Tris dailias televizijos ekrane šmėkščiojančias merginas Kristiną Žaldokaitę, Elzę Mateikaitę ir Girmantę Vaitkutę šiandien vienija ne tik ilgos repeticijų valandos ir pasirodymai bažnyčioje bei TV laidose, bet ir bendros svajonės.

Antras planas negąsdina

25 metų K.Žaldokaitė – ilgametė gospelo choro "Sounds in G" vadovė bei merginų kolektyvo "Sweet sisters" įkūrėja – prisiminė, kad mintis apie merginų trio jai gimė labai atsitiktinai: vis prireikdavo pritariamų balsų. Taigi iš pradžių koncertuose Kristina dainuodavo su studijų laikų kolegėmis, tačiau vėliau ji nusprendė, kad tam tiktų merginos iš jos vadovaujamo choro – 24 metų Elzė ir 20 metų Girmantė. Taip atsirado merginų trio "Sweet sisters".

Šiandien šis kolektyvas skaičiuoja antrus metus ir kartą per savaitę filmuojasi LTV laidoje "Mūsų dienos – kaip šventė". Koks bus tolesnis pritariančių vokalisčių "Sveet sisters" likimas, kolektyvo siela K.Žaldokaitė spręsti nesiryžta, nes džiazas mūsų šalyje ne itin populiarus.

"Kol kas didesniems planams ir laiko nėra: Elzė ir Girmantė dar studijuoja. Taip pat reikia išgryninti mūsų muzikinę idėją ir atsakyti sau į klausimus: kuo mes įdomios, kam reikalingos, kokią muziką grosime. Atsitiktinės muzikos Lietuvoje ir taip labai daug", – teigė "Sweet sisters" siela.

– Kristina, ar neapmaudu nuolat likti solo vokalistų užnugaryje? Juk galėtų ir "Sweet sisters" kolektyvas būti ne pritariamasis vokalas, o griežti pirmuoju smuiku... Tikriausiai ne kartą apie tai pagalvojote?

– Negaliu sakyti, kad apmaudu. Greičiau su džiaugsmu tai atliekame. Juk mėgstame daugiabalsiškumą! Tai bet kurio atlikėjo kūrinį padaro daug gražesnį ir melodingesnį. Visi tie pritariamojo vokalo dalykai susikūrė natūraliai, iš choro.Pati vis kur nors padainuodavau, paskui mus pakvietė kaip kolektyvą, išėjome į televiziją, pasipylė skambučiai, prasidėjo pageidavimai ir siūlymai. Niekada su merginomis darbo specialiai neieškojome ir pačios į sceną nesiprašėme.

–Vadinasi, krizė jums nebaisi?

– Bent jau kol kas ir paklausa yra, ir darbų netrūksta. Žmonės ir toliau švenčia, tačiau stengiasi labiau apkarpyti savo biudžetą. Visi pageidauja kiek įmanoma mažesnio ir pigesnio varianto. Tenka derėtis.

Saldžios, bet skirtingos

– Gospelo muzikai atidavėte septynerius savo gyvenimo metus. Esate choro "Sounds in G" vadovė. Ar galvojote kada, ką veiktumėte gyvenime, jei ne dabartinė jūsų veikla?

– Jei nebūtų choro, didžiąją dalį jėgų skirčiau kolektyvui "Sweet sisters". Potencialo turime, galime dirbti greitai ir profesionaliai. Į gospelo chorą pakliuvau labai atsitiktinai. Draugė pasiūlė ten nueiti. Labai norėjau dainuoti, o paskui gavau ir vadovauti tam chorui.

– Tačiau pažintį su muzika pradėjote daug anksčiau?

– Būdama šešerių išsiverkiau tėvų, kad leistų į muzikos mokyklą. Ten baigiau fortepijono specialybę, o nuo dešimties mokiausi dainuoti solo. Iki septyniolikos metų dainuodavau tik klasikos kūrinius, vienu metu buvau roko grupės narė. Po abitūros pradėjau mokytis chemijos, bet atradusi gospelo chorą įstojau į Muzikos akademiją (džiazo skyrių) ir baigiau bakalaurą.

– Sakoma, kad ilgainiui žmonės būdami vienas šalia kito supanašėja... Ar per dvejus gyvavimo metus taip atsitiko ir "Sweet sisters" narėms?

– "Sweet sisters" labai skirtingos. Išmokome viena kitą toleruoti. Būna, kad vienai iš mūsų prasta nuotaika, tai likusios dvi tai puikiai jaučia. Rimtai susipykusios dar nė karto nebuvome. Jaučiuosi atsakinga už organizacinius dalykus. Girmantė pasižymi absoliučia klausa ir komunikabilumu, o Elzė turi abiejų mūsų savybių. Didžiąją dalį laiko praleidžiame drauge: repeticijos, filmavimai, koncertai, pietūs – mūsų laisvalaikis su darbu sumišęs.

Gelbsti našlių suknelės

– Koncertuojant trise gerokai sunkiau susiderinti ir scenos drabužius?

– Gelbsti draugų konsultacijos, tačiau ir jų ne visuomet prireikia. Per filmavimus televizijoje yra žmonės, kurie tuo rūpinasi. Būna, kad susibėgame visos trys pasukti galvų, kuo čia apsirengti, kartais ir apsipirkti kartu keliaujame. Nusiperkame apdarus vienam renginiui, paskui, žiūrėk, kitam jau nebetinka... Tenka pagalvoti kaip reikiant. Turime visos pasisiuvusios ilgas juodas, kaip sakome, našlių sukneles. Pakanka jas papuošti vis kitais aksesuarais: skarelėmis, kaklaraiščiais, diržais, ir jos vėl naujai atrodo. Ryškių spalvų nemėgstame nei scenoje, nei gyvenime. Bent jau aš renkuosi labiau žemiškus atspalvius: pilkus, rudus, juodus.

– Lipdama į sceną tikriausiai nugalėjote ne vieną kompleksą ar fobiją...

– Greičiau išmokau tuos dalykus palikti nuošalyje. Tai praverčia tada, kai tave kas nors rengia. Kai tuo rūpiniesi pats, gali ką nors paslėpti ar paryškinti. O kai, tą daro kitas žmogus... nieko nepadarysi. Kaba ant pakabos dviem dydžiais mažesnė suknelė, ir turi į ją įlįsti. Pasižiūri į veidrodį, trukt pečiais ir eini šypsodamasi į sceną... Kliuvo man kartą tokia suknelė... Gerai, kad jos audinys šiek tiek tampėsi, nes vaizdas buvo nekoks. Bet trauktis nebuvo kur. Tuomet supranti, kad arba eini taip, arba visai neini.

– Tai vienas baisiausių dalykų, galinčių nutikti scenos žmogui?

–Yra kur kas baisesnių (juokiasi). Vienas jų – vadinamasis balto popieriaus lapo efektas. Jis pasireiškia tuo, kad scenoje pamiršti viską, ką mokėjai: ir žodžius, ir melodijas, ir natas... Būtent tuo momentu, kai jau kažkas turėtų išeiti iš burnos, suvoki, kad nieko neatsimeni. Daugelis atlikėjų apie tokį nutikimą galėtų papasakoti.

– Gruodžio 19 d. dalyvausite režisieriaus Žeraldo Povilaičio filmo "5 dienų avantiūra" premjeroje. Šiame filme atlikote vieną pagrindinių vaidmenų. Galėtumėte jį apibūdinti?

– Suvaidinau piktą tetą Liepą, kuri bando suvedžioti iš Graikijos atvykusį prodiuserį. Tame filme nuo manęs labai daug priklauso (juokiasi). O gyvenime taip lengvai suvilioti reikiamo asmens niekada negalėčiau. Tai visiškai ne mano asmens tipažas. Turiu valdingumo, bet ne tiek. Gyvenime esu daug rimtesnė.

Sieks solo aukštumų

Viena iš trijų "Sweet sisters" narių E.Mateikaitė atviravo niekada nesvajojusi būti pritariamąja vokaliste. Ansambliai, chorai, muzika, galiausiai K.Žaldokaitės kvietimas prisidėti prie kolektyvo "Sweet sisters" veiklos jos dar neilgame muzikiniame kelyje natūraliai viską sudėliojo.

Šiuo metu E.Mateikaitė mokosi vokalo Vilniaus kolegijoje ir klausimų dėl ateities nekelia: "Dabar toks tarpsnis, kai muzika – mano darbas, kaip bus toliau, greitai pamatysime", – sakė mergina. Mėgėjiškai nuo penkerių, o kiek rimčiau nuo devyniolikos metų dainuojanti Elzė dabartine savo padėtimi atrodo patenkinta. Nei garbės, nei atsakomybės ar gerbėjų dėmesio Lietuvos muzikos žvaigždėms ji nepavydi. Tačiau svajoja tapti gera vokaliste. Tiesa, konkurencijos E.Mateikaitė nesibaimina. Kaip sako ji pati, dainuojančių Lietuvoje visada buvo. "Konkurencija – sveikas dalykas. Publika pati atsirinks, ko jai reikia", – įsitikinusi pašnekovė, laisvu metu skambinanti pianinu.

Dar viena kolektyvo "Sweet sisters" narė Girmantė Vaitkutė, šiuo metu džiazo vokalo besimokanti Vilniaus kolegijos Menų fakultete, prisiminė, kad ją su merginomis suvedė gospelo choras "Sounds in G". "Visos trys iki šiol esame jo narės. Kaip trio susibūrėme gastroliuoti po Ispaniją, paskui sulaukėme Kristinos siūlymo dainuoti kartu", – sakė Girmantė. Pašnekovė savo muzikalumą vadino įgimtu. Tačiau tik po mokslų Balio Dvariono muzikos mokykloje ji išmoko groti fleita, smuiku. G.Vaitkutė juokavo, kad muzikos instrumentai jai gerai pažįstami, tik koncertuojant jų mažai teprireikia.

"Pagrindinis mūsų instrumentas – balsas", – sakė pašnekovė. Mergina neslėpė ateityje sieksianti įgyvendinti solo ambicijas. "Žinoma, gali keistis kiekvienos mūsų planai. Kristina – jau kelių kolektyvų solistė, o mudvi su Elze – dar tik pakeliui", – nuoširdžiai šypsojosi "Sweet sisters" narė. Pritariančioji vokalistė vylėsi, kad jos užsispyrimas pagelbės siekiant ir muzikos aukštumų.