– Praėjusį savaitgalį dalyvavote Kaziuko mugėje, esate vilnietė?

– Mama vilnietė, o tėtis – iš Šakių. Augau, lankiau mokyklą Šakiuose. Užtai tėvai susipažino Kaune: abu mokėsi tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Kaip atsidūriau Vilniuje? Išvykau studijuoti. Šiuo metu dirbu Vilniaus universitete studijų administratore, o laisvalaikiu karoliauju.

– Karoliaujate ne viena – padeda artimieji?

Pakaroliukinu, kaip aš sakau, prieš miegą ir viskas viduje tarsi sustoja į savo vietas. Tad užmiegu švariomis ir karoliukiškai margomis mintimis.

– Kai dalyvauju „Antro šanso“ mugėse, visi namiškiai įdarbinti. Su devintus einančia dukryte Austėja ir vyro sese prekiaujame, o vyras Donatas užsiima organizaciniais reikalais: daiktus padeda sunešti ar pietus atvežti, kai išalkstame. Jei kažkas nepavyksta kūrybos procese, Donatas su savo loginiu mąstymu randa originalių sprendimų. Taip pat ir namuose – jei kas sugenda, auksinėms jo rankoms pavyksta beveik viskas. Mes jau tokie: linkę taisyti, o ne mesti lauk ir pirkti naują.

Talkina: dukra Austėja – mamos pagalbininkė  „Antro šanso“ mugėse. / A. Grikietės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasisekė jūsų dukrai: auga kūrybingoje namų aplinkoje, mato, kaip iš senų daiktų gimsta kažkas naujo.

– Tikrai taip. Dauguma daiktų mūsų namuose tokie. Paskutinis naujas pirkinys prieš penkerius metus buvo lova Austėjai, kai saviškę išaugo. Tokia mūsų buitis jai natūrali. Manau, užaugusi dukra irgi laikysis tvarios gyvenimo filosofijos: neskubės išmesti daikto, o pagal galimybes perdarys.

– Kada jums pačiai kilo noras šitaip gyventi?

– Galbūt atsakymas slypi vaikystėje. Kai buvau panašaus amžiaus, kaip dabar mano Austėja, labai mėgau lankytis Zanavykų buities muziejuje Šakių rajone. Vos rasdavau laisvą minutę, išsyk bėgdavau į muziejų pažiūrėti, kaip tie mūsų senoliai gyveno, kaip atrodė jų sodybos, kambariai, kokius įdomius buities rakandus jie turėjo. Galbūt meilė seniems daiktams iš to muziejaus.

Dar pamenu, kad vaikystėje kažkas iš kažkur gavo tokį sunkų senovinį lygintuvą, anglimis kaitinamą. Labai prašiau, kad man jį atiduotų. Norėjau turėti savo kambaryje kaip dekoraciją. Gavau.

Kita vertus, mano tėvai buvo ir yra labai kūrybingi. Mama mėgo rankdarbius ir vis kažką jais atnaujindavo – drabužį ar namų interjero detalę. Tėtį vadinu visokių didesnių daiktų atnaujintoju ir idėjų generatoriumi. Įsivaizduokite, jis turi kaimo turizmo sodybą, kur iki šiol visą vidų įrenginėja pats savo rankomis. Sykį tėtis gavo didelį užsakymą: norėjo toje sodyboje apsigyventi labai daug žmonių tačiau vietų nebuvo. Tad jam kilo mintis parsigabenti į sodybą seną troleibusą ir jame įrengti net tris miegamuosius (juokiasi). Štai kokioje aplinkoje aš augau!

– Ko gero, ir jūsų kambarys buvo neįprastas? Sakėte, kad jame kaip dekoro elementas stovėjo senovinis sunkus lygintuvas...

– Vieną naktinę spintelę – tumbačkėle vadinau – buvau perdažiusi mėlynai, paskui žaliai. Dabar ji su manimi į Vilnių atkeliavo. Kambaryje ilgą laiką stovėjo tokia sekcija, kurios labai nemėgau. Tad dvyliktoje klasėje tėvai leido ją išardyti, o vietoj jos pastatyti senovinę mamos draugės skrynią, kurią pati restauravau, išmarginau Zanavykų krašto raštais. Laikiau joje savo drabužius. Iš neveikiančio senovinio radijo iškrapščiau vidurius, jį perdažiau ir pasidariau daiktadėžę visokioms kanceliarinėms smulkmenoms.

Dabartiniai mūsų su Donatu namai – nedideli. Gaila, kad negaliu juose su savo kūrybinėmis fantazijomis per daug reikštis, – vietos nėra. Vos telpa mano karoliai. Per karantiną, kai visi valė ir švarino namus, draugės, tetos man privežė krūvas visokių joms nebereikalingų karoliukų. Sumaniau iš jų daryti tvarius aksesuarus – atšvaitukus, akinių laikiklius, knygų skirtukus.

– Minėjote, kad ir savo vestuvinius batelius dekoravote senais karoliukais? Tai gal ir suknelę?

– Batelius ir papuošalus (vėrinį, auskariukus) dariausi iš mamos senų karolių. Pati gaminau ir kvietimus svečiams. Su mūsų vestuviniais drabužiais buvo labai įdomi istorija. Šalia vyro darbo buvo karnavalinių drabužių nuomos salonas. Kaskart pro jį eidama gėrėdavausi lange stovinčiais manekenais, papuoštais baroko stiliaus senoviniais drabužiais. Sykį į juos bežiūrint ir kilo mintis pasipuošti tokiais per savo vestuves.

Aksesuarai: iš karoliukų A. Grikietė veria ne tik papuošalus, bet ir atšvaitus, akinių laikiklius, knygų skirtukus./ A. Grikietės asmeninio archyvo nuotr.

– Nusprendėte iškelti karnavalines vestuves? Ar Donatas lengvai sutiko?

– Žinoma! Kreipiausi į tą nuomos punktą. Man pasiuvo šampano spalvos baroko stiliaus suknelę, panašią į tas, kurias mačiau karnavalinių kostiumų nuomos vitrinoje. Donatas irgi tapo tikru Misteriu Rokoko: turėjo ir švarką, ir baltas ilgas kojines, ir parauktus šortus. Net tų laikų peruką, tačiau jį kažkur pametėme (juokiasi). Tad teko dėtis skrybėlę. Vestuvėse dalyvavo apie 40 svečių ir visi sutiko rengtis šio istorinio laikmečio drabužiais. Buvo išties smagi šventė.

– Nuo studijų pradžios įsikūrėte Vilniuje. Kaip čia pavyksta rasti senų daiktų?

– Jie pas mane pateko labai įvairiai. Kažką pamatau sendaikčių turgeliuose, kažką randu pas gimines. Iš močiutės atsivežiau seną veidrodį, perdažiau, padekoravau. Esu didelė šviestuvų mėgėja – turiu jų net tris (toršeras, naktinės lempelės). Kartais iš dviejų padarau vieną, o kitąsyk užtenka tik naują gaubtą pasiūti. Donatas visiems net virvelių mechanizmus įtaisė. Labai norėjau, kad būtų tokie, kaip senovėje: užsidegtų vos timptelėjus už virvelės. Atsiboginau dar ir skrynią iš vaikystės namų. Tetos išmestą laikraštinę atnaujinau – pasiuvau jai gražų krepšį iš tokios pat medžiagos kaip mūsų šviestuvai.

– Mokate siūti?

– Negaliu sakyti, kad labai moku, bet, jei reikia, galiu. Siuvimo mašiną Donatas nupirko. Gerą, kokybišką. Mano giminėje kiekviena moteris ją privalo turėti. Visada labai mėgau močiutės skarmaluose  – jos jaunystės suknelėse, papuošaluose, margose skarose – kuistis. Nuo senų laikų ji buvo prikaupusi ir naujų, dar visai nenaudotų medžiagų. Dažnai vis kokią išsirinkdavau, kažką iš jos pasisiūdavau. Per karantiną visai giminei prisiuvau kaukių, kai buvo jų deficitas. Dukrytei – suknelių. Kai Austėja lankė darželį, irgi reikėdavo visokių karnavalinių kostiumų vaidinimams. Tad derindavau seną su nauju. Tada siūdavau aš, o dabar dažniausiai kartu viską darome – smagus laikas drauge.

– Ant liežuvio galo vis kirba vienas žodis iš Astridos Lindgren pasakų lobyno. Pamenate, ką darydavo Pepė Ilgakojinė?

– Daikteliaudavo. Vyras mane irgi kartais daikteliautoja vadina. Tikrai dėl to nepykstu. Juk mano dėželėse daugybė smulkių daiktelių, kuriuos pati susidaikteliavau, kitus draugės sunešė. Iš jų gimsta atšvaitukai, knygų skirtukai, eglės žaisliukai. Dar viena netikėta idėja – vyro sesuo išardė seną šviestuvą ir atnešė man nuo jo tokių sunkių krištolinių lašų. Sakė, tu vis tiek kažkur juos panaudosi. Pusę metų ta dėžė stovėjo kambario kampe. Prieš Kalėdas bandėme iš tų lašų su Austėja eglutės žaisliukus daryti – per sunkūs. Tuomet teta pasiūlė kitą idėją – pagaminti iš jų staltiesių laikiklius. Panaudojau senus karoliukus, krištolo lašus ir užuolaidų segtukus. Laikikliai skirti laukui, kad staltiesės nenupūstų vėjas. Išbandėme pas tetą terasoje. Labai gera idėja. Žmonės iki šiol manęs tų laikiklių prašo. Tik, deja, lašų jau nebeturiu.

Vestuvės: Donatas pritarė savo išrinktajai, panorėjusiai surengti jų santuokos šventę barokiniu stiliumi. Nuotaka pasistengė – net batelius pati dekoravo. / A. Kairio nuotr.

– Smagu, kad šiandien tvarių daiktų kūrėjai jau turi galimybę ne tik kurti, bet ir dalytis daiktais, idėjomis „Antro šanso“ mugėse.

– Netikėtai jas atradau. Pamačiau feisbuke skelbimą, kad „Miesto laboratorijoje“ tokie dalykai vyksta. Jau gerokai anksčiau, prieš kokį dešimtmetį, draugės mane stūmė, sakė: eik, Aiste, prekiauti savo rankdarbiais. Tuomet dekupažo technika dekoruodavau labai gražius indelius (iš stiklainių), skirtus prieskoniams. Tačiau prekiauti jais? Kažkaip gėda, nepatogu buvo. Dabar labai smagu. Gal dėl to, kad apie tvarų gyvenimo būdą jau plačiau kalbama, daugiau žmonių jį praktikuoja. Ar galima iš tokios veiklos užsidirbti? Nežinau. Man tai daugiau malonus hobis, relaksacija.

– Prieš pirmąją mugę savo hobiui turėjote sugalvoti pavadinimą. „Kypša“ – keistokai skamba, ką reiškia?

– Tas pavadinimas atsirado atsitiktinai. Būdavo, vis prieinu prie Austėjos, kai ji ruošia namų darbus ar susikaupusi daro kažką, ir vis kibinu ją, kutinu, sakydama „kypšt kypšt“. Kad leptelės sykį atsisukusi: „Mama, tu kaip kypša kokia, vis kibini mane.“ Taip ir prilipo – kibintoja, kypšintoja. Kol kas „Kypšą“ labiau atranda užsienis (turiu parduotuvę „Etsy“ platformoje), bet bandau skleisti savo tvarių papuošalų žinią ir Lietuvoje. Juokiuosi, kad negaliu turėti savo stiliaus, nes  žmonių sunešti karoliai  be galo skirtingi. Vieni atlikę nuo kokių nors vaikiškų žaislų, kiti – nuo sietynų ar ištraukti iš močiučių stalčių. Todėl ir atšvaitukai išeina patys įvairiausi – nuo vaikiškų su širdelėmis iki gotiškų su kaukolėmis ar elegantiškų su tikrais perliukais.

– Sakykite, o ką jums duoda tokia kūryba?

– Jei atvirai, man tie pasisėdėjimai su karoliukais (vadinu tai karoliavimu) atstoja meditaciją. Kai po vieno nemalonaus įvykio prieš daugiau nei dešimt metų dariau rankdarbių pertrauką, neradau, kur save realizuoti, buvau irzli, mažai kas džiugindavo. Neplanuota pertrauka prasidėjo, kai dekupažu gaminau vestuvinę dovaną mūsų šeimos draugams. Tuomet gyvenome bendrabutyje. Kambarėlis mažas – vasara, karštis nežmoniškas. Aš dirbau su lipalu, prieš tai – su kitais klijais, ir apsinuodijau. Simptomai buvo keisti, labai išsigandau. Kai vyras nuvežė pas medikus, jie patvirtino apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis diagnozę. Blogiausia, kad net pasveikusi bijojau imtis rankdarbių. Taigi, jie sustojo. Klijų iki šiol prisibijau, o prie kūrybos grįžau nėštumo metu. Ji kur kas saugesnė. Dabar karoliukų vėrimas mane ramina, leidžia pabėgti nuo kasdienių darbų, buitinių minčių, streso. Pasinėrus į karoliukų pasaulį viskas nurimsta. Pakaroliukinu, kaip aš sakau, prieš miegą ir viskas viduje tarsi sustoja į savo vietas. Tad užmiegu švariomis ir karoliukiškai margomis mintimis.

– Renkate ne tik nebenaudojamus karoliukus, bet ir driežiukus?

Neįprasta: net ir kolekcionuojami driežiukai kūrybingos moters namuose apsigyveno stilingai./A. Grikietės asmeninio archyvo nuotr. 

– Pradėjau juos rinkti devintoje klasėje. Tik kol kas dar neturiu lentynų, kur galėčiau visus gražiai išdėlioti. Svajoju, kai įsikelsime į didesnius namučius, atsiras vietos ir jiems. Kodėl driežai? Buvo tokia paauglystės dienų istorija. Mes su tėte vienas kitam darydavome pokštus. Vieną vėlyvą rudenį  baseinėlyje prie mūsų namų tėtis rado tritoną. Jis tą tritoną įdėjo į nešvarių indų stirtą virtuvėje – galvojo, kad radusi jį aš labai išsigąsiu. Tačiau to padarėlio, panašaus į mažą driežiuką, ne tik  neišsigandau, bet dar ir paauginau jį namuose iki pavasario. Paskui paleidau į laisvę. Nuo to laiko driežai – mano meilė. Kolekcijoje jų yra visokių: paveiksluose, ant drabužių. Net vyras, kai tik pradėjome draugauti, surado man vagnorkių (tokių pinigų) su driežiukais banknoto fone. Neseniai su dukra darėme mozaiką su driežiuku, kurią naudosime ant lauko staliuko. Stalviršis sudužo, kai atšils oras, atnaujinsime – bandysime lipdyti savo piešinį.