Kelionę Tekančios saulės šalyje tęsiantys draugai ir kolegos Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus japonus bandė šokiruoti.

Perlų ieško tik moterys

Antradienį Toba miestelyje, esančiame keli šimtai nuo sostinės Tokijaus, draugai kartu su ama išsirengė jūroje ieškoti perlų.

Ama – senovinė japonų profesija, kuria šimtmečiais užsiimdavo tik moterys, o šios profesijos centras Toba įsikūręs prie Ise įlankos.

Amos garsėja tuo, kad nuo senų senovės nardo į maždaug 10 metrų gylį (beveik) be jokios įrangos. Anksčiau jos nenaudodavo net nardymo kaukių, jau nekalbant apie hidrokostiumus. Dabar jos naudoja plaukmenis, nardymo kaukę ir hidrokostiumą: daugiau jokių palengvinimų – nei oro balionų, nei akvalangų. Tai – garbės reikalas.

"Mums, kaip besiskleidžiantiems talentams, buvo padaryta išimtis, – savo socialinio puslapio paskyroje "Starkaus&Radzevičiaus" kelionės juokavo draugai. – Dažnai amos laiveliais plaukia toli į jūrą, kur vanduo šaltas ir gilus, matomumas puikus, o dugne knibžda įvairiausios valgomos gyvybės."

Kodėl tik moterys? Anksčiau moterims šiuose kraštuose nebūdavo kito pragyvenimo šaltinio, todėl jos pradėjo kapstytis jūroje. Be to, iki šiol tikima, kad moters odos sandara yra labiau pritaikyta atlaikyti šaltį, todėl joms lengviau išbūti ilgą laiką po vandeniu.

Nerdamos į vandenį amos tradiciškai rengiasi baltai: anot jų, vandenyje baltas rūbas sukuria didelio ir baisaus daikto iliuziją, kuri paskatina alkanus ryklius ieškotis paprastesnio patiekalo pietums.

Jūros moteris pradeda nardyti dar paauglystėje ir nardo visą gyvenimą. Viena iš jų sutiko lietuviams parodyti verslo subtilybes.

Valgė gyvus moliuskus

"Mūsų sugebėjimai nardyti be įrangos į dešimties metrų gylį ir išbūti po vandeniu iki dviejų minučių kėlė rimtų abejonių, todėl pirmąsias pamokas atlikome ant kranto. O kai kuriems naujokams dėl didelio kūno paviršiaus ploto nugrimzti į dugną buvo tikras iššūkis", – vėl šmaikštavo draugai.

Kadaise net arti kranto vanduo būdavo labai skaidrus. Dabar užterštumas mažina matomumą, kelia vandens temperatūrą, verčia anksčiau čia gausiai klestėjusius jūrų skanėstus trauktis gilyn ir jūrą, kur amos jau nebepasiekia.

Todėl dabar amai surasti natūraliomis sąlygomis išaugusį perlą prilygsta laimėjimui loterijoje. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – įvairūs delikatesiniai jūros moliuskai ir valgomi dumbliai.

"Tik reikia žinoti, ką dėti į burną. Kažkada Indijoje Vytaras pabandė užkąsti lako gamybai skirtų medžio sakų, tai dabar prieš ką nors valgydamas visada pasiklausia labiau patyrusių. Dėl to numetė svorio", – juokavo M.Starkus.

Amų darbo diena trunka maždaug pusantros valandos – daugiau negalima. Po sunkaus darbo Vytaras ir Martynas skaičiavo laimikį: sruoga skanių dumblių, labai aktyvus bjauraus charakterio moliuskas, trys jūros agurkai ir jūros žvaigždė, kuri yra nevalgoma, bet pati suėda visus naudingus dugno gyvius, todėl yra negailestingai naikinama.

"Vieną moliuską amos paraginti suvalgėme. Gyvą. Hm... Judėjo. Bet buvo skanu, – savo tinklapyje rašė keliautojai. – Gal citrinos trūko. Ir sojos padažo. Bet po to, kai Šanchajuje prisivalgėme gyvų krevečių, mūsų jau niekas nestebina."

Japonus sužavėjo silkė, duona ir kiaulių žarnos

Beje, Tekančios saulės šalyje išbandantys įvairius patiekalus, V.Radzevičius ir M.Starkus specialiai jiems užsakytame vakarėlyje Tokijuje, kur kartą per savaitę renkasi kuopelė sostinės intelektualų, žurnalistų, besidominčių įvairių šalių kulinariniais šedevrais, bandė nustebinti ir japonus.

"Vytaras iš Lietuvos vežė grietinę, juodą duoną, silkę, džiovintus baravykus, lašinius. Ir, žinoma, kelis metrus slidžių, baltų žarnų", – vyrai iš anksto rengėsi šiam susitikimui.

"Vyliausi, kad damos nuo tokio vaizdo alps, o vyrai suks į šalį nosį. Kur tau! Matyt, tos jų gličios pupelės pusryčiams, mokslui kartais nežinomi kūnai iš jūros dugno, atsirandantys ant japonų stalo, ir gausybė pačių kvailiausių, europiečių akimis žiūrint, šou keisčiausiomis užduotimis juose per televizorių šiuos gerus žmones gerokai užgrūdino", – juokėsi Vytaras.

O lietuviška duona su saulėgrąžų sėklomis ir silkė sulaukė labai daug komplimentų.

"O kai iš orkaitės, net paraudęs nuo pastangų ir pasididžiavimo (gal dar šiek tiek ir nuo sakės, japonai ne mažiau svetingi už dzūkus per Užgavėnes) vakaro šeimininkas ištraukė kalną gražiai nurudusių vėdarų, buvo aišku, kad šventė pavyko", – rašė M.Starkus.

"Jie iš mandagumo taip aikčioja, kultūringi žmonės. Kukliai delbdamas akis, bet švytėdamas iš laimės, lyg vestuvių dieną giriama nuotaka, mano draugas tyliai bandė aiškinti tokią savo sėkmės priežastį", – tęsė Martynas.

"Ne, ne, skanu, nuostabu, – vienas per kitą gyrė skirtingo amžiaus japonai ir garsiai kvatodamiesi reiškė pasitenkinimą atsargiai ištarta pastaba, kad vakaro meniu buvo beveik tik kontrabandiniai produktai.

"Bet juk jie ir kitus čia gaminusius giria", – akivaizdžiai įžūliai, provokuodamas dar daugiau pagyrų, tęsė pelnytų akcijų derlių Vytaras, šį kartą jau kreipdamasis į vieną iš šios šventės organizatorių, buvusį mūsų šalies ambasadorių Algirdą Kudzį.

"Taip, jie girtų ir dėkotų, net jei nebūtų labai sužavėti. Tačiau ant stalų matytumėte krūvą pilnų lėkščių. O dabar? Apsidairyk – niekas net spirgo nepaliko", – lietuvius nudžiugino A.Kudzys.