Benediktas Juodka po mėnesio užvers Vilniaus universiteto duris kaip rektorius – baigiasi jo kadencija. „Negalvoju, kaip čia pervardijus universitetą, kad dar galėčiau išlikti jo vadovo kėdėje“, – pokštauja 69 metų mokslininkas biochemikas.

– Gerbiamas rektoriau, turbūt prastos nuotaikos pasitikote šiuos mokslo metus?

– Ne, esu pakilios nuotaikos. Universitete šiemet mokslus pradėjo apie 2 750 valstybės finansuojamų studentų. Jų balai žavi – labai aukšti. Dar daugiau kaip tūkstantis studentų už mokslą mokės patys, nors priimame ne bet ką – tik gerai besimokiusius. Jei už valstybinius abitūros egzaminus mažiau kaip 10,4 balo surinkęs jaunuolis mokėtų milijoną – vis tiek nepriimtume. Pas mus kartelė aukštai iškelta.

– Ar neskaudės širdies, kai teks atsisveikinti su rektoriaus pareigomis?

– Esu absoliučiai ramus. Baigiasi antroji ir pagal įstatymus paskutinė mano kadencija. Universiteto administracijai būsiu atidavęs 22 metus. Negalvoju, kaip čia pervardijus Vilniaus universitetą, kad rektoriaus kėdėje galėčiau sėdėti dar dvi kadencijas. Yra Lietuvoje tokių žaidėjų, buvo ne vienas pavyzdys.

Nereikia galvoti, kad esi pasaulio bamba. Įstatyme teisingai parašyta, kad rektorius gali dirbti ne ilgiau kaip dvi kadencijos. Tiesa, yra išimčių – Jonas Kubilius rektoriumi dirbo 32 metus, bet tada buvo kiti laikai. Jis buvo fantastiškas rektorius.

– Jūs – retas tarp rektorių, kuris dar ir paskaitas skaito. Ar šiemet taip pat dėstysite?

– Dėstau visą gyvenimą. Man patinka skaityti paskaitas ir manau, kad man tai sekasi. Žmogus gali būti labai geras mokslininkas, bet neturėti didaktinių sugebėjimų. Yra, pavyzdžiui, pasaulinio lygio matematikų, bet jie kaip dėstytojai – blogi.

– Girdėjau studentus kalbant, esą rektorius B.Juodka – kirvis.

– Jeigu nori išmokyti, negali būti nuolaidus. Tai ir reikalaujame, kitaip juk protingi netampame.

– Į paskaitas vykstate troleibusu ar tarnybiniu automobiliu su vairuotoju?

– Nesinaudoju vairuotojo paslaugomis, tik universiteto automobiliu. Esu sakęs: jeigu nebesugebėsiu vairuoti, tai kaip galėsiu rektoriaus pareigas eiti? Jeigu jau toks nupiepęs esi, kad nebegali vairuoti mašinos, tai kaip gali vairuoti universitetą?

Kai rektorių konferencijos būna Klaipėdoje ar Šiauliuose, paprašau vairuotojo, kad nuvežtų. Per 3–4 kelionės valandas galiu daug nudirbti.

– Vilniaus universitetas – didžiausias Lietuvoje ir seniausias visoje Rytų Europoje. Jame mokosi apie 22 tūkst. studentų, iš jų – beveik tūkstantis doktorantų. Ar sunku jį vairuoti?

– Vienas nieko nepadarysi: yra penki prorektoriai, 14 dekanų. Penki mokslo institutai turi savo direktorius. Va, čia ir prasideda valdymo piramidė. Jeigu esi protingas, labai gražiai gali naudotis protingais žmonėmis.

– Jūs – darbo fanatikas?

– Absoliutus. Bet aš nesu robotas. Su žmona einame ir į operą, ir į koncertus, ir į teatrą. Jei norite, padainuoti galiu – turiu klausą. Bet operos, dramos teatro spektaklių dekoracijoms negalima naudoti tuščių alaus dėžių, nors menas ir sumodernėjo. Man labai patinka opera, tačiau klasikinė, su gražia scena. Nesuvulgarinta, nesumodernizuota. Man nepatinka vulgarus meno stilius. Bet gal jaunimui tai įdomu?

– Atostogas praleidote Taline, gimtajame žmonos vertėjos Tiinos mieste. Ar Estijoje jums patinka?

– Daug kas keikia tuos estus, bet mums iš jų tik mokytis ir mokytis. Aš gyvenu su savo ponia jau 42 metus. Kiekvieną vasarą ten nuvažiuojame. Estai nesinervina, tarsi niekur neskuba, bet jų biudžetas subalansuotas, turistų pilna.

Pažiūri televizorių – negirdėjau, kad kas dejuotų, o pas mus visiems viskas blogai. Nemanau, kad mes blogesni už latvius ar estus, bet mūsų požiūris į save kitoks, mus graužia nuolatinis nepasitenkinimas. Estai yra optimistai. Jie man patinka. Jie niekada savęs nepeikia, gražiai save pristato.

Per estų televiziją mačiau, kaip švietimo ir mokslo ministras rektorių prašė: „Sueikite visi ir peržiūrėkite studijų programas, kad nebūtų besidubliuojančių.“ Televizija rodė, kaip vasarą estų rektoriai rinkdavosi į posėdžius. O kas pas mus darosi? Apie 1 000 skirtingų studijų programų, universitetai vienas kitą dubliuoja, kad tik gautų krepšelį iš valstybės.

– Kur apsistojate, kai nuvažiuojate į Taliną?

– Žmonos motina ten gyvena, todėl nereikia eiti į viešbutį. Ji gyvena viena, prižiūrima socialinės darbuotojos, kuri ateina kiekvieną dieną. Tai – dar vienas pavyzdys, kokia tvarka estų medicinoje. Neseniai ji, 92 metų moteris, susilaužė klubą. Paskambino socialinei darbuotojai, ši nuvežė pas chirurgą. Jis atliko operaciją, nors pas mus tokio amžiaus žmogaus turbūt neoperuotų. O ji po operacijos vaikšto. Su lazdele.

Estijos biudžetas – subalansuotas. Reta Europos valstybė taip gyvena.

– Jūs – plačiai pripažintas mokslininkas biochemikas. Kaip pajutote, kad jūsų kelias – mokslas?

– Mano gyvenimas rodo, kad labai daug lemia atsitiktinumai, likimas. Ir užsispyrimas, darbštumas, tikslo siekimas. Tiesiai sakau: aš nesu genijus, nesu talentingas, bet esu labai darbštus, užsispyręs, siekiu tikslo.

Kai, baigęs Gargždų vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, man buvo 17 metų. Jaunai Biochemijos-biofizikos katedrai vadovavo medikas, nes biochemikų nebuvo. Mokiausi labai gerai, todėl man pasiūlė važiuoti į Maskvą specializuotis šioje srityje. Šeimoje buvome keturi vaikai, trys iš jų – studentai, bet tėvai mano žygį palaimino.

Maskvoje mokiausi ir aspirantūroje, apsigyniau disertaciją. Kiek ten Nobelio premijos laureatų esu sutikęs, išklausęs! Studentai net akis išpučia, kai jiems apie tai pasakoju. Rodau jų portretus: su tuo susitikau vienoje šalyje, su anuo – kitoje. O tas – Araonas Klugas, žydas, gimė Lietuvoje, Želvoje. Ir išaiškinu, už ką jis gavo Nobelio premiją.

Amerikoje stažuotėje drauge sėdi su universiteto doktorantais ir diskutuoji su Nobelio premijos laureatu dvi valandas, ką jis dirbo, už ką gavo tą premiją. Taip įtraukia mokslas, kad viskas pasidaro įdomu. Atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo.

Argi čia ne atsitiktinumas? Atsitiktinumas. Papuoliau į gerą vietą, turėjau progą klausytis pasaulinio lygio mokslininkų paskaitų ir seminarų. Kai mokaisi gerai, dalykas pradeda patikti.

– Labai daug dirbate. Ar lieka laiko žmonai, sūnui Robertui, kai jis buvo mažas?

– Kuo dar esu laimingas – vėl likimas – man absoliučiai nerūpi šeimos ūkis. Absoliučiai. Bet bendravimas – šventas dalykas. Mes turime vienintelį sūnų – dabar jam 34-eri, aš jį beprotiškai myliu. Jis labai protingas, daug gabesnis negu aš. Matyt, tam įtakos turėjo maišytas estų ir lietuvių kraujas.

Šeimos finansai manęs absoliučiai nedomina, savo algos nesu matęs. Algą man perveda į banko kortelę, bet ja nė karto gyvenime nesu pasinaudojęs.

Manęs visiškai nedomina buitinė-finansinė gyvenimo pusė, remontai, vinių kalimai. Dėl to esu labai laimingas. Mano žmona – auksinė, ji viską daro, viską sugeba. Ji – puiki organizatorė, galėtų būti miesto merė. Nuo manęs ji nuima visus buitinius rūpesčius. Klausiate, kas mane rengia? Žmona. Ji perka man drabužius, batus. Esu laimingas, šeimoje turėdamas patikimą žmogų.

– Nejaugi nesate į namus parnešęs maisto produktų?

– Aš vienas neinu į parduotuvę. Ten važiuojame kiekvieną savaitgalį su žmona nusipirkti maisto visai savaitei. Banko kortelės ir ten kaip nematau, taip nematu. Bet man ir nereikia. Aš esu tam, kad pirkinius nuneščiau į mašiną.

O ką pirkti – va, čia aš turiu nuomonę tvirtą. Man labai patinka žuvis, tačiau žmona nemėgsta jos valyti. Dėl to kyla problemų. Gal žmonai ir sunku su manimi, tačiau man – komfortas! Gyvenimu, kaip estai, esu patenkintas.

Seniausias, didžiausias

Vilniaus universitete studijuoja beveik 4 tūkst. studentų, iš jų net 852 – trečiosios pakopos studentai, vadinamieji doktorantai. Doktorantūra – tai mokslinė veikla. Tai byloja apie universiteto mokslinį lygį.

Universitetas – ne vien dėstymo institucija, bet ir mokslo židinys. Jame yra 14 fakultetų, 5 mokslo institutai, daugybė laboratorijų, biblioteka, botanikos sodas, 6 akademiniai miesteliai, dirba per 300 profesorių, apie 1 500 docentų ir mokslo daktarų, dėstomos, be kitų, kinų, japonų, persų, indų kalbos ir kultūra.