84 metų Petras Rutkauskas prisipažįsta: kartais apima graužatis, kad jo sukaupta unikalia kriauklių, japoniškų dirbinių, šilkografijos, paveikslų ir porceliano kolekcija gali pasigrožėti ne kiekvienas žmogus.

Jūreivio dovana – stebuklas

"Turbūt viskas buvo užkoduota? Dar vaikystėje rinkau spalvingus atvirukus, gražius popierėlius," – svarstė Žemaitkiemyje gimęs, o dabar jau 55 metus Kauno rajone, Netonyse, gyvenantis P.Rutkauskas.

Pirmasis impulsas kolekcionuoti kilo dar tada, kai dabartiniam senjorui buvo apie 20 metų. Tuomet Petras Sankt Peterburge studijavo pedagogiką ir psichologiją.

Kartą pro jį, piešiantį ant suoliuko prie Nevos upės, praėjo vyras, kaip paaiškėjo, buvęs jūreivis. Netrukus jis grįžo ir paprašė pasaugoti paketą.

"Po to sužinojau, kad tai buvo butelis degtinės. Jis dirbo jūrininkystės muziejuje ir, matyt, negalėjo įsinešti į darbovietę to butelio. Atsidėkodamas už pasaugotą paketą vyras pakvietė mane  apžiūrėti muziejų ir padovanojo kriauklę, – P.Rutkauskui ekskursija ir jūreivio dovana prilygo stebuklui. – Pamenu, kai padovanojęs kriauklę rusas siūlė paklausyti nematomos jūros ošimo ir vylėsi, kad susižavėsiu vandenų pasauliu."

Netrukus P.Rutkauskas patyrė antrą stebuklą, turėjusį įtakos jo pomėgiui – aplankė Rytų šalių muziejų Maskvoje.

"Turbūt taip susižavėjęs ir apstulbęs žiūrėjau į japonų dirbinius, kad prie manęs priėjo keli šios šalies studentai, – pasakojo Petras, įsitaisęs savo namų verandoje, kur jį supo tik maža dalis įspūdingos kolekcijos – kriauklės, koralai, piešiniai, dirbiniai. – Mane nuo mažens traukė estetika, harmonija, gamta, grožis. O japonai ir jų kūriniai būtent tuo pasižymi."

Japonai laikėsi žodžio

Buvusio pedagogo, vaikų klubų vadovo P.Rutkausko kolekcijoje – apie 150 įspūdingų japonų porceliano, šilkografijos, perlamutro, dramblio kaulo dirbinių ir piešinių bei daugiau nei 400 dvigeldžių moliuskų, koralų.

Sovietiniais laikais užsienio šalių studentai, besimokantys Rusijoje, galėdavo atsivežti daug įvairių daiktų. Ir, beje, dar niekad nebuvo, kad koks daiktas dingtų, kriauklė sudužtų. Tik kartą P.Rutkausko anūkas, būdamas dar vaikas, išardė ir sugadino vieną įmantrią dėžutę.

"Rusijoje susidraugavau su įvairių šalių studentais, daugiausia japonais, kurie man atsiųsdavo įspūdingų dirbinių, – Petras jau tuomet susižavėjo japonų darbštumu, punktualumu, estetikos jutimu ir sąžiningumu. – Jei japonas pažadėdavo – visada tesėdavo. Visada laiku, nesvarbu, ar tai būtų žodinis, ar komercinis susitarimas be jokių kontraktų ar raštelių."

Pasakodamas Petras nenustygo vietoje: rodė japonų vienuolio piešinius su jo unikaliu parašu, šilkografijos kūrinius su grakščiomis geišomis, šachmatų-šaškių-nardų lentą su įmantriais perlamutro raštais ir piešiniais, kaligrafijos darbus, kriauklę, kurioje auga geriausi baltieji perlai, seną įstabaus grožio albumą, japonišką dėžutę...

Geri ir blogi prietarai

Kai kuriuos daiktus lietuvis atsivežė iš Japonijos 1951 m. – po vienintelės kelionės į tą šalį, kur jam padėjo nuvykti įtakingi kai kurių Rusijoje besimokiusių jo draugų japonų studentų tėvai.
"Ech, tai buvo nuostabi savaitė, – palaimingai atsiduso Petras, prisimindamas septynias dienas senojoje Japonijos sostinėje ir lankomiausioje turistų vietų šioje šalyje – Kiote. – Kokia architektūra, japoniški sodeliai, pagodos, estetika, grožis! Ir kokie japonai švarūs, tvarkingi. Gaila, kad daugiau ten nuvykti nebuvo galimybių."

Su japonais ir kitų šalių studentais bei jų draugais, kuriems parašydavo rekomendacijas, P.Rutkauskas bendravo apie 30 metų.

Jis neskaičiuoja, kiek išleido pinigų kaupdamas savo kolekciją. Bet dabar neketina niekam jos parduoti – liks jo ir žmonos vienintelės dukters vaikams – metalo dizainą baigusiam anūkui ir meno gimnazijoje besimokančiai anūkei.

Tiesa, kai dar buvo labai jaunas, kai kuriuos daiktus Petras pardavė Nacionaliniam M.K.Čiurliono dailės ir Vilniaus dailės muziejams.

"Tiesa, Vilniuje ne visi eksponatai išvydo dienos šviesą. Buvau naivus ir kai kuriuos pardaviau už grynuosius, be jokių sutarčių ar pervedimų, – šyptelėjo senjoras. – Kriauklių kolekciją demonstravo ir Grūto parke. Verslininkas Viliumas Malinauskas nenuvylė pasitikėjimo, nors keliems mėnesiams kriauklių daviau jų net neskaičiavęs."

Pastebėjus, kad vienas prietaras teigia, jog žmonės, renkantys kriaukles, yra nelaimingi, Petras nustebo: "Negirdėjau apie tai. Bet aš laimingas, laimingas."

O po akimirkos jis nusijuokė ir, prisiminęs kitą prietarą, ištraukė tigrinę kaurę. Mažą, bet sunkią ir pasipuošusią rainais it tigro kailis raštais.

"Rytuose pirmąją naktį jaunavedžiams šią kriauklę dėdavo po pagalve, – švelniai laikydamas tobulą gamtos kūrinį prakalbo senjoras. – Tūkstančius metų Rytuose tikėta, kad šioje kriauklėje gyvena gėrio ir meilės deivė."