Magiškas, uždegantis grojimas. Taip apie fortepijono meistrą Victorą Goldbergą atsiliepė laikraštis „The Washington Post“. Susipažinti su nepaprastu šio atlikėjo talentu šiandien galimybę turi ir Vilnius.

Charizmatiškojo 28-erių pianisto V.Goldbergo pasirodymai užburia klausytojus visame pasaulyje. Niujorko „Carnegie Hall“, Vienos „Konzerthaus“, „Alice Tully Hall“ Linkolno centre – tai tik keletas garsių koncertų salių, kuriose jis kviečiamas pasirodyti kaip solistas.

Užsienio kritikai išskiria nepaprastą šio muziko talentą prikaustyti klausytojus nuo pirmų garsų, uždegti juos savo giliomis interpretacijomis ir meistriška technika. Koncertais Lietuvoje pianistas pradėjo savo turą po Europą.

– Pone Goldbergai, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų karjera? Kodėl pasirinkote fortepijoną?

– Mama pasakojo, kad, kai buvau septynerių, grįžęs iš mokyklos net nenusirengęs palto iškart puldavau prie fortepijono. Mano tėvai nėra muzikantai. Tėtis buvo mokslininkas matematikas, mama yra anglų kalbos mokytoja. Muzika, kaip ir sportas, šachmatai, žygiai, buvo vienas tų dalykų, kuriais mano tėvai norėjo, kad užsiimčiau. Tai buvo įprasta Ukrainoje, kur gimiau.

Muzikos mokytoja greitai pastebėjo mano talentą. Pirmiausia tai, kad būdamas scenoje groju kur kas geriau. Ji pasiūlė tėvams išsiųsti mane į specialią muzikos mokyklą. Jos įsitikinimu, tai man turėjo atverti duris į profesionalaus muziko karjerą. Tėvų ši mintis nesužavėjo, jie neplanavo paversti manęs profesionaliu muzikantu. Buvau trylikos, kai laimėjau pirmą konkursą. Tai įvyko prieš mano šeimai persikraustant į Izraelį. Po šios pergalės galimybė siekti profesionalaus muziko karjeros buvo pirmą kartą rimtai aptarta.

Kalbėdamas apie fortepijoną sakau, kad ne aš, o jis mane pasirinko (šypsosi).

– Daug koncertuojate Jungtinėse Valstijose, Europoje, Azijoje. Kur jums patinka labiausiai?

– Koncertuoti patinka įvairiose šalyse ir miestuose ir įvairiai publikai. Aš vienodai groju tiek labai išprususiems klausytojams, tiek tiems, kuriems tokia muzika yra visiškai naujas dalykas. Tiek viena, tiek kita auditorija mane įkvepia, ir man pačiam labai įdomu stebėti skirtingą jų reakciją.

Labai geras jausmas būti didelėje scenoje ir koncertuoti tūkstančiams. Bet koncertavimas mažose jaukiose vietose taip pat žavi. Bendrauju su auditorija ir labai mėgstu susitikti su žmonėmis po koncertų.

– Esate įkūręs menų asociaciją „Key Vive Arts Foundation“. Kokia jos paskirtis ir kaip ji atsirado?

– Tai vienas pavyzdžių, kaip gali paveikti publika. Praėjus kelioms savaitėms po debiuto „Carnegie Hall“ Niujorke, koncertavau Mianmare 6 tūkst. našlaičių, kurie iki tol nė neįsivaizdavo, kas ta klasikinė muzika. Netgi jų mokytojai nežinojo, kas toks buvo Wolfgangas Amadeus Mozartas. Mane labai sujaudino jų nuoširdus atsakas į mano muziką. Toks tyras ir stiprus klausytojų atsakas ir paskatino įkurti menų asociaciją, kuri padėtų geriau pažinti ir įvertinti muziką, kalbėtų apie jos poveikį žmogui. Tai pelno nesiekianti organizacija, kurios veikla skirta humanitarinei pagalbai ir labdarai skatinti, naudojant muziką žmonių dvasiai pasiekti ir jiems suartinti. Mūsų šūkis – „Apjuoskime žmoniją muzika“.

– Kaip manote, ar fortepijonas yra tas instrumentas, kuris padeda geriausiai atskleisti emocijas? Kuo jis skiriasi nuo kitų?

– Fortepijonas yra tas instrumentas, kuriam parašyta daugiausia kūrinių. Jokiam kitam instrumentui, net smuikui, nėra sukurta tiek daug kokybiškų kūrinių.

Ferenczas Lisztas fortepijoną vadino mažuoju orkestru, pianistas, kaip ir dirigentas, gali išreikšti daug emocijų ir jausmų.

– Atskleiskite, kas yra jūsų mėgstamiausias kompozitorius ir kurie atlikėjai jums labiausiai patinka? Koks kūrinys jums arčiausiai širdies?

– Kiekvienas kūrinys, kurį tuo metu groju, tampa mano mėgstamiausiu. Padarau jį tokį, kad auditorija pajustų, jog tai asmeninė istorija, kuria su jais dalijuosi, kad šiuo kūriniu visiškai išreiškiu save. Taigi koncerte kūrinys atgyja.

Jei reikėtų įvardyti vieną kompozitorių, veikiausiai tai būtų Johannas Sebastianas Bachas. Nes viskas, prie ko jis prisilietė, turi nepaprastą reikšmę.

Iš atlikėjų įvardyčiau Vladimirą Horowitzą – dėl jo neprilygstamos muziko asmenybės ir spalvų gamos, kurią jis sugeba išgauti grodamas fortepijonu. Žaviuosi Arthuru Rubinsteinu. Jis visad buvo optimistas ir visada grojo iš širdies. Taip pat ir Glennu Gouldu. Visi jo groti kūriniai buvo labai originalūs, jis grodavo taip, tarsi pats būtų buvęs kūrinio autorius. Atlikėjai visada turi groti iš širdies, kad prikeltų muziką. Labai gerbiu ir Sergejų Rachmaninovą. Nuostabus atlikėjas, kilni asmenybė.

– Kartą vienas muzikantas prisipažino, kad tokio dalyko kaip rutina muzikanto gyvenime nėra. Kokia jūsų nuomonė? Kaip apibūdintumėte muzikanto gyvenimą?

– Jis tikrai nėra nuobodus. Kita vertus, muzikanto gyvenimas nėra lengvas: turi daug keliauti, daug dirbti, pavargsti ir fiziškai, ir protiškai, ir emociškai. Būti muzikantu nereiškia tik koncertuoti ir gauti gėlių.

Man tai patinka, darau tai, ką noriu daryti. Jaučiuosi labai laimingas, kai žmonės prieina po koncertų pasakyti, kad mano muzika jiems suteikė džiaugsmo, gal net vienaip ar kitaip pakeitė jų gyvenimus. Geriausias momentas – kai koncertuoju. Kai esu scenoje, publikai save atiduodu 500 procentų, kad ji galėtų įsijausti ir pajusti muziką. Tai taip gražu, kad negali būti nuobodu. Bet kad pasiektum geriausio rezultato, turi sunkiai dirbti.

– Visiems menininkams, nesvarbu, tai muzikantas, rašytojas ar dailininkas, reikia įkvėpimo. Kur jo semiatės jūs?

– Įkvėpimas dažniausiai ateina tada, kai mažiausiai tikiesi. Kūrinius tobulinu metų metus, ieškau naujų detalių, subtilybių. Tai kūrybos procesas: vieną dieną galiu labai apsidžiaugti atradęs naują kūrinio skambesį, kitą dieną tas atradimas gali pasirodyti esąs ne toks jau ir puikus. Kai tampi profesionaliu muzikantu, turi išmokti tą įkvėpimą atrasti.

Man patinka Igorio F.Stravinskio pavyzdys. Jis laikėsi griežto grafiko – kasdien skirdavo laiko kurti, groti.

– Šiuo metu gyvenate Niujorke. Ką jums reiškia šis miestas?

– Niujorke turiu galimybę atrasti daug įvairaus meno. Šiame mieste gali išgirsti atlikėjų iš viso pasaulio, sutikti daug žmonių.

Visiškai kitokia vieta yra Izraelis. Man patinka ten pabėgti iš JAV didmiesčio.

– Lietuvoje viešite pirmą kartą ir čia prasideda jūsų turas po Europą. Ko tikitės iš mūsų auditorijos ir ko jai reikėtų laukti iš jūsų?

– Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę susitikti su Lietuvos publika. Tikiuosi paliesti žmonių širdis, pasidalyti su jais savo muzika ir sulaukti jų palaikymo.

Baigęs savo pasirodymus Lietuvoje vyksiu koncertuoti ir vesti meistriškumo pamokų Latvijoje, Austrijoje, vėliau Estijoje ir t. t.

– Vilniuje atliksite programą, kurioje skambės Josepho Haydno, Piotro Čaikovskio, Johanneso Brahmso, Aleksandro Skriabino kūriniai. Kaip atsirenkate kūrinius koncertui?

– Kai renkuosi programą, pirmiausia stengiuosi išsiaiškinti, kokiai publikai grosiu: iš kur ji, ką tie žmonės norėtų išgirsti ir pan. Taip pat apsvarstau, kurie kūriniai man padėtų geriausiai save išreikšti ir bendrauti su publika. Kad taip įvyktų, visad stengiuosi sukurti harmoningą programą.

– Ar teko kada artimiau susipažinti su mūsų šalies klasikinės muzikos atlikėjais? Gal esate ką nors iš jų sutikęs?

– Aš čia turiu draugų, ir mano koncertai Lietuvoje suteikia puikią progą jų įsigyti dar daugiau. Šįkart mano grafikas labai įtemptas, todėl ketinu čia sugrįžti, kad galėčiau geriau pažinti jūsų šalį ir netgi pagroti su lietuvių muzikantais.

– Nors grafikas ir įtemptas, gal turėjote progos pasivaikščioti Vilniuje, šį tą aplankyti, paragauti lietuviškų patiekalų? Kas jums čia patiko?

– Kaip jau minėjau, dėl repeticijų ir koncertų liko nedaug laiko susipažinti su šalimi plačiau. Man čia patinka žmonės. Jie labai draugiški, jaučiuosi čia laukiamas. Taip pat man patinka sniegas. Jis primena vaikystės metus Ukrainoje. Turėsiu šiek tiek daugiau laiko po paskutinio savo koncerto, bet vis tiek artimiausiu metu planuoju čia sugrįžti ir geriau susipažinti su šia gražia šalimi.

Kas? V.Goldbergo fortepijono koncertas.

Kada? Šiandien 19 val.

Kur? „Piano.lt“ koncertų salėje.

Dosjė

Šiuo metu Niujorke gyvenantis žydų kilmės pianistas Victoras Goldbergas yra daugybės tarptautinių konkursų ir apdovanojimų laureatas, tarp jų – ir 2008 m. „Pro Musicis International Award“ ir Vladimiro Horowitzo pianistų konkurso Kijeve. Jis laukiamas didžiosiose scenose Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Pianistas su solinėmis programomis ir orkestrais pasirodo Čikagos, Bostono, Floridos, Vašingtono, Kolorado, Virdžinijos, Tel Avivo, Jeruzalės, Kijevo salėse.

Solinius rečitalius V.Goldbergas yra grojęs svarbiausiuose festivaliuose, tarp jų ir Aspeno muzikos festivalyje, Tarptautiniame klavišinių instrumentų festivalyje Niujorke, Sarasotos muzikos festivalyje, Ribargorzos festivalyje Ispanijoje.

Magistro studijas pianistas baigė garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje ir Tel Avivo universitete, daktaro laipsnį apsigynė Johno Hopkinso universitete (JAV). Jis nuolat veda meistriškumo pamokas JAV, Azijoje, Izraelyje, yra Vienos „MozART online-academy“ garbės profesorius.