Kaip ir kiekvienas uostamiestis, Klaipėda nuo seno garsėjo viešnamiais ir prostitutėmis. Vienu metu Klaipėdoje veikė 8 viešnamiai, kuriuose gydytojų prižiūrimos save pardavinėjo 80 merginų. Gandas apie jų ištvirkimą buvo pasklidęs net iki Amsterdamo.

Išsigimusios žmonijos irštvos

Jonas Tatoris, aprašęs senosios Klaipėdos urbanistinę raidą, savo knygoje kėlė versiją, kad pirmieji neoficialūs viešnamiai Klaipėdoje pradėjo veikti XVIII a. antroje pusėje, kai suintensyvėjo jūrų prekyba ir ryšiai su kitais uostais.

XIX a. pradžioje, per Napoleono karus, kai Klaipėda kuriam laikui virto karališkuoju miestu, nes jame apsigyveno Prūsijos karalius su šeima, ministrai ir karaliaus gvardija, miestą stengtasi švarinti, įvesti griežtesnę tvarką. Tuokart Vitėje įsakyta atidaryti pirmąjį viešnamį –„viešąją įstaigą“.

„Kai sifiliu užsikrėtė nemažai karininkų, tada karalius ir davė nurodymą, kad reikia įkurti viešuosius namus. Juose jau buvo įvesta gydytojų priežiūra, sumažėjo rizika užsikrėsti venerinėmis ligomis. Labiau pasiturintys vyrai eidavo ten“, – pasakojo šia tema domėjęsis uostamiesčio istorikas Dainius Elertas.

Turima žinių, kad šių įstaigų centru vėliau virto būtent Vitės priemiestis. 1827 metais visi Klaipėdos viešnamiai buvo sukelti į šį miesto rajoną.

Uostamiesčiams – išimtys

„1807 metais toks Giuleni rašė, kad anglų priemiestyje, vadinamoje Vitėje, kurioje stovi daugiausiai rąstiniai namai, gyvena tautos atmatos. Tie, kurie nori būti apvogti, net paaukoti gyvybę ar sveikatą, ten užmezga abejotinas pažintis ir lanko purvinus “kabokus„. Visas priemiestis – namas prie namo, viešnamiai, skirti matrosams. Policija čia, kaip ir visame Memelyje, yra apgailėtina, o apie mediciną nėra ko galvoti. Kas nori išvysti žmones, kaip gyvulius, teateina čionai ir pasistengia aplankyti šias išsigimusios žmonijos irštvas. Čia jau seniai nėra jokio dorovingumo ir kuklumo“, – XIX a. keliautoją citavo D.Elertas.

Toliau to meto liudininkas aprašo jo matytus žmones „su išvarvėjusiomis nuo sifilio akimis ir kitais baisiais negalavimais“.

„O jau 1819 metais Peteris Rozenvalis rašė, kad “jūrininkai, kaip ir stichija, kurioje jie praleidžia beveik visą savo gyvenimą, yra laukiniai ir nesutramdomi. Ypač tuo išsiskiria anglai, Memelyje sudarantys daugumą ir beveik visi be išimties laiką leidžiantys Vitėje, aukodami savo turtą ištvirkavimams, linksmindamiesi, jie ten užsibūdavo ilgiau nei jiems leista ir jokie kapitono prašymai ar įsakymai nepajėgė jų grąžinti prie pareigų", – anų laikų liudijimą pateikė D.Elertas.

P.Rozenvalis rašė ir apie pačias merginas, kurios esą tuos ištvirkavimus nuo mažens matė, stebėjo ir perėmė tą pasibaisėtiną gyvenimo būdą.

„Amsterdame sklandė populiarus jūrininkų posakis, žinomas dar tarpukaryje, “jei nenori sugadinti sūnaus, neleisk jo į Memelį", – sakė D.Elertas.

Taigi, 1830 m. Klaipėdoje veikė 8 viešnamiai. Juose gydytojų prižiūrimos save pardavinėjo 80 merginų.

Po 1831-ųjų sukilimo, kai siautėjo choleros epidemija, mieste sumažėjo ir viešnamių. 1842 m. jų buvo likę vos trys, kuriuose dirbo 30 merginų.

„Melsvytės parapijos krikšto knygoje vienas kunigas paliko įrašą: “Pakrikštijau 15 kurvų vaikų„. Beje, šis žodis kilęs iš lotyniško ir reiškia “kreivas", – šiandien nepadoriu laikomo žodžio kilmę aiškino istorikas.

Įdomu tai, kad XIX a. Vokietijos įstatymai draudė prostituciją, tačiau uostamiesčiuose, jei viešnamius prižiūrėjo policija, tokie reikalavimai nebuvo taikomi.

Moralės ir ligų dilema

Vis dėlto XIX a. viduryje ir antroje šio amžiaus pusėje tarptautinėse medikų konferencijose buvo svarstoma, kaip efektyviau kovoti su plintančiomis venerinėmis ligomis. Buvo siūloma slaptus viešuosius namus legalizuoti ir perduoti policijos žiniai.

Po Pirmojo pasaulinio karo oficialių viešųjų namų Klaipėdoje nebuvo, jie veikė prisidengę kaip kavinės ir restoranai.

Teigiama, kad specialūs pastatai šiam tikslui nebuvo statomi, viešnamiai įsikurdavo gyvenamuosiuose namuose ar karčemose. Jų vartai ar durys visada būdavo užrakinti. Prie širdelės formos angos budėdavo sargas.

1930 m. Klaipėdoje buvo žinomos ir registruotos daugiau nei trečdalis visų miesto prostitučių. Be jų, mieste prostitucija užsiiminėjo dar apie 70 moterų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą su prostitucija imta kovoti, paskelbti nurodymai dėl moterų, dirbančių kavinėse ir restoranuose elgesio. Uždrausta vilioti svečius, juos raginti gerti ir kalbinti pasilikti, taip pat uždraustos iškabos bei sutartiniai ženklai su užuominomis apie moterų paslaugas.

Apie prostitucijos problemas savo atsiminimuose „O buvo taip“ rašė ir garsioji Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė. Ji užsimena, kad Ferdinando aikštės rajone buvo kažkoks namelis su širdelės formos varteliais. I.Simonaitytė aprašo, kaip viena jos kaimynė pradėjo užsiiminėti „tuo verslu“ ir iš pradžių prabangiai gyveno, o paskui, sušlubavus sveikatai, ji patyrė visišką nuopuolį.

Daugialypis reiškinys

„Prostitucija užsiiminėjo ir našlės, ir kaimo merginos, ir darbininkės, ir katalikės, ir liuteronės ir net žydaitės. Tas reiškinys buvo daugialypis. Vienos dirbo viešnamiuose, kur buvo užvesta prostitučių kartoteka, merginas prižiūrėjo gydytojas, jos negalėjo išvykti be privalomos registracijos. Ir tik kai jos mesdavo savo “verslą„, jas išregistruodavo iš to gėdingo sąrašo“, – pasakojo D.Elertas.

Tai buvo legali prostitucija. Tačiau veikė ir pusiau legalios prostitutės. Egzistavo tam tikros vietos, kur buvo galima išsinuomoti kambarį ir „susižvejoti“ klientą. Tokiu atveju visas uždarbis likdavo merginai, tačiau rizika buvo didesnė.

Apie kainas niekur neminima. Esą tai delikatus reikalas. Tačiau spėjama, kad jos buvo prieinamos, priklausomai nuo prostitutės lygio ir „kategorijos“.

Spėjama, kad vyrų, užsiiminėjančių prostitucija, senaisiais laikais Klaipėdoje nebuvo. Esą pagal to laiko madą tai negalėjo būti populiaru.

„Pavienių netradicinės orientacijos žmonių, žinoma, buvo, bet abejoju, ar buvo tuo giriamasi“, – tvirtino istorikas.

Teigiama, kad gatvėse prostitutės Klaipėdoje nebestovėjo XIX a., esą tai suvaldė teisėsauga.

„Visuomenė tai vertino kaip neišvengiamą blogį, kuriuo užsiimti kai kurias moteris privertė ir tragiškos gyvenimo aplinkybės, tačiau buvo ir tokių, kurioms toks gyvenimo būdas patiko. Jos mėgo turtingų vyrų dėmesį, pinigus, kitas gėrybes“, – sakė D.Elertas.

Santuokas ir skyrybas Lietuvoje aprašiusi istorikė Dalia Marcinkevičienė savo monografijoje citavo bylą dėl valstietės M.Kerpienės daugpatystės: „1861 m. Gargždų parapijos administratorius Albinas Šimanskis pranešė M.Valančiui, kad valstietis Osipas Kerpis prieš 12 metų susituokė su Marija Mickevičiūte. Tačiau ji neseniai išėjo paskui praeinančios armijos pulką“.

Šis atvejis tarsi patvirtina, kad prostitucijos motyvai ne visais atvejais buvo nenusisekęs gyvenimas.

Suteneriai – „verslo“ partneriai

Klaipėdoje egzistavo ir suteneriai, jie neatsiejami nuo prostitucijos. Pirmiausia tai būdavo smuklininkai, kurie be viso kito teikė dar ir papildomą paslaugą – prekiavo merginomis arba žinojo, kur jų surasti, užtikrino jų apsaugą ir dalijosi iš kliento gautais pinigais.

„Kitas dalykas buvo makleriai, kurie užtikrindavo pilną laivų aprantavimą. Nuo geriamojo vandens iki merginų. Jie irgi buvo tam tikra sutenerių atmaina, tačiau apie tai nebuvo rašoma sutartyse, gyvavo tik žodinis susitarimas. Net neabejoju, kad kai kurie kapitonai, norėdami palaikyti įgulos drausmę, organizuodavo jiems ir tokias paslaugas, tai buvo lengviau, nei sugaudyti kiekvieną jūrininką iš landynės“, – įsitikinęs istorikas.

Suteneriai buvo ir viešnamių laikytojai.

Kurorto specifika

„Tais laikais gyvavo dar vienas reiškinys. Dabar mes jį vadintume gal kokiu kitokiu pavadinimu nei prostitucija. Sakykime, gyveno kokia daili našlė, kuri tiesiogiai prostitucija lyg ir nesivertė, bet turėjo 3–4 ar daugiau meilužių, kurie už sekso paslaugas jai duodavo išlaikymą. Kitaip tariant, ji gaudavo nuolatines pajamas, kaip ir prostitutė“, – teigė D.Elertas.

Teigiama, kad Klaipėdoje buvo ir tokių „salonų“, kur paprastai kooperuodavosi kelios damos. Jos organizuodavo tam tikrą poilsį vyrams, ieškantiems moteriškos draugijos, ir taip užsidirbdavo.

Klaipėda buvo ne tik uostamiestis, bet ir kurortas, o prostitucija – neatsiejama jo dalis. Vasarą „uždarbiauti“ čia atvykdavo nemažai merginų iš aplinkinių provincijų. Jos gaudydavo klientus restoranuose, paplūdimiuose, parkuose. Tai buvo sezoninis kai kurių moterų užsiėmimas.

Tyrinėtojų teigimu, iki šių laikų niekas nepasikeitė, tik pats laikmetis.