„Kazachstane dailininkai gyvena ir kuria panašiai kaip pas jus, – teigia tarptautiniame plenere dalyvavusi tapytoja Jelena Ralina iš Astanos. – Yra visokių dailininkų, bet vieno dalyko jums baltai pavydžiu – tiek daug plenerų, o jie juk dailininkui reikalingi kaip šviežias oras.“

Penkerius metus vykstantis tarptautinis projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ šįmet išsiplėtė – pirmą, bet, pasak festivalio organizatorių, ne paskutinį kartą buvo surengta dailininkų kūrybinė stovykla – tapė menininkai iš Italijos, Nyderlandų, Kazachstano, Gruzijos, Lenkijos ir Lietuvos.

Savo darbo vietas įkūrę Ryšių istorijos kiemelio vienoje erdvių, dailininkai kaipmat įsiliejo į bendrą šią vasarą itin atgijusio kiemelio šurmulį ir jį praturtino: dailininkė iš Nyderlandų Joke Frima piešė tiesiog lauko kavinėje, kur pro šalį nuolat praeidavo dažais išsitepę tapytojai, nešdami nugruntuotą drobę, kad ši išdžiūtų, ar kiti šiaip prisėsdavo prie stalelio pabendrauti.

Tapančiais menininkais gyvai domėjosi ir miestiečiai, nuolat lankęsi dailininkų darbo vietoje, kai kurie – ir su savais paveikslais, nutarę pasikonsultuoti, pasidalyti mintimis. „Vis dėlto daugiausiai tapytojai dirbo, nes pleneras įpareigojo – sukurti paveikslus būsimai parodai, – pastebėjo dailės festivalio sumanytojas Olegas Darčanovas. – Džiugu, kad į jos atidarymą sugužėjo šitiek daug žmonių.“

Išties per parodos atidarymą, kurį aplankė užsienio ambasadų darbuotojai, miesto politikai, miestiečiai ir svečiai, buvo net sunku prieiti prie paveikslų. „Aplankiau parodą po atidarymo, vakar, – kalbėjo kaunietis dailininkas Raimundas Majauskas. – Įdomi paroda. Vertinga tai, kad dailininkų lygis panašus, nėra duobių, kurių dažnai neišvengia plenerų organizatoriai.“

Plenero dailininkams buvo pasiūlyta tema „Kaunas kaip kultūros, kūrybos ir komunikacijos erdvė“, taigi parodoje vyrauja mūsų miesto refleksijos. „Beje, visi iš užsienio atvažiavę dailininkai Kaune viešėjo pirmą kartą, kai kurie net gąsdinosi, kad nieko nežino apie miestą: gal koks užkampis? – šypsojosi O.Darčanovas. – Vis dėlto visi iki vieno Kaunu liko sužavėti ir net apstulbę, kai, tarkim, per Mindaugines, vieną dieną prie Kauno pilies vyko didžiulis Pažaislio muzikos festivalio renginys, kitas dienas – jau Operetės koncertai, per visą naktį – Rotušės aikštės lauko ekrane žmonės stebėjo krepšinio rungtynes.“

Vaizduojamųjų menų festivalio kūrybinės stovyklos dalyvių paroda Ryšių muziejaus salėje bus eksponuojama iki liepos pabaigos, vėliau paroda keliaus į Raudonės pilį, po to – į Vilniaus rotušės erdvę.

Su dailininke susitikome po parodos Ryšių istorijos kiemelio salėje atidarymo. Su vienu iš plenero dalyvių užsukusi į Vilniaus gatvės kavinukę, J.Ralina planavo, kur dar būtų galima apsilankyti, nes viešnagės laikas Kaune baigiasi.

– Kokius įspūdžius išsivežate iš plenero?

– Įspūdžiai patys geriausi. Kaune buvau pirmą kartą ir mielai dar atvykčiau. Apskritai iki plenero pas jus, Lietuvoje, buvau alkana įspūdžių, kūrybinės ugnies – tokie susitikimai menininkui reikalingi kaip šviežias oras. Pastebėjau, kad Lietuvoje plenerų rengiama labai daug, bent jau tikrai daug daugiau nei pas mus, Kazachstane. Tarkim, plenere dalyvavęs dailininkas Arvydas Kašauskas sakė, kad po šio plenero iškart važiuos į kitą, Martynas Gaubas jau išvažiavo į Palangą. Girdėjau, kad pas jus praktiškai visą vasarą galima važinėti iš vieno plenero į kitą, dailininkui – tai tikra laimė: pasikrauni emocijų, pasidaliji patirtimi, dalyvauji parodose.

Labai patiko visi plenero dalyviai – visų aukštas profesionalumas: nuo paties jauniausiojo, menininko iš Gruzijos Tornikės Abuladzės, kurio emocijos tiesiog kunkuliavo, jis nenustygo vietoje – bet juk tokie ir turi būti gruzinai (šypsosi), iki vyriausiojo, man regis, A.Kašausko, šalia kurio tapiau. Įsivaizduojate, jis moters figūrą, kurią perteikti ypač sudėtinga, nupiešia viena linija, be jokio trintuko prisilietimo ar papildomų linijų.

– Kaip kinų meistras, kuris, sako, mokosi piešti visą gyvenimą, kad paskui vienu brūkštelėjimu nupieštų šokantį drakoną?

– Taip, bet tai yra kalbos, o aš savo akimis mačiau, kaip lietuvių dailininkas A.Kašauskas tai padaro. Išties – supermeistras. Apskritai visi dailininkai, vertinant jų darbus, buvo brandūs ir savo srities profesionalai, jų kūriniai turi kelis planus ir svarbiausią dėmenį – paslaptį.

Ypač sužavėjo Virgio Rusecko tapyba. Man atrodo, kad jūs, kauniečiai, net nežinote, kokį aukso grynuolį turite. Jis dar visai jaunas, bet sukaupęs didžiulę išmintį, jos turi daugiau nei du šimtamečiai senukai, ir visa tai atsispindi jo paveiksluose – turėtumėte tokį dailininką branginti ir jam padėti.

– Suprantu, kad apie savo kūrybą kalbėti sunkiausia, bet kas jūsų paveiksluose nugulė, įsikūnijo?

– Pirmajame paveiksle, kurį nutapiau čia, plenere, dar daro įtaką atsivežtos emocijos iš Kazachstano, o kiti du – jau ne: juose nutapiau Santakos parką ir Nemuno krantinę, žinoma, ir juose vyrauja man būdingos spalvos, jos mano kūryboje – svarbiausios. Džiaugiuosi, kad paveikslai patiko: viena į parodą atėjusi vyresnio amžiaus, taip pat tapanti moteris, kurios draugė prieš tai lankėsi Ryšių istorijos kiemelyje ir ją pakvietė, padovanojo man gėlių, net pakvietė į svečius.

– Kaip gyvenate ir kuriate Kazachstano sostinėje – Astanoje, kaip gyvena ir kuria kiti dailininkai?

– Mano darbus perka, o tai dailininkui labai svarbu, Kazachstano šiuolaikinių menų muziejus yra įsigijęs mano paveikslų, turiu dailės centrą „Persona +“, kurį įkūriau, kai susidūriau su problema – norintieji stoti į užsienio dailės universitetus neturi (nes nežino kas ir kaip) parengę savo darbų, kurie atitiktų reikalavimus, albumo, reikalingo pačioje pirmojoje atrankoje, dar prieš egzaminus (tąkart dailės studijas Prahoje pasirinko mano sūnus). Įkūrus dailės centrą atsirado poreikis mokytis dailės mažiesiems ir vyresniesiems, kurie svajojo išmokti tapyti, ir taip centras išaugo.

O šiaip Astanoje viskas praktiškai taip pat kaip pas jus – vieni dailininkai gyvena labai gerai, yra perkami, dalyvauja parodose, kiti – nelabai, yra ir įvairių dailininkų: mėgėjų, pasidavusių salonų įtakai, kuriančių daugiau įvaizdį nei meną, – blogų ir gerų, kaip pas jus, tiesa? Vieno pas mus, kaip minėjau, nėra – tiek daug plenerų ir dėl to aš baltai jums pavydžiu. Simpoziumai, plenerai įkvepia naujiems paveikslams, neužsistovėti vietoje, judėti į priekį – o tai ir yra kūryba.

– Iki šiol Kaune nesate viešėjusi. Jūsų žvilgsnis – šviežias ir aštrus, taigi ką užfiksavo jis?

– Galbūt tik vieną dalyką – jūs per dažnai žvilgčiojate į sovietmetį, labai dažnai išgirsdavau: „Prie sovietų buvo taip arba taip“, bet juk seniai tas sovietmetis praėjo – jau dvidešimt metų, kam į jį taip dažnai žvilgčioti? Atrodo, kad jums tai – mėgstama tema, bet ji visai neįdomi – pas mus jau seniai tokios kalbos baigėsi. Apskritai laisvės sąvoka yra labai reliatyvi ir kintanti, bet nereikia dėl to įstrigti praeityje.