Iš Havanos į Los Andželą

Paklausta, kaip atsidūrė taip toli nuo Lietuvos, Ugnė išsitaria, kad jei jau atsidūrė Havanoje, tai nusprendė pasinaudoti proga ir sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus išsvajotame Los Andžele.

„Jau seniai norėjau savo akimis pamatyti, kokie virsmai vyksta šitoje kino industrijoje. Ar reikalingi čia mūsų aktoriai? Galų gale, ar man pačiai čia patinka?“ – apie netikėtą atsiradimą Jungtinėse Amerikos Valstijose kalba ji.

Ugnė sako studijų metais prisiklausiusi pasakojimų apie svajonių šalį, todėl dabar atvykusi pasižiūrėti, ar tikrai čia viskas auksu žiba ir ar kino prodiuseriai laukia naujų veidų iš Europos išskėstomis rankomis.

Iš pradžių drauge su kitais septyniais lietuviais aktorė mokėsi šokti salsą Havanoje, nes Naujaisiais metais TV3 žiūrovų laukia naujas ir intriguojantis pramoginis projektas „Salsamanai“. „Būkite kantrūs, sekite TV3 anonsus ir viską sužinosite“, – žada ji.

U. Zavistauskaitė dar tik keletą dienų Kalifornijoje, bet kai apšils kojas, apsipras su laiko skirtumu, puls vykdyti savo plano. Koks jis? Mergina mini kontaktų ieškojimą, elektroninių laiškų rašymą, nuotolinius susitikimus ir kt. Tiesa, visa tai jau atlikta, o konkretus šios kelionės tikslas – gyvi susitikimai. „Jokių konkrečių pasiūlymų dar neturiu – tiesiog atvykau bandyti, nes jei to nepadarysiu dabar, gailėsiuosi visą gyvenimą“, – ryžtingai kalba Ugnė.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas būtų, jeigu nebūtų Mėnulio

Jeigu Ugnė nebūtų nusifilmavusi E. Vėlyvio seriale „Kas būtų, jeigu nebūtų Mėnulio“, žiūrovai taip ir nepamatytų, kaip puikiai jaunutė, vos 25-erių metų aktorė įsijaučia į šokėjos Kamilės vaidmenį. Seriale, kurį TV3 pradeda rodyti pirmadieniais–ketvirtadieniais, Ugnė vaidina pagrindinio veikėjo Balio Stankaus (akt. Pijus Narijauskas) draugę.

Supratau, kad, norėdama padaryti gerai, turėsiu atiduoti visas jėgas, nes kitaip aš tiesiog nemoku.

Balys yra specialių karinių pajėgų būrio smogikas, kuriam specialistai nustato socialinio elgesio sutrikimų su vyraujančiu Aspergerio sindromu. Psichologas skiria Baliui terapinį gydymą ir primygtinai rekomenduoja užmegzti kuo artimesnius socialinius ryšius su aplinka. „Tai aš ir esu vienas tos jo aplinkos elementų – draugė, su kuria Balys patiria daug šaunių nuotykių…“ – aiškina U. Zavistauskaitė.

Išgirdusi klausimą, kaip ją pačią veikia mėnulis, – ne seriale, bet realiame gyvenime, Ugnė linksmai nusikvatoja. Sako, stojus pilnačiai, visi pojūčiai, emocijos tarsi paaštrėja. „Tikiu, kad visi be išimties esame vienaip ar kitaip susiję su šiuo milžinišku gyvu organizmu“, – šypsosi ir priduria, kad save vadina labiau naktiniu paukščiu nei dieniniu. Būtent naktį jai norisi kažką veikti, užsiimti kūryba, o dieną prireikia ne vieno puodelio kavos, kad išsijudintų.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienam vaidmeniui – kažką savo

Ugnė pasakoja, kad kiekvienas jos kuriamas personažas turi ir daug jos pačios asmenybės bruožų. Jei ne viešai demonstruojamų, tai galbūt slypinčių kažkur giliai viduje. „Kuriant Kamilės personažą man teko išlaisvinti daug savęs, – atvirauja ji. – Ši mergina yra labai laisva, tiesmukiška, rėžianti viską, ką galvoja, atvirai. Jos gyvenimo būdas pašėlęs – alkoholis, vakarėliai, šokiai…“

Ugnė tikina, kad gyvenime ji neduoda sau tiek laisvės, kiek turi jos kuriama herojė. „Gyvenime šį jausmą aš labiau slopinu, o čia man nereikėjo nieko užspausti – tik išlaisvinti tą savyje užslėptą ugnį! Kamilės vaidmuo man padėjo išjausti tą pasitenkinimą laisve…“ – džiaugiasi ji.

Didžioji filmavimo darbų dalis vyko Vilniuje. Buvo scenų ir Birštone, netgi egzotiškoje Islandijoje. Ar Ugnei patiko šalis, garsėjanti kvapą gniaužiančiais fjordais? Pasirodo, pagal scenarijų į ją vyko tik Balys. „Kad ir kaip bandžiau įvesti savo liniją, nuskraidinti Kamilę Islandijon drauge su Baliu, bet man nepavyko, – kvatojasi linksmuolė. – Režisierius turėjo ryškų savo matymą ir manęs ten neėmė.“

Kiek iš viso aktorius gali daryti įtakos režisieriui, siūlyti jam vienokių ar kitokių personažo charakterio vingių, su juo susijusių scenarijaus pokyčių? Pasak aktorės, kiekvienas režisierius yra unikalus, kiekvienas turi savo darbo specifiką. Vieniems scenarijus yra geležinis ir nekintamas, kiti jį rašo patys, todėl brangina ir saugo tarsi vienatinį kūdikį, na, o treti jau nuo pat pradžių įsileidžia aktorių į visą kūrybos procesą. „Kai gavau Kamilės vaidmenį, kalbėjausi su E. Vėlyviu, kaip mano personažo linija galėtų įdomiau, tikroviškiau pasibaigti. Kol kas nenorėčiau išduoti. Ateis laikas – pamatysite“, – žada Ugnė.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Daugiausia filmuojasi Lietuvoje

Ugnės diplome parašyta: kino ir teatro aktorė. Šį svarbų dokumentą lietuvė gavo Maskvoje. „Jei studijų vietą tektų rinktis dabar, apie tai nebūtų net kalbos“, – griežtai nukerta ji, prieš šešetą metų metusi sau iššūkį ir išvykusi studijuoti aktorystės rusų kalba. Užsispyrusiai studentei teko nuo nulio mokytis naujos kalbos, gyventi svetur, toli nuo saviškių. „Mes mokėmės pagal Konstantino Stanislavskio, psichologinio teatro kūrėjo, sistemą. Kiek žinau, pagal tą pačią sistemą rengiami ir aktoriai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galbūt didžiausias skirtumas buvo disciplinų mokymasis. Turėjome fechtavimo, sceninės akrobatikos paskaitas. Kaip atskira disciplina buvo darbas kino aikštelėje, baleto pradmenys“, – studijų laikų prisiminimais dalijasi Ugnė.

Jų kursą baigė 26 aktoriai, iš kurių didžioji dalis, Rusijai užpuolus Ukrainą, paliko šalį. Kai kurie savo laimę bando Los Andžele, kitų karjeras lietuvė stebi socialiniuose tinkluose ir sako, kad vieną kitą grupės draugą jau galima vadinti mini žvaigždute pasaulinio kino padangėje.

Pati Ugnė kol kas labiau žinoma kino režisieriams, nors svajoja rasti savo vietą ir teatro scenoje.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Apie aktorystę nesvajojo

Kaune gimusi ir augusi mergina vedė mokyklinius renginius, lankė teatro būrelius, dalyvavo raiškiojo skaitymo konkursuose. Tačiau visas šitas veiklas Ugnė laikė savo hobiais ir niekada rimtai į jas nežiūrėjo.

„Mokiausi labai gerai, todėl tėvai norėjo, kad rinkčiausi normalią profesiją, tai daryti ir planavau. Vis dėlto dvyliktoje klasėje manyje įvyko perversmas. Pamaniau, kad jei visi tie dalykai man kelia tokį didelį pasitenkinimą, džiaugsmą, privalau leisti sau pabandyti“, – atviravo ji. Nuo to laiko žodžiai „privalai leisti sau pabandyti“ tapo U. Zavistauskaitės gyvenimo kredo, jos varomąja jėga.

Ką dar ryžtinga mergina leido sau pamėginti? Kelionę į Los Andželą ieškoti darbų ir pažinčių, šokių projektą Kuboje, pareikalavusį tiek fizinių, tiek emocinių jėgų. „Manau, ateityje tų avantiūrų tik daugės…“ – pusiau juokais, pusiau rimtai žada ji.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Erotiško trilerio pažiba

Tie, kas matė filmą „Tu mano deimantas“, turėjo pastebėti, kad Ugnė šiame erotiškame trileryje atliko pagrindinį vaidmenį. Jos partneriu tapo egzotiško gymio lietuvių modelis ir aktorius Simonas Tuen Pham.

Ar jaunosios kartos aktorei galioja kažkokios asmeninės ribos, kurių peržengti sau neleistų? Pasak Ugnės, svarbiausias dalykas, ką ji padaro prieš pasirašydama sutartį, – nuodugniai išstudijuoja scenarijų ir žiūri, kaip jame išvystytas jos personažas. Jei mato, kad bus įdomu, kad laukia provokuojanti ir intriguojanti patirtis, vaidmens imasi.

„Filme „Tu mano deimantas“ didelį įspūdį paliko pats personažas ir jo kaita. Iki šiol gerai pamenu tą jausmą, kai, vos perskaičius scenarijų, mano gyslose sukilo adrenalinas, o tada išsyk šovė mintis: Ugne, ar tu įveiksi?! Iššūkių čia buvo daug: ir tas pats nuogumas, ir erotinės scenos su partneriu. Supratau, kad, norėdama padaryti gerai, turėsiu atiduoti visas jėgas, nes kitaip tiesiog nemoku“, – sakė aktorė, padvejojusi, paabejojusi, o paskui priėmusi filmo prodiuserių pasiūlymą.

Ugnė sutinka, kad kino pasaulis žavus ir apgaulingas. Nemažai kino aktorių, besifilmuodami drauge, pamilsta vienas kitą, sukuria šeimas, kurias retai išlaiko iki gyvenimo pabaigos. Dažniausiai vėl įsimyli, vėl skiriasi, vėl tuokiasi, kuria naujus santykius ir t. t. Todėl klausiu pašnekovės, ar lengva įpulti į asmeniškumus vaidinant įsimylėjėlius?

Aktorės žodžiais tariant, kai esi kadre, ypač jei reikia vadinti du mylinčius žmones, toji meilė atrodo labai tikra. „Tą sekundę, kai mano personažas jį bučiuoja, atrodo, kad viskas vyksta iš tiesų. Gal todėl kartais pasitaiko, kad filmo tikrovė pereina į realų gyvenimą. Tačiau, filmavimams pasibaigus, viskas išsisklaido kaip rūkas. Tas jausmas kažkaip natūraliai išeina iš tavęs kartu su vaidmeniu“, – šypsosi Ugnė ir priduria žinanti nemažai istorijų, kai filmo partneriai vėliau tapo ir gyvenimo partneriais.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Grožis – sėkmės priemonė

Ugnė įsitikinusi, kad grožis yra vienas iš pagrindinių aktoriaus sėkmės garantų. Puiki išvaizda lemia ir daug puikių darbo pasiūlymų, tačiau paauglystėje mergina, prisipažįsta, nelaikė savęs gražia.

„Apie kokį grožį galima kalbėti, kai sveri 30 kg daugiau, nei turėtum, – apie paauglystėje išgyventą bjauriojo ančiuko sindromą kalba ji. – Tais laikais negalėjau pasigirti nei gausia draugų kompanija, nei populiarumu. Dėl antsvorio teko išgyventi daug emocinių duobių, nes, kaip žinia, vaikai būna labai žiaurūs ir negailestingi“, – skaudžiomis praeities akimirkomis dalijasi ji.

Vėliau, išsiduoda, ilgą laiką kovojo su akne. „Tai man kainavo ne tik laiko, pinigų, bet ir sveikatos. Pasiekiau ribą, kai, pasisukus kalbai apie mano veido odą, riedėjo ašaros ir kilo nenumaldomas pyktis. Pašaliniams ši tema buvo tabu“, – apie penkerius metus ją kamavusią problemą kalba aktorė ir nepiktai save pašiepia, kad už sumą, kurią yra investavo į savo veidą, išeitų neprastas automobilis.

Nepaisant visko, šiandien Ugnė yra dėkinga už visas patirtis, susijusias tiek su anstvoriu, tiek ir su veido grožiu. „Per jas užsiauginau storą odą, kuri vis dar storėja ir gelbsti mane įvairiausiose situacijose. Ji leidžia man būti tokiai, kokia dabar esu.“

Išvydę mane gatvėje tikrai nepasakytumėte, kad tai ta pati mergina, kūrusi vieną ar kitą charakteringą filmo personažą.

Kasdien nesidažo

Kadangi filmuojantis visų aktorių veidus dengia storas grimo sluoksnis,  kasdien Ugnė stengiasi visai nesidažyti. „Išvydę mane gatvėje tikrai nepasakytumėte, kad tai ta pati mergina, kūrusi vieną ar kitą charakteringą filmo personažą“, – juokiasi ji, gyvenime atrodanti labai paprastai. Užtenka, kad filmavimo aikštelėje gali išsimatuoti visus kostiumus, sužibėti pačiomis netikėčiausiomis makiažo spalvomis.

Šiuo metu pagrindiniai merginos grožio palydovai – sportas, visavertė mityba, sveikesnis gyvenimo būdas. „Šitie dalykai daug nekainuoja, tačiau jiems irgi reikia valios ir pastangų. Kažkokių grožio injekcijų ar estetinės chirurgijos procedūrų nesidarau. Manau, dar tikrai per anksti, – aiškina U. Zavistauskaitė. – Manau, su implantais ar be jų – svarbiausia, kad pats žmogus jaustųsi gerai. Jei jis nuo tos injekcijos į kaktą ar į lūpas ima švytėti iš laimės, vadinasi, puiku – medicina atliko savo darbą.“

Paprašyta išduoti vieną geriausią savo charakterio savybę ir vieną blogiausią, Ugnė ilgai nedvejoja. Sako, kad yra be galo darbšti ir, jei jau ko imasi – negaili savęs, dirba išsijuosusi, iš visos širdies. Bėda, kad yra labai nekantri, todėl vis dar mokosi, kaip nuraminti save ir įtikinti, jog nieko greitai nebūna – viskam reikia laiko ir pastangų.

Kaip išlaukia ilgus metus, kol filmas ar serialas yra montuojamas? Pasak aktorės, kūrėjai turi privilegiją išvysti filmą anksčiau nei eiliniai žiūrovai. „Vis dėlto man kur kas įdomesnis yra pats filmavimo procesas nei rezultatas. Kai filmas pagaliau pasiekia TV ekranus ar kino sales, tu pasižiūri, šiluma ant krūtinės nugula, bet per daug to fakto nesureikšmini, nes paprastai jau gyveni kitais projektais“, – greitais aktorių darbo tempais dalijasi pašnekovė.

M. Kubilinsko, U. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmas krikštas – su krauju

Pasitaiko, kad vienu metu Ugnei tenka filmuotis keliuose projektuose ir vaidinti labai skirtingus personažus. Kad galėtų lengviau įeiti į kiekvieną vaidmenį, ji mėgsta, kaip pati sako, apsirašyti personažus. Aktorė ima popieriaus lapą ir ranka susirašo viską, kas susiję su vienu ar kitu jos personažu. Jei kas pasikeičia galvoje – pasikeičia ir lape. Aktorė brauko, trina ir perrašinėja pastabas ranka.

Paprašyta prisiminti per filmavimus patirtas komiškas situacijas, mergina pasakoja apie savo debiutą, įvykusį dar studijų metais. „Teko maudytis ankstyvą pavasarį lediniame upelio vandenyje. Kylant saulei, plūduriavau su šilko suknele tarp lelijų… Buvo taip šalta, kad galvojau, jog tikrai nuskęsiu kaip koks Leonardas Di Caprio per „Titaniką“. Tačiau čia dar ne blogiausia – po kažkelinto dublio vėl lipau į tą ledinį vandenį, o lieptas buvo sulūžęs ir kruvinai prasidūriau pėdą. Taigi, mano pirmasis filmavimas baigėsi kraujo klane ir ligoninėje, – juokiasi aktorė. – Pamaniau, kad jei jau pirmas krikštas su krauju, vadinasi, bus tvirtas!“