Pereiti į pagrindinį turinį

Vilkėdama arabės drabužį lietuvė jautėsi itin seksuali

2009-07-05 11:26
Populiari: prie turistų neįpratusios Egipto Al Karisho miesto gyventojos J.Baronaitės-Milušauskienės neįkyriai prašė kartu nusifotografuoti.
Populiari: prie turistų neįpratusios Egipto Al Karisho miesto gyventojos J.Baronaitės-Milušauskienės neįkyriai prašė kartu nusifotografuoti. / Justės Baronaitės-Milušauskienės asmeninio albumo nuotr.

Mintyse ir sapnuose – vien Jordanija. Justė Baronaitė-Milušauskienė stebisi: "Nesuprantu, ką ji man padarė?" Moteris neseniai grįžo iš šios egzotiškos šalies, taip pat aplankė Libaną ir Egiptą.

Kitoks Egiptas

Aitrūs aromatai, bliaunantys asilai, pypsintys automobiliai, iš tolumos atsklindanti malda. Aplink – daugybė žmonių, tačiau nė vieno baltaodžio, išskyrus galvą skara apsigobusią ir arabių apdarais vilkinčią Justę bei jos draugą. Kelionę po tris Rytų šalis pora pradėjo nuo Šiaurės Egipto per Libaną link Jordanijos.

"Man patinka net ir Egipto šiukšlynai. O sėdėdamas penkių žvaigždučių viešbutyje šalies dvasios nepajusi. Nusimesk vakarietiškus ir apsirenk vietos drabužiais, panirk į tikrąjį žmonių gyvenimą. Ir tuomet suvoksi, kad esmė – ne daugeliui vakariečių akis badantys jų šiukšlynai. Jie moka tiesiog džiaugtis gyvenimu", – entuziazmu tryško Justė.

Neįprastai lietuvė pasijuto dar Egipto Al Karisho miesto oro uoste. Jokių istorinių vertybių neturinčio ir turistiniu gyvenimu nekunkuliuojančio miesto gyventojai neįkyriai ją kalbino, moterys prašė kartu nusifotografuoti. Prie turistų nepratę vietos egiptiečiai buvo visiškai kitokie – nuoširdūs, paslaugūs ir draugiški.

"Gal jiems atrodžiau taip pat, kaip lietuviui po jo kraštą vyžomis ir šiaudine skrybėle vaikščiojantis tamsiaodis? – šyptelėjo J.Baronaitė-Milušauskienė. Moteris negalėjo atsidžiaugti gavusi galimybę panirti į tikrą egiptiečių gyvenimą: "Angliškai nemokėjo kalbėti net viešbučio personalas!"

Beirutas – tarsi Kanai

"Tai – pats pavojingiausias laikas! Dabar geriau nevažiuokite į Beirutą", – Justę ir jos draugą griežtai įspėjo net patys libaniečiai. Tačiau arabų kultūrą ir musulmoniškas šalis pamėgusi moteris džiaugėsi, kad paskutinę akimirką vis dėlto apsisprendė apsilankyti Libano sostinėje.

Beiruto oro uoste lietuviai iš lėktuvo išlipo kitą dieną po šalies parlamento rinkimų, kurie "Hezbollah" remiamam aljansui baigėsi nesėkmingai. Daug kas net prognozavo karą.

"Atrodo, kad Beirute tiesiog tvyrojo baimės kvapas, – prisipažino Justė, – Nedaug automobilių, ištuštėjusios gatvės, vienas kitas praeivis."

Tačiau įtampa ir kulkų pastatuose paliktos skylės nenustelbė milijoninio miesto grožio.

Promenada su palmėmis ir dangoraižiais, fantastiškas senamiestis, garsieji Libano kedrai, išvaizdžios moterys, o Viduržemio jūros pakrantė, pasak Justės, kaip Kanuose.

Kur valgo Amano taksistai

"Ar jūs čia valgysite?" – stebėjosi Justę ir jos draugą į prabangų, turistų pamėgtą Jordanijos sostinės Amano restoraną atvežęs taksistas. Netrukus juodbruvas vyriškis plačiai nusišypsojo ir pliaukštelėjo sau per kaktą: "Viskas aišku. Tuoj tuoj! Greičiau ten, kur aš valgau, ten, kur labai skani aviena!"

Taksi stabtelėjo prie nedidelę valgyklėlę ar greito maitinimo užeigą primenančio pastato. Kuklus interjeras, viduje – vien vietos gyventojai.

"Tokio nuostabaus skonio avienos dar niekada nebuvau valgiusi!" – atrodo, kad Justė burnoje iki šiol dar jaučia musulmonų mėgstamo patiekalo skonį. Dabar J.Baronaitė-Milušauskienė žino: jei nori skaniai pavalgyti svečioje šalyje, vietos taksistų paprašyk nuvežti ten, kur valgo jie patys.

Saldžioji knafa

Viešėdami Amane į taksisto nurodytą užeigą lietuviai užsuko dar ne kartą. Patenkintas, kad svečiai noriai vaišinasi vietos patiekalais ir domisi vietinių gyvenimu, tas pats taksistas keliautojus nuvežė paragauti dar vieno skanumyno.

"Knafa knafa. Skanu", – ranka į siaurą skersgatvį mostelėjo jordanietis.

Prie omletą primenančio patiekalo rikiavosi eilė žmonių. Iš pirmo žvilgsnio maistas – niekuo ypatingas: sūris ir cukrus. Tik neišpasakytai saldus. "Maniau, kad bent savaitę daugiau tokio patiekalo neimsiu į burną, – šyptelėjo Justė. – Tačiau jau po pusdienio mūsų mintyse sukosi tik vienas žodis: "Knafa."

Stebino vietos vyrus

Juokais "daun-daun, seim-seim" (taip jis tardavo angliškus žodžius "downtown" ir "the same") pramintas taksistas, kaip ir jo kolegos, vilkėjo tvarkingais drabužiais, važinėjo nauju automobiliu.

"Paslaugūs, kultūringi, – 40 km nuo Negyvosios jūros įsikūrusio Amano gyventojus gyrė Justė ir šyptelėjo: – O vyrai gali sužavėti ne vieną moterį. Labai dėmesingi, bet neįkyrūs, subtiliai jaučia nuotaikas."

Jordanijos sostinėje Amane moterys rengiasi įvairiai: gatvėse vaikšto ir apsigobusios čadromis, ir apsiavusios aukštakulniais bei pasipuošusios europietiškais drabužiais.

O pati Justė Jordanijoje vilkėjo tik arabių drabužiais. Ir šis savotiškas žaidimas jai labai patiko.

"Jaučiausi labai seksuali, – tikino J.Baronaitė-Milušauskienė. – Į apsinuoginusią moterį vietos vyrai, žinoma, žvalgosi. Tačiau "susivyniojimas" iš moters neatima seksualumo. Priešingai – tuomet vyrai nori netgi labiau bendrauti ir tarsi išlukštenti pašnekovę."

Amane lietuviai daug bendravo su vietos verslininkais. Jie buvo gerokai nustebę, kai į vieną susitikimą restorane Justės draugas atvyko ne su ja, o su nepažįstama vietos moterimi. Ir tik vėliau, "arabei" prakalbus, jordaniečiai suprato, kad skara apsigobusi moteris – ta pati Justė. "Vyrai ir nustebo, ir buvo pamaloninti pagarba jų papročiams", – šyptelėjo keliautoja.

Kultūrų įvairovė

Romėnų pastatų likučiai, įspūdingas amfiteatras, kuriame vyksta renginiai, antikinė ir arabiška dvasia, karaliaus Abdulos mečetė, dangoraižiai ir kiti vakarietiško stiliaus pastatai. "Ir daugybė senųjų kultūrų bei krikščionybės pėdsakų, – pasakojo Justė: – Senos bažnyčios, griuvėsiai, Madabos miestelis, kur bažnyčios sienos išmargintos įspūdingais piešiniais iš mozaikų, tarp jų – pasaulio žemėlapis, vieta, kur Jonas krikštytojas krikštijo Jėzų, vieta, kur aukštai kalnuose palaidotas Mozė, Dubysą primenanti garsioji Jordano upė."

Moteris tik gailėjosi, jog nebuvo progos apsilankyti 200 metų prieš mūsų erą pastatytame Dykumų Rože vadinamame Petros mieste.

Nuo vietos, kur palaidotas Mozė, matyti Pažadėtoji Žemė ir Negyvoji jūra. "Taip, maudžiausi joje", – galva linksi J.Baronaitė-Milušauskienė. Tačiau druskingoje, Mirties dar vadinamoje jūroje patirto nesvarumo jausmo ji nepajėgia apibūdinti – tai reikia patirti pačiam.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų