažkokių istorijų apie jį.

– Modeliu pradėjote dirbti išėjęs iš krepšinio. Atrodo, žaidėte Brazilijoje, Europoje. Kodėl? Ar galėtumėte pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, kad niekada nesigailėjote, jog netęsėte krepšininko karjeros, nes žaidėte gerai.

– Aš nemečiau krepšinio dėl modelio darbo. Savo gyvenime dėl nieko nesigailiu. Viskas įvyksta dėl kokių nors priežasčių. Krepšinis patiko visą gyvenimą. Kai tau kažkas sekasi ir netenki to, kas patinka, skaudu. Bet nereikia nuleisti rankų. Stenkis viską atlikti geriausiai. Ar filmuotumeisi, ar kurtum muziką, ar darytum kokius nors kitus drąsius dalykus.

Esu kūrybingas žmogus, kuris daug ką gali padaryti, todėl pasistengęs dirbu labai gerai.

– Beje, žinote, kad Lietuvoje krepšinis – antroji religija?

– Rytų Europos šalys – neapsakomos. Man patinka NBA stebėti rungtyniaujančius kitų valstybių žaidėjus. Be abejonės, jie yra geriausi metikai.

– Nuoširdžiai: ką žinote ar girdėjote apie Lietuvą? Ar jums tai šalis, kaip kartais dar mano kai kurie Vakarų gyventojai, kur vaikšto baltosios meškos ir nėra tualetinio popieriaus?

– Aš mačiau lietuvių – jie turtingi, kultūringi ir labai darbštūs žmonės. Ir moka džiaugtis tuo, ką turi. Dar – nuostabios moterys. Ir neįtikima, didinga šalies istorija.

Nekantrauju aplankyti jūsų šalį. Man patiktų atvykti čia padirbėti, pavaikščioti gatvėmis, pabendrauti su žmonėmis, kurie niekada nematė tokių kaip aš. Tikiuosi, tokia galimybė atsiras, – netverčiau džiaugsmu, jei galėčiau atvykti padirbėti į jūsų puikią šalį.

Su Lucu Bessonu ir Mila Jovovic

– Filmavotės kino filmuose „Krokodilas Dandis Los Andžele“, „Grobuonis 2“. Tai – tik savimeilės paglostymas, pinigai ar jums iš tikrųjų įdomi aktoriaus profesija?

– Tai buvo galimybės, kuriomis pasinaudojau. Tai nebuvo mano ego patenkinimas. Ką darau, darau geriausiai, kiek galiu, bet esu didžiausias savo kritikas ir toks būsiu visada. Tai padeda teisingai pasirinkti, susikoncentruoti į realybę ir atlikti didelius darbus.

Žmogus, vardu Vladimiras, privalo daryti gerus, didžius darbus. Bet kartais ir nelabai (juokiasi – red. past.).

– Ką galėtumėte pasakyti apie Lucą Bessoną, Mila Jovovic? Jūs dirbote su jais filme „Penktasis elementas“.

– Man buvo didelė garbė dirbti su Lucu Bessonu. Jis buvo labai susikaupęs, nedaugiakalbis, bet jį supratau. Kai vyksta kūryba, turi leisti plėtotis tam veiksmui. Mila buvo labai miela. Tikiuosi, kad su jais abiem man dar teks padirbėti.

– Jūsų kelyje buvo daug garsių žmonių. Ką įrašytumėte į jums trijų svarbiausių žmonių sąrašą?

– Kas yra garsūs? Sutikau daug įžymybių, didžių fotografų, puikių menininkų, aktorių. Ir jie mielai bendrauja su manimi, nes nesu sužvaigždėjęs. Mes visi esame žmonės – vyrai ir moterys. Žmogų apibūdina tai, ką jis daro, ir tai parodo, koks jis žmogus.

Man nerūpi, ką žmonės apie mane galvoja. Man daug svarbiau, kaip žmonės elgiasi. Mes pernelyg sureikšminame žvaigždes. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kurie jų – blogi žmonės.

Žvaigždės yra vienišos mamos, kurios sunkiai dirba, norėdamos išmaitinti ir aprūpinti savo vaikus. Žvaigždės yra tėvai, kurie stengiasi išgyventi gyvenimo sunkumus ir ieško darbo.

Taip, esu garsus žmogus, žmonės mane atpažįsta, tačiau esu paprastas vyrukas. Ir man artimi tokie žmonės kaip aš. Arba garsus fotografas Richardas Avedonas, kuris buvo paprastas, bet didis žmogus. Jis su kitais pagarbiai elgdavosi ir mylėjo savo darbą.

Bet didžiausia ir svarbiausia asmenybė mano gyvenime – mama. Patikėk manimi.

Nuogas ant batuto

– A.a. Richardui Avedonui pozavote ir nuogas, lyties organus prisidengęs tik raudonais batais. Kokioje keisčiausioje vietoje teko dirbti?

– Taip, su garsiu fotografu Richardu Avedonu, mano draugu, daug dirbau. Modeliui stovėti prieš garsų fotografijos meistrą yra pasiekimas. O kai dirba du meistrai, mados ir fotografijos, įvyksta kažkas neįtikimo. Ir tai suteikia dar didesnės palaimos.

Buvo ir smagių karjeros akimirkų. Kartą atėjau ir nebuvo drabužių. Pamačiau batutą ir paklausiau: ką mes čia darysim? Jis atsakė: nežinai? Šokinėsi nuogas ir rodysi įvairias pozas. Pavyzdžiui, raumenų jėgą.

Nemanau, kad tai darysiu, atsakiau. Richardo veidas persimainė. Kitų idėjų jis neturėjo... Tai buvo viena beprotiškiausių mano fotosesijų.

Viena keisčiausių vietų, kur fotografavausi – medinis prancūziškas namelis užmiestyje. Namas buvo apleistas ir labai nešvarus. Ne visada gali pasirinkti darbo vietą, bet turi padaryti savo darbą.

Nedarykite bet ko

– Nuogumas modelių pasaulyje įprasta. Ar tai nėra paslapties, jausmų naikinimas, kuris mus veda susvetimėjimo, paviršutiniškumo link? Beje, turite kompleksų?

– Nuogumas yra seksualu. Dabar nuogumas dažnai naudojamas tuomet, kai trūksta idėjų. Krūtys ar užpakalis dažnai rodomi tuščiai, kai trūksta kūrybingumo.

Taip, kelis kartus esu pozavęs nuogas. Tačiau tai buvo kitaip: jaučiausi gerai, fotografijos skoningos, nors esu drovus. Prieš nusirengdamas turiu žinoti ir suprasti, kam to reikia.

– Modelių pasaulis jums nedvelkia paviršutiniškumu ir dvasinių savybių naikinimu?

– Yra daug modelių, kurie padarytų bet ką, kad taptų žvaigždėmis. Ir tai – jų pražūtis. Jau išgarsėjęs kaip modelis, kuris gali padaryti bet ką, būsi tas, kurio ir prašys daryti bet ką. Taip elgtis nedera nei siekiant modelio karjeros, nei gyvenime.

– Kodėl buvote staiga pasitraukęs iš modelių pasaulio ir grįžote po 12 metų į mados savaitę Paryžiuje 2011 m.?

– Taip, tiesa, pasitraukiau būdamas viršūnėje, kai 1999 m. buvau išrinktas geriausiu metų modeliu. Išvykau į Los Andželą, filmavausi, rašiau, dirbau televizijoje.

Ilgėjausi mados pasaulio, grįžau. Vis dėlto pamačiau, kad per tą laiką daug kas pasikeitė. Neliko tamsiaodžių modelių, pradėjo dominuoti mėlynakiai blondinai. Liūdna. Kur dingo spalvingumas? Jei tik kam nors suteikia galimybę, mados industrija juos jau iškart vadina supermodeliais. Keista. 

Grįžti buvo sunku. Sunku patikėti, kad vyro, kaip aš, su tiek talentų, kuris buvo daug pasiekęs savo srityje, daugelis didžiųjų agentūrų nesamdė. Kodėl? Dėl politikos? Esu kūrėjas. Man nusispjauti į politiką. Man rūpi kurti grožį. O kai kurie dalykai, kuriuos dabar matome mados pasaulyje, – beskonybė.

Turi tris dukras

– Sakėte, kad, susikoncentravus į tikslą, galima viską pasiekti. Koks dabartinis jūsų tikslas?

– Dabar ir visada mano tikslas buvo kuo geriau dirbti. Noriu daugiau filmuotis, kurti muziką, daugiau fotografuotis ir tose nuotraukose palikti kažkokį pėdsaką. Toliau reklamuoju savo darbus, netrukus bus išleista mano poezijos knyga.

Žmonės, dirbantys su manimi, žino, koks buvau ir būsiu. Galiu padaryti geriau nei kiti. Ir mano žodis yra patikimas kaip „American Express“. Jei žmogum negalima pasitikėti, jis nieko vertas.

– Jei reikėtų išskirti dvi gyvenimo dienas: vieną, kai pasijutote pasiekęs pačią viršūnę, ir kitą – tamsiausią?

– Negaliu pasakyti, kad modelio darbas, apdovanojimai mane privertė jaustis pasiekus viršūnę. Man svarbiau pagarba ir gėrėjimasis tų, kurie supranta, kas yra geri darbai. Juolab kad dirbu srityje, kurioje labai daug konkurentų, o esu padaręs įsimintinų darbų, kuriais seka kiti. Mano dvasia yra mano darbai.

Tamsiausia diena? Žinoma, mano draugų mirtys. Bet tai – labai asmeniška.

– Atrodo, turite tris dukras su skirtingomis moterimis? Garsių žmonių asmeninis gyvenimas dažnai nesėkmingas, nes sunku suderinti karjerą ir šeimą.

– Nežinau, iš kur ši informacija. Išties turiu tris dukras, bet su ta pačia moterimi.

Negaliu komentuoti, kaip gyvena kiti, bet įsivaizduoju, kad sunku moteriai ar vyrui išbūti su žmogumi, kuris nuolat keliauja, dirba su tais, kurie kartais apsinuogina ar ką nors iškrečia. Viskas priklauso nuo pačių žmonių. Bet dėl menko nuotykio neverta prarasti savo šeimos.

– Jei žinotumėte, kad jums liko gyventi tik savaitę, kokia ji būtų?

– Pasistengčiau priversti kiek įmanoma daugiau žmonių šypsotis. Apkabinčiau savo vaikus. Leisčiaus į kelionę. Gyvenimo pabaigoje visi turime savęs paklausti, ar norime aplink matyti visus draugus, kuriuos manome turį, ar tik tuos žmones, kurie iš tiesų mus myli. Tai yra svarbiausia.