Kol Rusijos dailininkas tapo Algirdą Brazauską, paprasti žmonės patys įamžina savo artimuosius

Ant Birutės Savickienės namų sienų kabo keli paveikslai, juose – šeimos narių portretai. „Savęs kitokios neįsivaizduoju, - pareiškė Vilniaus Augustino Savicko dailės mokyklos įkūrėja. – Geriausiai save pažįsta pats žmogus, joks dailininkas neprasibraus į sielos užkaborius.“
Tai ji sako visiems savo mokiniams, lankantiems dailės studiją, nors kai kurie jų gerokai vyresni už pačią mokyklos įkūrėją. Tą patį patartų ir kadenciją baigusiam prezidentui Algirdui Brazauskui, kurio portretą šią savaitę pradėjo tapyti garsus Rusijos menininkas Nikas Safronovas.

Dalės studijos auklėtinių namų sienas papuošia jų pačių tapyti darbai. Tie žmonės paklausė dailės mokytojų patarimo, kad per kelias valandas prie molberto teptukas stebuklus pradeda daryti ir nepatyrusio tapytojo rankose.

Idėjos – parodose ir albumuose

Kvepia arbata, ant stalo mėtosi šokoladiniai saldainiai, išrikiuoti puodeliai. Tai ženklas, kad greitai čia pakvips aliejumi ir terpentinu. Temsta, į studiją užsuka pirmosios auklėtinės. Jos - ne mokyklinio amžiaus, tačiau moterys nebijo į rankas paimti teptuko ir drobėje atgaivinti primirštas svajones. Moterys gerokai dažniau peržengia mokyklos slenkstį, 10 mokinių grupėje - vos keli vyrai.
Suaugusios mokinės pačios perka aliejų, drobes.
Idėjų paveikslams ieško tapybos albumuose, fotografijose, menininkų parodose ir savo pačių gyvenime.
„Tapyti gali kiekvienas, - įsitikinusi B.Savickienė. - Tačiau tam reikia begalinės kantrybės ir užsidegimo. Kai naujokams paaiškinu, kad kasdien studijoje praleidžiame po tris valandas, jie atšauna: „Ką tiek laiko veikiate? Kai kurie taip ir neateina.“

Dailė padeda atsipalaiduoti

Kol šnekučiuojamės, pasigirsta skambutis. Pasirodo pirmosios studijos auklėtinės. „Esu pavyzdinga mokinė“, - rengdamasi paltą juokauja dvejus su puse metų tapanti Dainora Remeikytė.
Teisininkė vaikystėje nepiešė, nelankė dalės mokyklos, bet visada svajojo tapyti. „Suaugęs žmogus nebeturi drąsos įgyvendinti savo svajones. O aš – turiu“, - pareiškė ji.
Vilnietė į rankas mielai ima ir pieštuką, ir teptuką. Jos namuose nebeliko laisvų sienų. „Kai kuriuos darbus parduodu, kai ką padovanoju draugams. Kiek kainuoja mano paveikslai? Jei pasiūlytų milijoną, už jį ir parduočiau, nors tapyba nėra pragyvenimo šaltinis “, - šyptelėjo D. Remeikytė, idėjų kūrybai ieškanti aplinkoje ir širdyje.
Prie molberto atsistojo ir Edita Butkuvienė. Į studiją ją atvedė senos svajonės. Moteris nesiekia tapti profesionale dailininke. Studijoje ji įgyvendino seną savo svajonę. „Vaikystėje mėgau piešti, dabar bandau atsigriebti už prarastus metus. Stengiuosi pajusti techniką, daugiau sužinoti. Be to, dailė padeda atsipalaiduoti“, - tikino vilnietė.
Archyvare dirbanti E.Butkuvienė pripažino, kad dailės pamokos padėjo kitaip pažvelgti į meno kūrinius ir suvokti jų prasmę. „Iš pradžių buvo baisu, drebėjo rankos. Apėmė jausmas, kad rankose nesu laikiusi teptuko. Bet dabar jaučiu pažangą“, - dveji metai nenuėjo perniek.

Namus pavertė galerija

Uždususi į mokyklą užsuko logopedė Regina Siira. Ji leidžia knygeles vaikams, kurias iliustruodavo profesionalios dailininkės piešiniais.
„Kolegė pastebėjo, kad piešiu geriau už profesionalę dailininkę. Patarė eiti mokytis tapybos. Dabar knygeles iliustruoju savo piešiniais, o honorarą skiriu dailės studijoms“, - kalbėjo 42-ejų R.Siira.
Pradėjusi nuo spalvų, tonų derinimo bei koliažų dėliojimo, dabar ji tapo ir žinomų menininkų paveikslus.
Prie molberto ji prisėda ir vakare, ir atostogaudama. Vilnietė prasitarė, kad jos namai – tarsi maža paveikslų galerija. „Kambariuose keičiu darbų ekspoziciją, bandau juos suderinti“, - prisipažino moteris, dažnai sulaukianti liaupsių iš sutuoktinio ir draugų.

Su teptuku – prie jūros

Vasarą ieškoti idėjų tapytojos vyksta į Kretingą, Darbėnus, Šventąją. Kai kuriuos jų susibičiuliavo, todėl susirenka kaimo sodyboje, kurioje ne tik tapo, bet ir diskutuoja meno temomis.
Kasmet, po plenero, A.Savicko galerijoje Palangoje, labiausiai pavykę mokinių kūriniai pristatomi publikai. Žmonės perka neprofesionalų menininkų paveikslus, kurie kainuoja nuo keliasdešimties iki kelių šimtų litų.
„Praėjusiais metais verslininkė įsigijo kelias drobes ir jomis papuošė buto Palangoje sienas“, - sakė B.Savickienė ir pridūrė, kad lietuviai labiausiai vertina autorių pavardes.
Užsieniečiai dažniau perka mėgėjiškas drobes. Kodėl? Jiems tiesiog gražu.