– Niekam ne paslaptis, kad televizininkai visas svarbiausias metų šventes atšvenčia iš anksto. Leiskite žvilgtelėti pro rakto skylutę, kaip viskas vyko ir ko Naujųjų naktį tikėtis LNK žiūrovams…
– Visko išduoti aš jums tikrai negaliu: paskui bus neįdomu. Paintriguosiu tik, kad LNK Naujųjų Metų žiburėlis vyko dvare, o aš buvau tarsi to dvaro ūkvedys. Mano tiesioginė viršininkė buvo laidų vedėja Ugnė Siparė. Ji man reguliavo, ką daryti, o aš tiesiog tame dvare dariau varkę. Mėginau dvi Naujuosius Metus švenčiančias kompanijas – paprastą liaudį ir vadinamuosius vipus – sukišti į vieną renginį.
Salę jie gavo vieną, bet vaišės ir scenos jiems buvo paruoštos skirtingos. Koncertavo ir atskiros grupės. Turbūt suprantate, kad viską darėme tam, kad tik žiūrovams prie televizorių šventinį vakarą būtų įdomiau. (Šypsosi.)
– Be abejo, suprantu. Tai liaudis kirto keptą duoną su alumi, o vipai siurbčiojo austres su šampanu?
– Panašiai (juokiasi). Ir vieni, ir kiti man bandė skųstis, nes sumokėjo už renginį visą kainą, o salę teko dalytis perpus.
Filmavimo atmosfera buvo nuostabi – daug žmonių, daug šventinio šurmulio, garso ir šviesų stimuliacijų. Veiksmas vyko Krikštėnų dvare pas Roką Galvoną, kur suvažiavo visa Lietuvos grietinėlė, o Roko močiutės tapo mano padėjėjomis.
„Be tabu“ komanda su Sauliumi Bartkumi priešaky viską darė labai profesionaliai. Su jais esu pažįstamas nuo „Tapk TV žvaigžde“ laikų. Turbūt žinote, kad aš laimėjau šį projektą?
– Kaipgi nežinosi – žinau! O koks jausmas pirmą kartą būti centrine Naujametinio žiburėlio figūra? Spėju, kad pradėjęs dažnai vaidentis televizijoje pasiūlymų vesti renginius gaunate vis daugiau?
– Atspėjote. Pastaruoju metu gaunu tikrai daug užsakymų ne tik renginiams, bet ir reklamoms. Svarstau, kad Naujaisiais metais galbūt grįšiu į renginių verslą. Gerus penkerius metus dirbau su renginiais. Vedžiau viską – nuo jubiliejų iki abiturientų išleistuvių. Valgiau iš to duoną.
Filmavimo atmosfera buvo nuostabi – daug žmonių, daug šventinio šurmulio, garso ir šviesų stimuliacijų.
– Jei gerai pamenu, renginių vedėjo karjera jums geruoju nesibaigė – atvedė iki perdegimo ir panikos atakų?
– Buvo toks faktas. Bet dabar galvoju, kad tais laikais aš per mažai pažinojau save. Tada norėjosi lėkti ir dirbti net kai vidinio kuro bakas būdavo apytuštis. Dabar visai kitaip. Išmokau viską daryti ramiai, su protu. Ateityje ir pas psichologą žadu užsirašyti. Tiesiog profilaktiškai, kad užbėgčiau nerimui už akių. Nes to blaškymosi mano gyvenime tikrai daug. Filmuotis važinėju į Vilnių. Šeima lieka Klaipėdoje. Grįžtu: namuose du maži vaikai reikalauja dėmesio. Tenka mokytis kažkaip tame triukšme save surankioti. Tai įsigudrinau važiuodamas iš taško A į tašką B pamedituoti, ramybėje su savimi pabūti.
– Ar tame LNK žiburėlyje buvote labiau Varkė Labdarkė, ar labiau Tadas? O svarbiausia – ar Jus aprengė stilistai, ar vis dėlto likote ištikimas sau ir puošėtės varkėmis iš labdaryno?
– Matote, Varkė Labdarkė ir yra Tadas Kanapeckas. Esu toks, koks esu, nieko nevaidinu. Todėl ir čia rengiausi savo stiliuku. Apsiaviau tokius prikolnus kubietiškus batus, susiradau odinę liemenę, prie jos dar prisiderinau pederastkę – S. Bartkus jos specialiai paprašė. (Pederastkė – ant juosmens segama vyriška piniginė, žargonas, – aut. past.) Iš draugo šlipsą pasiskolinau – atrodžiau taip, kaip visada.
– Jeigu būtumėte galėjęs į vakarėlį atsinešti vieną radinį iš labdarkės?
– Ar galiu sakyti kažką ne iš šių metų? Šie metai man buvo labai užimti – mažai spėjau po labdarkes pasivaikščioti. Turbūt būčiau atsinešęs kokį padielkinį Balenciagos džemperį – tokį netikrą netikriausią.
– Papasakokite, kaip Jūsų šeima švenčia Naujuosius Metus? Gal turite kokių įdomesnių tradicijų?
– Kadangi turime du mažus vaikus – ketverių metų Jazminą ir keturių mėnesių Rytį – tai tas mūsų Naujųjų šventimas labai paprastas: važiuojame pas draugus, kurie irgi turi vaikų. Vienąsyk – pas vienus, kitąsyk – pas kitus. Pasidarome tokį bendrą suneštinį stalą, prieš dvyliktą pašaudome fejerverkų, o tada vaikai užmiega... Ryte atsibundi – jau ir Naujieji!
Gal įdomesni jie buvo tada, kai švenčiau užsienyje. Sykį yra tekę švęsti Šveicarijoje, kitais metais Lenkijoje, Taize vienuolyne. Piligrimystės ten buvo mažai – daugiau pasibuvimo su draugais, bet į Mišias irgi nuvarydavau. Esu tikintis. Mišios man patinka. Ir žmonių sambūriai. O per Kalėdas – visos tos giesmės, kalėdinė atmosfera. Būna, kad ir vasarą klausausi kalėdinių giesmių, ypač gospelų, kuriuos atlieka amerikiečių chorai.
– Prieš Naujuosius baigėsi muzikinis projektas „Žvaigždžių duetai“, kuriame dalyvavote ir Jūs poroje su Dainotu Varnu. Ar neliūdna? Ar nepasigesite muzikinių intarpų savo dienotvarkėje?
– Gal ir pasigesiu... Esu dėkingas šiam projektui už sutiktus žmones ir naujas pažintis. Labai susidraugavau su visais.
Su dainavimu buvo kiek prasčiau. Man nepavyko, kaip, tarkim, Nagliui Bierancui, išmokti dar ir dainuoti. Gal dėl to, kad ir vokalo pamokų ėmiau mažiau. Turėjome nuostabią vokalo mokytoją Kristiną Mažeikaitę, bet važinėjant iš Klaipėdos į Vilnių būdavo gana sudėtinga prie filmavimų priderinti dar ir dainavimo pamokas. Todėl dažniau dirbdavome tiesiog dviese su Dainotu.
Ką dar man davė šis šou? Sakyčiau, labai pasispaudžiau su praktika televizijoje – galėjau stebėti visą filmavimo procesą iš arti, kas ir kaip vyksta.
– Nugalėtojai jau išrinkti, o jei paklausčiau, kuriai duetų porai Jūs pats simpatizavote ir būtumėte skyręs pirmąją vietą?
– Technikos prasme man labai patiko Medos ir Anyanya duetas – jie labai gerai varo. Ir nenuostabu: juk jie abu dainuojantys!
Jei pagrindinis vertinimo kriterijus būtų „sulipimas į duetą“, tai nepabijočiau paminėti ir mūsų su Dainotu. Kai filmavomės laidoje „Šeškinės 20“, joje dalyvavo ir dainavimo pedagogė Laima Lapkauskaitė. Anot jos, mes šiame projekte geriausiai „susiduetinome“ – t. y. sulipome į dainuojančią porą.
Galų gale, jei ne mes su Dainotu, tai gal tuomet „Žemaitukai“ su Laurynu Sodaičiu arba Naglis su Adrina? Bet ir Arnas Ašmonas su Ieva Juozapaityte – jie irgi gerai varė. Visi galėtų būti laimėtojai! Geriau neprašykite atsakymo – man šis klausimas per sunkus.
Džiaugiuosi, kad būdamas savimi ir nieko nevaidindamas galiu būti ten, kur noriu būti. Ir kad nereikia apsimetinėti tuo, kuo nesu.
– Tai kuris iš teisėjų buvo didžiausias kirvis, o kuris – pats maloningiausias?
– Visokių atsiliepimų mūsų duetas sulaukdavo, bet man smagiausiai skambėdavo Ievos Prudnikovaitės komentarai. Jaučiau didelį jos palaikymą. Po vieno mūsų humoristinio pasirodymo, kur aš vaidinau ispaniukę iš meksikiečių serialo, Ieva net apsiverkė. Ne iš jautrumo, bet iš jausmo, kad tas mūsų pasirodymas kažkaip gerai buvo padarytas. Tąkart visi teisėjai mus labai gerai įvertino – pavyko surinkti net 40 balų!
– Suprantu, kad Ieva Prudnikovaitė Jums buvo Mis Maloningoji, o Misteris Kirvis tuomet kas?
– Jeigu šitą klausimą užduotumėte televizijos žiūrovams, tai, spėju, paminėtų Vytautą Lukočių. Bet ir apie jį aš nieko blogo negaliu pasakyti. Tai žmogus – visiškas profesionalas, ir jam kalbėti apie mano dainavimą ir aiškinti, kad viskas puiku, būtų tarsi savęs išdavimas… Na, pagalvokite, jei Anyanya – puikiai, o Varkė Labdarkė – irgi puikiai (juokiasi). Čia tas pats, kad žmogus sukurtų š… video, o man reikėtų sakyti, kad su juo viskas gerai.
– Kuo Dainotas Jus labiausiai nustebino kaip scenos partneris?
– Visų pirma, savo branda. Nors aš už jį vyresnis keturiais metais, bet man jis pasirodė gerokai brandesnis už mane. Pasakysiu taip: man šitas žmogus – tikras Metų atradimas, o gal net ir viso gyvenimo.
Šis žmogus apdovanotas auksine kantrybe. Juk turėjo derintis prie manęs, žiūrėti, ką geriausio iš mano balso galimybių galima išspausti. Neseniai pirmą kartą buvau jo koncerte „Aplink pasaulį per 100 minučių“, kuris vyko Klaipėdoje, Žvejų rūmuose. Įspūdis – begalinis. Kadangi tema buvo „Aplink pasaulį“, jis dainavo skirtingomis kalbomis. Ten besėdėdamas labai gerai supratau, kaip Dainotas turėjo save slopinti mūsų duete.
Kadangi pačios gražiausios gėlės Dainotui yra saldainiai, po prancūziškos dainos „Esmeralda“ užlipau ant scenos ir nunešiau jam jų.
– Kokį patarimą „Žvaigždžių duetuose“ Dainotas Jums duodavo dažniausiai?
– Na... jis mane nuolat ramindavo, kad čia yra tiktai šou ir kad žmonės pažiūrės laidą, o kitą dieną visi paskęs savo darbuose ir nieko neprisimins. Jis liepdavo man nesijaudinti dėl pasirodymo, o labiau galvoti apie savo šeimą, nes ji, kaip sakydavo, gyvenime yra svarbiausia.
– „Žvaigždžių duetai“ jau pasibaigė, internetinė laida „Varkė Labdarkė. Turginio dienoraštis“ irgi, bet Jūsų karjera televizijoje, tikėkimės, dar tik įsibėgėja. Sakykite, ko šiuo metu jumyse daugiausia – TV žmogaus, turinio kūrėjo ar tiesiog šopoholiko?
– Jūs pati viską ką tik išvardijote eilės tvarka. Viena žinau, kad šiuo metu šopoholiko manyje mažiausia – tiesiog nebeturiu tam laiko.
Pirmoje vietoje – televizija. Net pradėjau bijoti, kad žmonėms nenusibosčiau, nes labai jau daug manęs ten yra. Po Naujųjų gal reikės truputį vadeles timptelėti, kad žmonės spėtų manęs pasiilgti.
– Ateinantys metai yra Ugninio žirgo metai. Kadangi esate kilęs iš Pakruojo, kaip pats sakote, iš kaimo, gal turite ką nors bendro su žirgais?
– Turiu. Pati pirma mano tatuiruotė ant kojos buvo žirgas. Kodėl? Nė pats nežinau. Tada man buvo šešiolika. Mūsų kaime buvo meistras, kuris jas darydavo. Žirgas man tada asocijavosi su laisve. Kai dabar pasižiūriu – toks „Ferari“ ženkliukas išėjo, dabar net juokas ima.
O jei rimtai, aš kaime augau, todėl ir jodavom, ir šieną veždavom arkliais. Ir šiaip arklys nėra man svetimas gyvūnas: juk buvo laikas, kai zoologijos sode dirbau.
– Jei taip, tai metai, panašu, bus geri. Ar prieš Naujuosius turite ritualą – sau ką nors pažadėti ar „užprogramuoti“ norus, kad jie išsipildytų?
– Šie metai buvo Medinės gyvatės metai. Jiems tik prasidėjus, užsukau pas savo draugę vizažistę – reikėjo, kad padarytų filmavimui moterišką makiažą. Tai ji kaip kokia ragana išbūrė, kad 2025-ieji bus absoliučiai mano metai. Galvojau, gal su vaizdo įrašais paeis, nes pradėjau juos kurti drauge su profesionaliu filmuotoju. Bet kad pradėsiu karjerą televizijoje ir net tapsiu pagrindiniu LNK naujametės laidos personažu – to jau tikrai nesitikėjau.
Todėl ir šįmet jokių afirmacijų nesirašysiu, bet nueisiu pas savo vizažistę makiažo pasidaryti – gal vėl ką nors gero išburs? (Šypsosi.)
– Jei ne būrėja, bet Jūs pats galėtumėte išpranašauti sau vieną dalyką kitiems metams...
– Na, turbūt kitais metais vėl grįšiu į renginius, būsiu jų vedėju. Arba norėčiau vesti kokią nors TV laidą. Garsiai dabar pasakysiu, kad visata išgirstų ir galėčiau prisitraukti energiją…
– Kokį varkišką talismaną pasiimtumėte į Naujuosius metus, kad jie būtų sėkmingi?
– Esu iš tų, kurie tiki tokiais dalykais. Ką pasiimčiau? Gal tą pederastkę? (Juokiasi.) Čia toks labiausiai mano daiktas būtų. Arba kokį treningiuką? Turiu mėgstamą, kaip iš filmo „Pietinia Kronikos“.
– Ar nebijote, kad tas Jūsų žinomumas ilgainiui gali pakeisti Varkės Labdarkės autentiškumą?
– Nebijau. Man rodos, kad aš visada toks pats esu: ar bendraučiau su žurnalistais, ar su draugais. Tikrai daug kas iš pažįstamų sako, kad nė kiek nepasikeičiau. Džiaugiuosi, kad būdamas savimi ir nieko nevaidindamas galiu būti ten, kur noriu būti. Ir kad nereikia apsimetinėti tuo, kuo nesu.
– Paskutinis prašymas senaisiais metais. Koks būtų Jūsų palinkėjimas žmonėms, kurie Naujųjų naktį įsijungs LNK?
– Jau ne pirmą sykį sakau, kad linkėčiau žmonėms ne to, ko jie labiausiai nori, o to, ko jiems labiausiai reikia. Ir kad jie stengtųsi pažinti save, ką dabar darau ir aš… Ir kad pasirūpintų savo sveikata, ypač ta emocine, psichologine, nes per ją paskui ir į fizinę blogi dalykai ateina. Tad su artėjančiais!
Naujausi komentarai