Antrąją knygą apie sovietmečio realijas išleidęs žurnalistas ir rašytojas Andrius Užkalnis teigia, jog šiuolaikiniai publicistai turi didelį privalumą, galėdami sulaukti žaibiško atgalinio ryšio. Viena tokių galimybių – ir autoriaus rengiami susitikimai su skaitytojais. Tiesa, kaip prisipažino kūrėjas, juose įprastai sulaukia klausimų, kurie su knyga neturi nieko bendra.

– Rašyti "memuarus" apie sovietmetį jau savaime dėkingas reikalas – daug kas dar gyvai prisimena šį periodą, o ir vertina jį prieštaringai. Kas jus inspiravo imtis šios tematikos?

– Būtent tai, apie ką jūs pasakėte. Tai yra labai dėkingas laikotarpis, kai jo realijos jau tapo istorija, bet dar yra gyvi žmonės, kurie jas prisimena. Vienas skaitytojas man parašė, kad perskaitęs "Antrąją Evangeliją pagal Užkalnį", kurioje yra skyrius apie vaistus, savo mamos spintelėje juos rado absoliučiai iki vieno. Visų jų galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o rekordininko – net prieš 22 metus. Taigi tie artefaktai ir pėdsakai iš anų laikų gyvena dar ne muziejuose, o pas mus.

Ano meto prisiminimai prieinami iš gyvų liudytojų, nors, aišku, liudijimų kokybė sparčiai menksta, labai greitai keičiasi. Vyresnio amžiaus žmonės turi nebeautentiškus prisiminimus, jie dažnai romantizuoti, detalės pasirinktinai ištampytos.

Viena temų, kuriai skiriu dėmesio ir knygoje, ir susitikimuose su skaitytojais, – kaip keistai veikia mūsų atmintis. Mes prisimename dalykus nebūtinai tokius, kokie jie buvo, ir išsirenkame tuos, kurie mums maloniausi. Antai pakalbėjus su 55–60 metų vyriškiu, šis būtinai papasakos, koks jis ir visi jo bendramoksliai jaunystėje buvo eržilai. Esą aukštojoje mokykloje ko tik nesidarydavo. Maždaug visi po paskaitų grįždavo į bendrabutį ir būdavo kaip iš filmų apie Kaligulą, mergos žviegdamos nuogos lakstydavo koridoriais.

O iš tiesų su tais žmonėmis pašnekėję detaliau per kokį pusvalandį ar valandą jūs prieitumėte prie labiau į faktus panašių dalykų, kad tikriausiai kalbama apie atskirus epizodus, kad iš esmės gyvenimas toks nebuvo. Tačiau, aišku, labiausia įstringa geriausi epizodai.

– Knygą pristatinėjate įvairiuose šalies miestuose. Kokių dažniausia klausimų sulaukiate iš skaitytojų?

– Apie pačią knygą mažai kas kalba. Skaitytojai prabyla tada, kai jiems pasiūlau klausti apie bet ką. Žmonėms įdomiausia sužinoti apie mano gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, kodėl grįžau, ir nors esu tai aiškinęs šimtus kartų, žmonės nelabai tuo nori tikėti. Tikriausiai jie išklauso atsakymo ir vis tiek galvoja, kad klausimas neatsakytas. Žmones taip pat labai domina rašymas apie restoranus, apie maistą. Šiuo atveju jie dažniausia netiki, kad modelis pakankamai paprastas: ateinu, užsisakau, maistą nufotografuoju, pavalgau, susimoku, o grįžęs namo parašau, kaip man patiko ir kokių minčių sukėlė. Bet žmonės linkę įsivaizduoti kažkokias sąmokslo teorijas apie tai, kad, pirma, viskas nupirkta, kitas dalykas, kad maitina turbūt už geras apžvalgas. Toks įtikėjimas pakankamai žeidžia, nes tuo, kad tai yra organizuotas piaras ir pan., tiki ne tik kvaili žmonės, bet ir daugelis protingų.

Jaunesnę auditoriją, kuri plačiau su manimi bendrauja socialiniuose tinkluose, domina santykis su tais, kurie manęs arba nekenčia, arba galvoja, kad nekenčia. Tai yra klausiama, ar maždaug kas nors nepasiūlė man į dūdą ir kaip čia yra su tais nekentėjais. Dažniausia tokie klausimai kyla nesuvokiant mano vaidmens ir mano asmenybės atskirumo. Mane asmeniškai pažįsta nedaugelis, artimiausi žmonės, draugai, o kitiems tai neturėtų būti ypač reikalinga ir įdomu. Taip pat nemanau, kad mano dukros turėtų būti narstomos žiniasklaidoje ar aptarinėjamos vien dėl to, kas yra jų tėvas. Aš esu viešas žmogus, jos nėra. Galiausia yra emocijų, išgyvenimų, sentimentų, kurių tiesiog nenoriu atvėrinėti kitiems žmonėms, nes būtų naivu tikėtis, kad visi subtiliai su tuo elgsis.

– Jūsų biografija išties spalvinga, pradedant darbu odos ir avalynės fabrike ir baigiant tuo, jog praėjusiais metais buvote nuteistas už komentatoriaus įžeidinėjimą.

– Faktai teisingi. O teistumas – dėl teisingo reikalo. Įstatymai yra tokie, kokie yra, žmogus turi teisę privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą ir įklijuoti kažkam baudžiamąją atsakomybę bei teistumą. Žmogus feisbuke akivaizdžiai provokavęs per sausio 13-ąją, kuri man labai asmeniškas dalykas, nes buvau tų įvykių ne tik liudytojas, bet ir dalyvis, daug kartų rašinėjęs viešas žinutes, sulaukė mano impulsyvaus atsako, ir teismo požiūriu tai buvo įžeidimas.

Batų fabrike trumpai dirbau tuo metu, kai po 8 klasių į tuometį Statybos technikumą įstojau mokytis architektūros ir tų studijų nebaigiau. Pagal ano meto tvarką įgyjant vidurinįjį išsilavinimą vakarinėje mokykloje reikėjo būti kažkur įsidarbinusiam. Padirbau kelis mėnesius ir prie konvejerio, ir rankomis surinkinėdamas batus. Nieko blogo neišmokau, tikrai nesigailiu šios patirties. Manęs dažnai klausia, ar nesigailiu, kad neturiu aukštojo mokslo diplomo. Žinote, gailėtis galima tada, kai gali sakyti – jei turėčiau aukštojo mokslo diplomą, gal būčiau pasiekęs to, to ir kito. Manau, kad man gyvenime pakankamai gerai sekėsi ir kad daugelis žmonių, turėdami pasirinkimą, ar nori pasilikti savo aukštojo mokslo diplomą, ar turėti karjerą, darbą ir patirtis kaip Užkalnio, manau, pasirinktų mano karjerą, darbą ir patirtis.

– Kada apskritai susivokėte, kad galite ir norite rašyti?

– Pakankamai vėlai. Mokykloje rašyti rašinėlius sekėsi visiškai normaliai, bet kaip į būsimą karjerą į tai nežiūrėjau. Kai dirbau radijuje, rašyti medžiagas irgi sekėsi neblogai, tačiau kolegos buvo pakankamai kritiški ir labai daug reikalavo, todėl niekada neatrodė, kad aš toks baisiai stiprus. Vėliau, kai dirbau BBC, darbas pirmiausia buvo susijęs su redagavimu, vertimu, o jau paskui – su vadovavimu kitiems. Tikriausiai pirmieji parašymai buvo tuo metu, kai gyvenau ir dirbau Afrikoje, siunčiau savo draugams apybraižas apie tai, kaip ten viskas yra. Jie nusiuntė į kažkokį lietuvių Amerikos laikraštį, kuris išspausdino, bet į tai irgi labai rimtai nežiūrėjau, nes emigrantų laikraščiai spausdina bet ką, čia ne kaži koks pasiekimas.

Po to porą kartų mano tekstus išspausdino žurnalas "Naujasis židinys", kuris buvo labai elitinis ir kurio, kaip maniau, niekas neskaitė, tačiau skaitė Rimvydas Valatka, kuris ir pasiūlė man rašyti "Lietuvos ryte". Pradėjęs rašyti žurnalams ir laikraščiams vieną dieną pamačiau, kad lietuviškoje mano sąskaitoje yra daugiau pinigų nei angliškoje. Tiesa, tai nėra labai korektiškas palyginimas, nes gyvendamas Anglijoje iš tos sąskaitos mokėjau visas išlaidas, o lietuviškoje pinigai kaupdavosi ir laukdavo atostogų Lietuvoje. Tačiau tuo metu man tas faktas padarė įspūdį. Matyt, tai ir yra tikrasis rodiklis, kai žmonės tave skaitydami ne tik sako, oi, kaip gražiai parašyta, bet ir kai už tai moka pinigus.

– Turite gausybę įvairių veiklų – esate pristatomas kaip žurnalistas, rašytojas, televizijos ir radijo laidų vedėjas, o neseniai dar ir surengėte fotografijų parodą. Posakis devyni amatai – dešimtas badas ne apie jus?

– Manau, esu pakankamai universalus rašymo, pasakojimo prasme, fotografija gal labiau išimtis, net nežinau, ar kada nors galėsiu save vadinti fotografu. Temų yra daug, ir jų įvairovė galbūt stebina tik Lietuvoje.

Apie tai, ko nesuprantu, nekalbu. Galiu rašyti apie politiką, maistą, man labai patinka rašyti knygų, filmų recenzijas. Tačiau nerašau apie mediciną, inžineriją, laivybą ir žemės ūkį. Ir tas pasakymas, kad Užkalnis rašo apie viską, nėra tikslus.

Devyni amatai – dešimtas badas... Nežinau, manau, daugelis žmonių, kuriuos pažįstate iš ekrano, iš rašymų, taip pat yra labai universalūs. Ir nė vienas nesiskundžia, kad visa tai baigiasi badu. Veikiau pasakyčiau, kad dažniausia devyni amatai veda į dešimtą.

– Ar dar yra sričių, kurias norėtumėte "pačiupinėti"?

– Kol kas duok Dieve apžioti tai, ką esu pradėjęs. Manau, kad fotografijoje nesu toli gražu visko išsėmęs, norėtųsi rimtai užsiimti ir filmų recenzavimu. Viena šiuo metu mano rašomų knygų – "100 Užkalnio mėgstamiausių filmų", kurioje bus pateikiamos ne filmų recenzijos, o mano santykis su 100 filmų, daugelį kurių žino ir kiti, rašoma apie tai, kokias asociacijas jie man kelia.

Esu pakankamai profesionaliai domėjęsis vynais, vienus metus mokiausi someljė mokykloje, po to supratau, kad tam reikia skirti dar daugiau laiko ir dar daugiau pinigų. Tačiau manau, kad šiandien vynus galiu pakankamai profesionaliai vertinti.

Kažkada labai domėjausi kvepalais ir kvapais, turiu nemažą kolekciją, kurios didelę dalį surinkau važinėdamasis po pasaulį, kai daug laiko praleisdavau oro uostuose ir vis ką nors įsigydavau.

Vienu metu buvo nepaprastai įdomu viskas, kas susiję su civiline aviacija – orlaiviai, oro uostai, kaip dirba avialinijos, kaip jos susirenka pinigus, kas atsitinka su pamestu bagažu.

Galima sakyti, kad man įdomu daugelis dalykų, ir į kai kuriuos jų esu labai smarkiai įsigilinęs. Man patinka rasti detales, kurios iš tiesų nesunkiai prieinamos, tik aš nepatingiu ar man būna įdomu užsikabinti už kažkokių smulkmenų ir sužinoti, kodėl taip, o ne kitaip. Ir žmonėms patinka skaityti apie tuos dalykus.

Mano "Evangelijose" – be galo daug smulkmenų, detalių, ir šiai informacijai aptikti taip pat nereikėjo ypatingų stebuklų. Pavyzdžiui, nebuvo sunku rasti tarybinio lydyto sūrelio "Draugystė" receptūrą. Žmonės dažnai kalba apie tai, kad tarybiniais metais maistas buvo be E priedų, konservantų, o dabar neva į save kišame nuodus. Anais laikais E priedų nebuvo, nes nebuvo tokios klasifikacijos. Tačiau tame lydytame tarybinių laikų sūrelyje buvo bene 12 sudėtinių dalių, kurios šiandien būtų klasifikuojamos kaip E priedai.

Žmonės kalba apie tai, kad štai dabar vištas šeria hormonais ir antibiotikais. Pakanka pakalbėti su kuo nors, kas anais laikais dirbo Vievio paukštyne, ir sužinosime, kad antibiotikų vištoms duodavo dar ir daugiau nei šiais laikais. Antraip jas, sugrūdus vieną prie kitos, būtų buvę neįmanoma užauginti.

– Grįžtant prie jūsų minėtų sūrelių ir vištų – ar žmonėms, kurie idealizuoja tarybinius laikus, nebūna labai liūdna sužinojus, kad anuomet buvo šiek tiek kitaip, nei jie įsivaizduoja?

– Labai geras klausimas. Apie tai esu kalbėjęs ne kartą susitikimuose su skaitytojais. Nea. Jų tikėjimas, kad anais laikais buvo geriau, yra toks stiprus, kad to tikėjimo nepažeidžia mano pasakymai. Jie juos išklauso, galbūt net ir patiki, palinksi galva, bet sako – ai, vis tiek buvo gerai.

– Turbūt nepaneigsite, jog yra nemažai žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, jį idealizuoja. Jūsų nuomone, ką tai kalba apie šiandienos Lietuvą?

– Tai daugiau kalba apie žmones nei apie pačią Lietuvą. Nebūsiu originalus – žmonės pasiilgsta savo jaunystės, o tikriausiai ne konkrečiai tų laikų. Be to, praeitis labai daug ką išgrynina, nuskaidrina ir paverčia rožiniais prisiminimais. Žmogus prisimena geriausius epizodus, nes tai yra psichologinės gynybos mechanizmas. Jei jis primintų vien blogus laikus, jam būtų labai sunku gyventi.

Tačiau, be abejo, to žmogaus, kuris tarybinius laikus prisimena baisiai teigiamai, perdėtai, kitas žingsnis dažniausia yra atsiliepimai apie blogus dabartinius laikus bei neigiamų dalykų hiperbolizavimas. Tikriausiai žmonės tiesiog linkę pasiskųsti, galbūt jiems atrodo, kad jei jie skųsis, bėdos, gal atrodys rimtesni, solidesni.

– Koks yra jūsų asmeninis santykis su tarybiniais laikais? Kokios jūsų vaikystės spalvos?

– Turbūt pasakyčiau, kad buvau laimingas vaikas labai nelaimingoje šalyje. Buvau laimingas todėl, kad užaugau pakankamai neeilinėje šeimoje. Abu mano tėvai buvo menininkai, mama dirbo dailininke modeliuotoja, tad turėjo priėjimą prie visiškai kitokios literatūros – iš techninės bibliotekos kiekvieną savaitę ji vilkdavo storus užsienietiškus žurnalus: itališkus, prancūziškus, angliškus, apie keliones, madas, kas tik būdavo ir ką tik naujo atveždavo. Ir kai kiti vaikai žiūrėdavo filmus apie karą, tankistus ir dar kažką, aš vieną po kito vartydavau tuos žurnalus, ir gerdavau viską į save.

Tėtis labai mėgo keliauti, žinoma, tai buvo Tarybų Sąjungos ribose. Mane tėvai labai daug kur vedžiodavosi, daug ką rodė, namuose visada buvo nerealiai daug knygų. Ko gero, didelę įtaką padarė ir tas aspektas, kad mama buvo kilusi iš Kauno, kur tarybų valdžia taip niekada ir nebuvo atėjusi. Amžinatilsį močiutė niekada nebuvo priklausoma nuo valdžios – ji visą gyvenimą augino gėles ir pardavinėjo jas Žaliakalnio turguje. Tad nuo pat vaikystės man buvo aiškus modelis, kad kiek žmogus užsidirba, tiek ir turi.

Buvau pripratęs prie neeilinių dalykų, kurie į gyvenimą neleido įsiskverbti rutinai arba mažiems lūkesčiams. Kol tėvai buvo gyvi, jie man neleisdavo būti kaip visiems. Tėtis po aštuonių klasių mane faktiškai išspyrė iš S.Nėries mokyklos ir liepė stoti į architektūrą, nes jam atrodė, kad per paskutinius 3 metus mokykloje nieko doro nebeišmoksiu.

Tokį išvedinėjimą iš komforto zonos jaučiau nuolatos, ir tas dalykas man tikriausiai padėjo. Be to, tėvai galbūt pakankamai arogantiškai visą laiką man kalė į galvą, kad turi būti geriausias, kad vidutinybe būti ne tau. Tam tikra prasme vaikui tai yra didelis spaudimas, tėvai buvo pakankamai griežti, ir nuo to jaučiausi nelabai laimingas – norėjosi, kad mane labiau pagirtų, tačiau to gyrimo buvo nedaug.

– O šiandien jums svarbu jaustis geriausiam?

– Labai. Be jokios abejonės. Realistiškai suvokiu, kad ne visur įmanoma būti priekyje. Tačiau jausčiausi, kad kažką darau ne taip, jei kuri mano knyga nebūtų perkamiausių topuose arba jei kuris straipsnis nebūtų skaitomiausias. Nežinau, ar siekti būti geriausiam universalia prasme visada gerai. Bent jau tikrai nesu kuklus, kuklumo tai neprideda.

– Toks labai nelietuviškas bruožas?

– Iš tiesų gal ir taip. Gal todėl ir Anglijoje buvau kaip žuvis vandenyje, o dar labiau – Amerikoje. Kai į Ameriką nuvažiavau pirmą kartą, apėmė toks jausmas, tarsi iš čia nebuvau niekada išvažiavęs. Todėl kai žmonės sako – tu nesupranti, ne viskas yra balta arba juoda, visada sakau, kad visada reikia žiūrėti į balta ir juoda. Maža to, jei balta, lai būna balčiausia, o jei juoda – tegu būna juodžiausia.

Vienas labiausiai mane erzinančių posakių (mane erzina daug posakių) yra "aukso vidurys". Tiesiog nepakenčiu šio pasakymo. Aš noriu ne aukso vidurio, o kad būtų geriausia, išskirtiniausia.

Nemanyčiau, kad man baisiai gerai sekėsi televizijoje, nors mano laida gyvavo du sezonus. Tačiau televizijos, ypač Lietuvos, skiriamasis bruožas, kad laidos turi būti kuriamos labai plačiam žiūrovų ratui, nes auditorija nedidelė. O rengti laidas vidurkiui man nepatiko. Nepatiko, kai mane spausdavo kalbinti žmones apie tai, kas man neįdomu, bet įdomu daugumai.

Kaip vieną išskirtinių televizijoje prisimenu interviu su Egmontu Bžesku. Jis yra baigęs Dailės akademiją, labai sėkmingai tapo, organizuoja parodas, tačiau televizijai tai neįdomu. Pamenu, kalbamės, o man į ausį rėkia – keisk temą, keisk temą. Televizija norėjo klausimų apie mergas, muziką, apie šou verslo užkulisius, paskalas ir panašiai. Pakankamai liūdnas jausmas. Ir su tuo tekdavo susidurti visą laiką.

– Ar jums neatrodo, kad Lietuvoje apskritai ne itin mėgstami sėkmingi, savo nuomonę turintys, prieš srovę plaukiantys žmonės?

– Nepasakyčiau, kad nemėgstami. Apie juos dažnai bjauriai atsiliepiama. Tačiau tie patys žmonės, kurie drabstosi purvais, susitikę su manimi yra labai lipšnūs, draugiški ir malonūs. Arba, sakykime, toks pavyzdys kaip Mantas Petruškevičius. Žmonės iš jo dergiasi tikriausiai dar baisiau nei iš manęs, galbūt dėl to, kad jis labiau susijęs su glamūru, madomis, stiliumi, bet tie patys žmonės, atsidūrę bet kokiame korporatyviniame vakarėlyje arba renginyje, pirmiausia labai mielai su juo nusifotografuoja, o paskui kokius pusę metų pasakoja – matėme Petruškevičių, šnekėjomės.

Turbūt pamenate filmą "Bridžitos Džouns dienoraštis". Jo herojė norėtų geresnio darbo ir susirasti vyrą, ji nelabai patenkinta savo išvaizda ir svoriu, dėl to rytais padūsauja prie veidrodžio. Grįžusi po darbo ar susitikimų su draugėmis ji išgeria vieną kitą taurę vyno, šaldytuve suranda litrinį ledų indelį arba tortuką. Tada į vėlumą, nors žino, kad negalima, atsipjauna vieną tortuko gabalėlį, kitą, o gal ir visą suvalgo. Ir ji labai retai sako, kad savęs nekenčia. Ji kalba apie tai, kaip ji nekenčia to tortuko, apie tai, kodėl prekybos centrai parduoda tuos tortukus, gal dar pasako, kokia aš durna, kad tą tortuką valgiau, bet iš esmės jos neapykanta arba emocija yra nukreipta į tą tortuką. Tai štai emocinių senmergių ir senbernių (nekalbu apie santuokinį dalyką, o apie dvasinę būseną) auditorijai aš esu jų tortukas, kurio jie negali sustoti valgyti.

– O kaipgi dėl jūsų restoranų apžvalgų – nesibaiminate, kad ilgainiui kai kuriose įstaigose tapsite persona non grata?

– To manęs labai daug kas klausia ir tuo grasina. Todėl kai vienas restoranų savininkas Vilniuje pagamino lipdukus su mano atvaizdu, priklijavo prie trijų savo restoranų ir pasakė, kad Užkalnis čia nepageidaujamas, žiniasklaida padarė iš to istoriją, kad jo jau nebeįleidžia į restoranus. Tačiau maisto kritikai visada susiduria su įvairiomis reakcijomis. Aš tuo užsiimu jau ketverius metu, todėl per šį laiką vieno savininko trys restoranai nėra labai pavojingas rezultatas. Tiems, apie kuriuos rašau, ko gero, reikia manęs taip pat ar net labiau, nei man reikia jų.