Jei Arvydas Vilčinskas vėl išvažiuotų iš Lietuvos, jis prisipažintų pralaimėjęs, bet kol kas beveik prieš pusmetį susituokęs 55 metų vyras džiaugiasi jo nebandančia perauklėti žmona Jurgita, gyvenimu Lietuvoje, daigina pupeles ir rengiasi kitąmet sukaksiančiam savo kūrybos 25-mečiui.

"Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido" – šias A.Vilčinsko dainos eilutes turbūt yra niūniavęs kiekvienas tikras lietuvis. O kaip sugrįžus namo iš JAV sekasi dainos autoriui ir atlikėjui?

Koldūnai ir daigintos pupelės

– Arvydai, jūsų žmona Jurgita ir marti Irma išleido kulinarijos ir patarimų buityje knygą "Pati geriausia knyga". Kuri iš jų skaniau gamina?

– Nesitikėjau, kad joms kils idėja parašyti knygą. Bet jos – šaunuolės, pasidalijo patirtimi. Marti iš nieko moka pagaminti skanius patiekalus.

Mūsų namuose dažniau gamina žmona, neretai – sūnus Tadas. Vis dėlto šių dviejų moterų knyga – ne tik apie maisto gaminimą, bet ir apie puikius buities patarimus.

– Vertinant šiuolaikines tendencijas, daugeliui turbūt labiau patiktų knygą apie muzikanto Vilčinsko miegamojo užkulisius?

– (Juokiasi.) Jurga neparašytų to, ko nereikia. Bet puiku, kad parašė knygą, nes kartu važinėjame, organizuojame koncertus.

– Žinau, kad maistui esate neišrankus – nevalgote tik labai riebaus, pats mokate pasigaminti pusryčius. Ir kad jei namie nebūtų kitokio maisto, mieliausiai valgytumėte koldūnus.

– Kai mažas lakstydavau prie Kauno sporto halės, būtinai su draugais nubėgdavome į prie Soboro veikusią koldūninę. Sušveisdavau koldūnų po dvi tris porcijas. Amerikoje gyvenau 17 metų, pačiam nebuvo laiko gaminti, netoliese nebuvo nei lietuvių, nei rusų parduotuvių. Tad nuo vaikystės ir išliko meilė koldūnams.

– Iš JAV į Lietuvą parsivežėte hobį – daiginate pupeles. Teko girdėti, kad prie jų kasdien praleidžiate po porą valandų.

– Aha, man įdomu. Atvažiavęs pagalvojau, kodėl čia nėra daigintų pupelių, kurių pilna kinų restoranėliuose. Per "Google" sužinojau, kaip jas auginti, prižiūrėti, tad turiu nedidelį ūkį. Ir šiek tiek saulėgrąžų. Skanu ir sveika.

Vytintos žuvies neatima

– Išduosiu jūsų žmonos paslaptį. Paklausta, koks jūsų įprotis jai labiausiai nepatinka, ji pasakė, kad tai – pomėgis valgyti vytintas žuvis. Jūsų delikatesas Jurgai dvokia.

– (Kvatojasi.) Anksčiau niekada nemėgau tų vytintų žuvų. JAV tokių iš viso nėra, ten populiari tik vytinta jautiena – pagal indėnų receptą. Čia atsitiktinai paragavau vytintų žuvų ir patiko. Bet be to galiu gyventi. Jurga vytintų žuvų iš tiesų nemėgsta, bet kartais gabalėlį paima.

– Jūsų žmona kritikavo ir savo įprotį – išsiblaškymą, kuris turbūt jus labai erzina. Sakė, kad palieka mobiliojo ryšio telefonus ant automobilio stogo, po to, kai jų neranda rankinėje, lekiate ieškoti manydami, kad jie pasimetė kur nors kur kelyje...

– (Vėl juokiasi.) Och, ji turi šią savybę, bet tai manęs neerzina. Kažkas nežino, kur jo telefonas, kažkas – kur paliko raktus. Visi turime minusų, ačiū Dievui, jei tie minusai tik tokie. Dėl to puikiai galima sugyventi.

Aš turiu daugiau minusų. Kažkodėl tapau didesnis tinginys. Dabar nebeturėčiau kantrybės pastatyti namą, nors esu įrengęs dviejų namų vidų, ir energijos užtekdavo. Dabar net sunku namą valyti. Laimė, kol kas gelbėja Jurga. Dėl to esu labai patenkintas, tik jai nesakykit, nes turės pretekstą reikalauti, kad tvarkyčiausi ir aš.

– Susituokėte birželį. Ar kas nors jau pasikeitė po oficialių tuoktuvių?

– Ačiū Dievui, niekas. Nors to bijojau.

– Sakoma, vyrai tikisi, kad po vestuvių žmonos nesikeis, o moterys, kad vyrus pavyks perauklėti.

– Vestuvių nesureikšminome. Tai – tik parašas, juolab kad iki vestuvių beveik ketverius metus gyvenome kartu. Neslėpsiu, turėjau patirties, kaip žmogus keičiasi po vestuvių. Tos patirties su Jurga turime abu ir nebandome perauklėti vienas kito. Bene sunkiausias dalykas pasaulyje – pakeisti žmogaus pagrindą, gyvenimo būdą, įpročius. Lengviau pakeisti sutuoktinį.

– Jūs apie skyrybas su Jūrate? Ar tai ir akmuo į savo daržą?

– Gal ir į savo. Jurga labai demokratiška, supratinga, neverčia daryti kažko nenatūralaus. Su tuo žmogumi labai lengva gyventi. Ji net vytintos žuvies neišplėšia iš rankų.

Būna, kad žmonės susituokia ir jau nevaidina geresnių, nei yra iš tikrųjų. Mums nereikėjo vaidinti, todėl mes nesikeičiame.

Rengiasi jubiliejui

– Dabartinė jūsų santuoka – trečioji. Kokie jūsų santykiai su sūnumi iš pirmosios santuokos – Liudviku, su Jūratės ir jūsų sūnumi Andriumi?

– Su Andriumi nėra jokių santykių. Mano buvusioji, Jūratė, galima sakyt, jį papirko, viską užrašė jo vardu. Jis neatsiliepė. Taip yra ir nuo mano nuomonės jau niekas nepriklauso.
Liudvikas gyvena Kaune, aš – Jonavoje, bet pasimatome. Jis – keramikas, daro gražius papuošalus iš porceliano, kuria, dainuoja.

Daugiausia bendrauju su vyriausiuoju sūnumi Tadu – jam bus 35 metai, jo žmona Irma, kuri ir parašė knygą su Jurga. Beje, žmona ir marti puikiai sutaria.

– Į JAV išvykote 1995-aisiais. Ar lengva gyventi Lietuvoje po 17 svetur praleistų metų?

– Man gera gyventi čia. Bet gerai buvo ir ten. Grįžau į Lietuvą ne dėl sunkumų. Norėjau dirbti savo mėgstamą darbą. Ten iš muzikos nepragyvenčiau: jei ir gročiau kiekvieną savaitgalį, darbo dienomis dar tektų dirbti.

– Jau rengiatės kitais metais vyksiančiam jūsų kūrybos 25 metų jubiliejui?

– Scenoje esu daug ilgiau, bet netrukus bus 25 metai, kai kuriu dainas ir koncertuoju savo vardu. Grįžęs norėjau padaryti pauzę, bet buvau alkanas koncertų ir nusprendžiau parodyti metus JAV rengtą programą. Apvažiavau didesnes sales, kaimus. Dabar atokvėpis: kuriu naujas dainas, padedu žmonai, padėsiu pristatyti knygą.

Grįžti buvo sunkiau

– Kas jums buvo sunkiau – išvažiuoti iš Lietuvos ar sugrįžti į ją iš JAV?

– Geras klausimas. Hm. Ko gero, grįžti buvo sunkiau, bet maloniau. Žinojau, kas laukia, ką darysiu. Bet tuo pačiu buvo sunkiau, nedrąsu, ar žmonės atsimena, ar eis į koncertus? Pats kūriau scenografiją, apšvietimą. Kai skridau į JAV – nežinojau, ką darysiu.

– Nemėgstu apkalbų, todėl geriau klausiu tiesiai: ar išties palikote skolų ir pabėgote iš Lietuvos, po to – iš JAV?

– JAV skolų nepalikau. Netgi priešingai – Jūratei palikau viską, ką buvom per 19 kartu praleistų metų užgyvenę. Iš namų išėjau tik su savo daiktais ir drabužiais.

Nenoriu piktai kalbėti apie buvusiąją. Tegul pati galvoja, kaip gyvena. Lietuvoje mano buvusioji, kaip paaiškėjo, buvo pasiskolinusi. Tiesa, sumos nėra labai didelės. Buvome vedę, tad pusę skolų atiduosiu – liko jau nedaug. Tie keli žmonės nusiteikę mano atžvilgiu labai draugiškai, bendraujame, jie lankosi mano koncertuose.

– Kokia JAV atrodo grįžus čia?

– Neseniai JAV lankėsi grupė "Liūdni slibinai". Peržiūrėjau jų nuotraukas iš San Fransisko, Los Andželo, kitų vietų. Kai kas jau pasikeitę, kai kas – tarsi vakar buvus.
Amerikoje aš aštuonerius metus dirbau vilkiko vairuotoju, apvažiavau 48 valstijas – nebuvau tik Aliaskoje ir Havajuose, kur vilkikai nevažiuoja. Kada nors, kaip turistas, dar norėčiau apsilankyti JAV. Bet tuomet turėjau dirbti ne tai, ką mokėjau geriausiai.

– Ėjote ne širdies keliu?

– Būtent. Ten dirbau ir laukdavau, kol greičiau pralėks laikas. Kurdamas muziką, nejaučiu, kad dirbu. Nors ir tampau sunkią aparatūrą, darbas muzikos srityje – malonumas.

Vietos, kur geriau nekelti kojos

– Kokį lietuvišką mitą apie JAV galėtumėte paneigti? Ir kas ten nepatiko?

– Paneigčiau, kad JAV – visi storuliai, drambloti kaip meškos ir ryja hamburgerius, oi, mėsainius. Niekaip neįprantu prie šio žodžio. Taip, ten tokių yra. Bet yra ir labai daug bėgiojančių, sportuojančių žmonių. Ir labai daug sveiko maisto parduotuvių, restoranų. JAV – labai didelė šalis, todėl ten visko labai daug.

Amerikiečiai neturi daug laiko, pietūs ten – pusvalandis, todėl įprastai valgo greitai pagaminamą maistą.

Kai į JAV nuvažiavome su Jurga, ji irgi tikėjo storųjų amerikiečių, mintančių vien mėsainiais, mitu. Mas valgėme ten, kur dažniausiai valgydavau gyvendamas ten – kinų restoranuose, kurių  kainos nesiskiria nuo "McDonald's". Bet kartą Jurga paprašė nusivesti į "Burger King". Ir nustebo: labai skanu. Po to prašė ten eiti dar kartą, nors aš tokį maistą ne itin mėgstu.

– Jūs Amerikoje dažniau bėgiojote ar valgėte mėsainius?

– Bėgioti nereikėjo, nes ne tik vežiojau, bet ir su padėjėjais nešdavau sunkius daiktus, į trečią aukštą tempdavau fortepijonus, baldus. Turėjau užsiauginęs nemažus raumenis. Dabar, Lietuvoje, vaikštau su šiaurietiškomis lazdomis.

– Stengiatės palaikyti fizinę formą, nes bijote, kad pabėgs 17 metų jaunesnė žmona?

– O ką aš žinau? Mąstymo skirtumų nejaučiame. Kartais kas nors primena mūsų amžiaus skirtumą, bet sutariame. O kartais ji mieliau pasėdi ant sofutės nei aš.

– Beje, nepasakėte, kas Amerikoje nepatiko.

– Porą metų gyvenau Detroite, kur 82 proc. gyventojų –  juodukai. Nesu rasistas, bet ten, kur vienoje vietoje labai daug juodukų, yra labai baisių rajonų, kur kojos geriau nekelti.

Nieko nestebina, kai jie savo malonumui gali sudeginti tuščią namą. Čikagoje yra getas, kuriame "McDonald's" – su neperšaunamais stiklais. Iškiša stalčiuką, įdedi pinigus, kitoje vietoje per neperšaunamą stalčiuką paduoda tau maistą, gėrimus. Tas pats – bankuose, parduotuvėse.

Lankiausi tokiame rajone, nes man sakė, kad Lietuvos scenos žvaigždės ryškius sceninius kostiumus perka Čikagos gete. Norėjau ir aš nusipirkti. Prie parduotuvės paspaudžiau mygtuką, pažiūrėjo, įleido. Paskui – juodukai: "Jį – įleidai, o mūsų ne, rasiste!"

Kodėl Rytų europiečiai nesišypso, o amerikiečiai, Vakarų europiečiai šypsosi? Amerikiečių šypsena – tarsi nulinis lygis, normali būsena. Jei nesišypso, vadinasi, linki kažko blogo. O mūsų normali būsena – nesišypsoti. Mes nesame pikti, tai – mūsų būsena.

Taisonas su katinais

– Beje, žmonai padovanojote žadėtą kačiuką?

– Oi, turime du. Ji norėjo pasiimti iš prieglaudos, tačiau skaičiau, kad tokie kačiukai jau būna su savo biografija, patyrę stresą. Jurga išsirinko veislinę britų trumpaplaukę, o po poros dienų jai pasiūliau pirkti ir patiną. Dviem katėms bus lengviau, nes retai būname namuose. Po keturių mėnesių juos sterilizavome, dabar Bitlas ir Pipa (Pippos Middleton garbei) jau paaugo.

– Kresnas, skustagalvis. Jums labiau tiktų ne katinai, bet pitbulis, motociklas, vinčesteris ir tatuiruotės.

– (Juokiasi.) Mūsų katinai man vis labiau patinka. Šuns nėra kam vedžioti. Beje, nors sako, kad katinai prisiriša prie vietos, o ne prie žmogaus, Bitlas dažniau būna prie manęs, Pipa – prie Jurgos.

O dėl įvaizdžio – kažkada a. a. Vytautas Šapranauskas pavadino mane Taisonu. Bet boksuotis nemoku ir nesimušiau. JAV irgi niekas nelindo prie manęs.

– Kelis kartus sakėte, kad esmė – ne piniguose. Tai kur ji?

– Blogai, kai pinigų visai nėra. Bet svarbiau, ką veiki, kas tave supa, ar darbas teikia pasitenkinimą. Vairuojant vilkiką buvo normalu užsidirbti 10 tūkst. dolerių per mėnesį. Bet tai – jau gyvenimo būdas. Jei neišmoksi gyventi, dirbsi 24 valandas per parą. Kai išmoksti, turi negalvoti apie šeimą, nes turi internetą, televizorių, telefoną. Aš vežiojausi netgi muzikos instrumentus. Vis dėlto, kai negalvoji apie pinigus ir dirbi, kas patinka, tampi laimingesnis.

Praeitis ir ateitis

– Jums 55 metai. Tokio amžiaus vyro turbūt naivu klausti: ar dar ieškote savęs? Gal Lietuvoje save susigrąžinote?

– Kažkokia prasme – taip. Metai daro savo. Noriu būti muzikantas, bet ne dažytojas ar sunkvežimio vairuotojas. Nors žinau, kad visą laiką scenoje nebūsiu. Gal organizuosiu koncertus? Mokyti ir kitiems nurodinėti, ką reikia daryti, nemėgstu.

– O ar gali būti, kad jūs vėl staiga kur nors išvažiuosite iš Lietuvos? Kad ir vėl į JAV?

– Tai būtų mano pralaimėjimas, nes į Lietuvą parvažiavau būti muzikantu. Nenoriu būti našta. Nenoriu nepragyventi iš muzikos.

– Lietuvoje labai norėjote vėl pamatyt Baltųjų Lakajų ežerą Molėtų rajone, Baltijos jūrą, Nidos kopas, suvalgyti bulvinių blynų senoje lietuviškoje troboje...

– Buvau, buvau. Gaila, kad Lakajuose mažai pagavome žuvų, o Nidos kopose jau yra pasienis, kur negalima bėgioti. Tai – vaikystės vietos, kurios suteikdavo labai daug džiaugsmo. Kaip ir blynai – išmirkę riebaluose, bet tai labai skani nuodėmė.

– Ar Kryžių kalne savo statytą kryžių radote?

– Nee, ten jau viskas kitaip. 20 metų praėjo ir medinis kryžius turbūt neišsilaikė. Nors jis buvo ąžuolinis. Gal jo nemačiau? Bet ne, būčiau atradęs, pažinęs.

– Sako, kai žmogus dažniau pradeda galvoti apie praeitį, jis pradeda senti. Jūs dabar dažniau prisimenate praeitį?

– (Šypsosi.) Daugumai jaunų žmonių praeitis dabar neįdomi, jiems niekis Baltijos kelias, Sausio 13-oji. O man praeitis visą laiką buvo brangi. Tačiau į ateitį aš vis dar žvelgiu.