– Dažnai jums klijuoja „gražuolės blondinės“ etiketę. Ar tai netrukdo profesiniame gyvenime?

– Kas kaip nori, tas taip vertina. Suprantu, kad jeigu esu matoma viešumoje, daugelis galvoja, kad turi teisę pakomentuoti mano išvaizdą. Manęs tai nežeidžia. Suprantu, kad dirbu matomą darbą. Pradėdama karjerą žinojau, kad tų komentarų bus daug – gerų ir blogų. Iš pradžių gal ir buvo skeptiško nusiteikimo dėl to, kad esu jauna blondinė. Bet man atrodo, kad tiems žmonėmis, su kuriais susiduriu, dirbu, kuriuos kalbinu, įrodžiau, jog blondinės stereotipas man netinka.

– Tenka išgirsti kritikos ar pagyrų dėl to, kaip vedate žinias?

– Iš tiesų susilaukiu įvairių nuomonių, pastabų, bet ko nors itin blogo nesu girdėjusi. Pačioje pradžioje daug kritikos susilaukdavau dėl suvalkietiško akcento, bet dabar jau visi apsiprato arba pavyko jį apšlifuoti. Kita vertus, visada stengiuosi atsirinkti, į kieno kritiką kreipti dėmesį. Atsižvelgiu į autoritetingų žmonių nuomonę. Net jeigu jie šiurkščiai ar piktai ką nors pasako, aš nesupykstu, bet suprantu, kad tikrai verta įsiklausyti į jų žodžius.

Kalbant apie išvaizdą, aš žinau, kad kartais galbūt žinių vedėjos stereotipo neatitinku. Jeigu kam nors tai užkliūva, man visada į pagalbą ateina stilistai. O aš tikrai nekonfliktiška. Artimiausiu metu ketinu nusikirpti plaukus. Anksčiau to nežadėjau, bet užsimaniau pokyčių ir man stilistė tai kartoja jau trejus metus. Neprisižadu, bet planuoju. Labai nenorėjau, kad atrodytų, jog kokie nors komentarai padarė man įtaką. Naujas sezonas – laikas naujiems pokyčiams.

– Ar kasdienis tiesioginis eteris jums dar kelia jaudulį?

– Šioks toks jaudulys prieš tiesioginį eterį visada yra. Tiesiog jis pasikeitė. Pačioje pradžioje jaudinausi, kiek žmonių mane mato, kur aš rankas laikysiu. Tikrai buvo nemažai įtampos, buvo net sunku galvoti apie pačias žinias. Iki laidos galvodavau apie žinias, o atėjus į laidą imdavo kilti pašalinių minčių.

Būdavo sunku susikaupti. Dabar jaudulys tapo kūrybinis – labiau jaudinuosi dėl to, kad įdomesnis pokalbis pavyktų. Kai laida man nauja, nerimas kyla dėl to, jog tai darau pirmą kartą. Jeigu vieną dieną jaudulys apskritai dings, tai bus blogas ženklas. Jei nė kiek nesijaudini, vadinasi, tau nerūpi. O man rūpi!

Kai kalbu, man mintyse visada šalia teksto kirba dar viena mintis – tik nepasakyk ko nors suvalkietiškai. Tačiau jei bus gera laida, žmonės negirdės, kad tu kalbėjai suvalkietiškai (juokiasi). Kiekvienas žino savo stipriąsias ir silpnąsias puses.

– Ar po darbo televizijoje lieka laiko sportui ir sveikam gyvenimo būdui?

– Kai dirbau „Labame ryte“, darbo buvo išties daug. Grįždavau aštuntą devintą vakare ir eidavau iš karto miegoti, o dar reikėdavo derinti su paskaitomis. Nerasdavau laiko sportui ir jaučiausi prastai, nes visai neskyriau laiko sau. Dabar laisvo laiko turiu daugiau. Mano darbotvarkė tapo stabili. Kelias dienas dirbu „Laba diena, Lietuva“, kelias laidas vedu vakare, tad anksti keltis nebereikia.

Džiaugiuosi, nes man keltis labai anksti yra išties sunku. O sportuoti einu beveik kas rytą. Lankau bendras treniruotes: aerobikos, pilateso, kalanetikos, kūno dizaino. Mėgstu baseine plaukioti. Iš tiesų visą laiką mėgau aktyvų gyvenimo būdą. Šiuo metu gyvenimo ritmas stabilus – spėju ir pasportuoti, ir su draugais susitikti, ir dirbti. Taip pat stengiuosi sveikai maitintis.

Visada pusryčiams valgau kokias nors košes, grikius ar varškę, nevalgau bulvių, beveik esu atsisakiusi duonos, visai negeriu gazuotų gėrimų. Geriausia taisyklė – jeigu labai ko nors nori, tą ir daryk. Pavyzdžiui, jeigu kartais užsimanau mėsainio, jį ir suvalgau, tačiau taip nutinka tik kartą per pusmetį. Mano mama irgi linkusi į sveiką gyvenseną, todėl nuo vaikystės ir išsiugdė tokie įpročiai.

Tikra teisybė, kad sveikame kūne yra sveika siela. Teko girdėti, kad vaikų, kurie mokykloje yra fiziškai aktyvūs, eina į kūno kultūros pamokas, ir kitų pamokų rezultatai yra geresni.

– Į jus kiekvieną dieną krypsta šimtų žiūrovų žvilgsniai. Ar patinka būti matomai?

– Man dėmesys patinka ir to neslėpsiu. Keista, kai nemažai žinomų žmonių sako – „koks varginantis dėmesys“. Bet ar kas nors tave stūmė į tą matomą vietą? Juk niekada nevėlu pakeisti profesiją, jeigu atsibodo. Juolab kad Lietuvoje tas dėmesys yra kitoks – visi vieni kitus pažįsta, maloniai bendrauja. Niekas čia tavęs nemedžioja laisvalaikiu, kur tu eini, ką tu veiki.

Žinoma, būna nesusipratimų ir ne visai tikslių straipsnių. Bet jeigu dirbi matomą darbą, turi suvokti, kad taip nutiks. Tikrai nesakysiu, kad mane vargina dėmesys. Neseniai žiūrėjau visokius senus šeimos vaizdo įrašus. Kai tėtis filmuodavo, nuo mažumės visada priekyje prieš kamerą stovėdavau. Matyt, toks mano charakteris – turiu būti dėmesio centre. Kiekvienas žaislas man tapdavo mikrofonu. Nuo vaikystės man kartodavo, kad turėčiau stovėti ant scenos. Panašiai ir nutiko.