Kaip šiandien gyvena Lietuvos laisvės sąjungos vadas Vytautas Šustauskas – buvęs Kauno meras, Seimo narys, tituluotas ubagų karaliumi, apsuptas įsiaudrinusios minios ir galiausiai nublokštas „nuo bačkos“?

Jis jau nebevairuoja taksi automobilio. Paskutinį kartą taksistu Vytautas Šustauskas padirbėjo Naujųjų metų naktį. Uždarbis buvo menkas – 70 litų. „Viskas, su taksi baigiau, – nelinksmai pranešė jis. – Nebeturiu pinigų licencijai.“

Pinigų jis neturi daug kam – kad ir vaistams. Jų reikia nemažai, nes smarkiai sušlubavo sveikata. Kartais, visiškai prispaudus skurdui, jis paskambina Vyriausybės atstovui Kauno apskrityje Vasilijui Popovui – buvusiam tos pačios, kaip ir V.Šustauskas, kadencijos Seimo nariui. V.Popovas paremia.

„Eisiu į Savivaldybių rinkimus. Vėl. Gal jau prieš mirtį. Dar norėčiau atsikovoti Kauną“, – kalba V.Šustauskas.

Jis supranta, kad Lietuvos laisvės sąjungos elektoratas gerokai nubyrėjo. Bet nepraranda vilties. Vadina save senu politikos vilku. Retoriškai klausia: „Ar 23 metai mano kovos buvo už tokią valstybę?“ Ir konstatuoja: „Išsipildė tai, ką aš kalbėjau prieš 12 metų. Lietuvos valstybės nebėra. Yra tik saujelė elito ir minios nuskurdintų žmonių. Valdžia jau priprato prie tų „Gėda!“, „Vagys!“, nieko nebebijo. O šalis – klanų ir mafijos gniaužtuose.“

Jis prsislėgtas ir liūdnas. Vardija savo ligas. Kartais nubraukia ašarą. Vis dėlto neatrodo sugniuždytas. Gal todėl, kad po trejų oficialių skyrybų pagaliau turi moterį, kurios, kaip sako, ieškojo visą gyvenimą?

– Ką šiuo metu veikiate?

– Ką ką. Neseniai norėjau kelią blokuoti, nepavyko. Sausį planuoju... Kai visi gaus sąskaitas už šilumą, už karštą vandenį, kažkokį suėjimą reikia šaukti, kad žmonės protestuotų, netylėtų. Bet dabar sunku sukviesti žmones į mitingą. Sunku paskleisti informaciją. Nespėji lapuką priklijuoti, atsisuki, jis jau nuplėštas. Kai skelbimai laikraščiuose būdavo nemokami, buvo kitas gyvenimas. O dabar, jei neturi pinigų... Nueini į radiją... Žinote, kiek kainuoja minutė? Paskui žmonės skundžiasi: „Oi, nieko nežinojau.“

– Ar nemanote, kad jūsų populiarumas, švelniai tariant, nebe toks, koks buvo tais laikais, kai su LLS šūkiais nesunkiai patekote į Kauno tarybą, Seimą?

– Per dvejus metus taksi automobiliu aš pervežiau apie penkis tūkstančius keleivių. Ir nebuvo nė vieno, kad būtų nesumokėjęs ar įžeidęs. Tik kartą įlipo dvi pagyvenusios moterys, atsisėdo ant užpakalinės sėdynės. Vos mane atpažinusios, jos išlipo. Matyt, buvo užkietėjusios konservatorės. Bet kitų keleivių reakcija buvo priešinga.

Su manimi visi norėdavo važiuoti. Žmonės lažindavosi, kad kompaniją parveš Šustauskas. Išsikviesdavo mano taksi, liepdavo išlipti, vesdavosi į vidų, sodindavo prie stalo. Kiti klausdavo: „Ar čia tikrai jūs, tas pats Šustauskas?“ Kai nusibodo, atsakydavau: „Ne, aš jo antrininkas.“ Ko tik nevežiau – ir profesorius, ir krepšininkus, ir narkomanus. Jaunimas – kažin kur dar eilėj mano mašina, o jie – vežk, ir viskas. Kartais, būdavo, nori kartu nusifotografuoti. Negaliu sakyt, jaunimas, studentėliai mane kažkaip pamilęs. Gal pamatė, kas su tuo švietimu pas mus darosi, kaip sunku gavus diplomą susirasti darbą.

– Jūs irgi turite diplomą – juk baigėte verslo ir viešojo administravimo studijas. Ar bent savaitę dirbote pagal specialybę?

– Kai Klaipėdos universitete tą diplomą gyniausi, sulėkė keturios televizijos. Dekanas buvo pašiurpęs, dar niekada universitetas nebuvo sulaukęs tiek dėmesio. Bet ne dėl to džiaugiuosi, kad baigiau universitetą. Sutikau daug nuostabių žmonių. Man tai svarbiau už tą diplomą. Diplomas buvo tik noras užkišti žurnalistams gerkles. Ir tokioms, kaip Teišerskytė, kuri sakydavo: „O aš maniau, kad jis tik proftechninę baigęs...“ Aš buvau baigęs technikumą! Ir žemiausios mano pareigos buvo, kai ėjau į jūrą jūreiviu. O sausumoje niekada nebuvo žemesnių pareigų kaip meistro, inžinieriaus technologo.

– O kai apsigynėte diplomą?

– Nieko jis man nepadėjo. Tas diplomas man nereikalingas. Galėčiau nors ir parduoti.

– Neradote darbo pagal naująją specialybę?

– Neradau. Iš pradžių ieškojau Klaipėdoje. Užpildydavau CV, sukirsdavome rankomis. Išgirsdavau: viskas, Šustauskai, tu kaip ir priimtas, tik reikia dar su įmonės generaliniu pakalbėti. Paskambinsime. Laukiu, laukiu – tyla. Neiškentęs skambinu pats, nekelia ragelio. Paskui rodo, kad numeris nenaudojamas. Kelis kartus taip buvo. Nusispjoviau. Pamačiau, kad valstybinės įmonės manęs nenori, privačios – irgi, gal bijo, kad negalės mokėti atlyginimų vokeliuose? Išėjus iš Seimo darbą rasti apskritai sunku, jei neturi gero draugo, sėdinčio aukštoje kėdėje. Visokių minčių aplanko, kai realiai susiduri su gyvenimu ir atsidaręs šaldytuvą pamatai, kad neturi ko valgyti.

– Jums taip pasitaiko?

– Taip. Nenoriu apie tai kalbėti. Tokiais momentais prisigalvoji visko.

– Pavyzdžiui, ko?

– Na, kaip protingi žmonės, netgi vienas buvęs Kauno meras, sakė: kol esi poste, reikia pasirūpinti savimi. Juk galėjau pasiimti kelis maršrutus mieste, kol buvau meras. Ne savo vardu. Byrėtų dabar pora tūkstančių per mėnesį. Užtektų. Bet nepadariau to. Per 20 metų nė vienas laikraštis taip ir neparašė, kad būčiau kažką pavogęs. Rašė apie moralę, apie baikerių šventę, rašė dar kažką. Bet kad Šustauskas ką nors pavogė – ne. Nors dabar kartais pagalvoju – gal kvailas buvau.

Vakar nuėjau į banką pervesti pinigų. Turėjau pervesti 10 litų, pasipildyti telefono kortelę. Žinote, kokio mokesčio paprašė bankas? Keturių litų. Apsisukau ir išėjau. Bankui, kuriame turiu atsidaręs sąskaitą, už paprasčiausią pervedimą mokėti keturis litus?.. Reketo klestėjimo laikais banditai tiek neimdavo! Taip jiems ir pasakiau: esate įstatymu įteisinti plėšikai. O aš kišenėje turėjau tik 12 litų. Gal tikrai nevogti buvo mano klaida?

– Kaip manote, kokių dar klaidų esate padaręs?

– Klaidas man Dievas atleido. Bet žmonės – ne. Dievas gailestingesnis negu kai kurie žmonės. Klaida buvo važiuoti su ta mašina... Policija pamato girtą žmogų, einantį gatve, – paima jį ir veža... Na, dabar nėra blaivyklų, bet kažkur nuveža. Tai jei jau aš buvau girtas ir važiavau... Ar reikėjo susikviesti dvi televizijas, užuot sustabdžius mane, neleidus toliau važiuoti?

– Kalbate apie tą autoįvykį, kai 2005-aisiais vertėtės su „Crysler“?

– Taip. Važiavau apie 180 km/h greičiu, gal net greičiau. Verčiausi aštuonis kartus.

– Jūs ilgai ir atkakliai neigėte, kad tada važiavote girtas.

– Jei būčiau pūtęs į alkotesterį, būčiau pripūtęs. Nuvažiavau į Klaipėdą, į universitetą, atsiskaityti su biblioteka, atsisveikinti su dekanu, kitais. Na ką. Aplaistėme, kaip sakoma, tą mano diplomą. Automobilį palikau prie universiteto, dekano pavaduotojas parvežė mane pas seserį. Penktą ryto atsikėliau, sesuo sako: „Dar yra kvapas“, kažko užvalgiau, sėdau į taksi, pasiėmiau mašiną. Nuvažiavau į Palangą. Ten turėjau susitikti su... Nesvarbu. Po valandos jau važiavau autostrada Kauno link. Pajutau – džiūva burna. Sustojau prie kiosko ir sutikau pažįstamą, su kuriuo ėjome į jūrą. Dviese išgėrėme „bambalį“. Esu sovietiniais laikais važiavęs ne tiek išgėręs... Sėdau prie vairo. Paskui – vilkikas kelyje, ilgosios šviesos, smūgis. Mane su automobiliu užmetė ant tvoros, verčiausi. Iš naujos mašinos liko laužas. Matyt, nelemta buvo man važinėti kraisleriu. Po tokių avarijų, sakė policininkai, gyvų nelieka. O man Dievas leido gyventi.

– „Crysler“ buvote įsigijęs išperkamosios nuomos būdu? Ar tebemokate už suniokotą automobilį?

– Moku. Iš pensijos atskaičiuoja. O maniau, parduosiu, išėjęs iš Seimo, turėsiu pinigų pragyvenimui. Susiklostė kitaip. Turiu sumokėti 80 tūkstančių litų.

– Bet gavote antrą šansą gyventi. Sako, kad po tokių įvykių žmogus daug ką permąsto, kartasi net radikaliai pakeičia gyvenimą.

– Pačios sunkiausios minutės buvo ne tada, kai sudaužiau kraislerį, bet tada, kai Lietuvos medikai man pasakė diagnozę – plaučių vėžys. Ir pasakė, kad teks pjauti vieną plautį. Bet aš nuvažiavau į Berlyną, ten diagnozės nepatvirtino. Visaip galvojau. Gal norėjo mane operuoti, kad nepakilčiau nuo operacinės stalo? Tos akimirkos, kai išgirdau, kad man vėžys... Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime. Nė akių nesudėjau. Prašiau raminamųjų. Seselė sakė: nebegalime daugiau duot, sustos širdis. Permąsčiau tą naktį visą savo gyvenimą.

– Ir koks jis jums pasirodė?

– Visoks. Negali sakyti, kad nuobodus. Buvo visko... Šnapso, muštynių, jūreiviško gyvenimo, nuotykių, moterų. Politikos, kovos. Postų. Nors aš niekada, kaip koks Petras Gražulis, nekišau nei Kauno tarybos nario, nei Seimo nario pažymėjimo. Niekada taip net nesu prisistatęs.

– Jūsų biografijoje dar buvo trejos vedybos. Kurias pavadintumėte sėkmingiausiomis?

– A, man su vedybomis iš viso kažkaip nesisekė. Pirmą kartą mane nutvėrė dar visai žalią, jūreivį. O žinot, jūreiviai... Išbadėję moterų. Ta santuoka ilgai netruko. Antrosios vedybos tęsėsi 12 metų, bet aš, matyt, vis tiek buvau nesubrendęs šeimos gyvenimui. Man iš viso reikėjo pirmą kartą vest 40-45-erių. Nors trečiosios vedybos, kai jau buvau lyg ir metuose, irgi nenusisekė.

– Kai kalbėjote apie Berlyno medikus – ar į Vokietiją važiavote todėl, kad ten gyvena trečiosios jūsų žmonos Nijolės sūnus? Tas pats, kuris jums atvarydavo automobilių? Kokie jūsų santykiai?

– Jokie. Nepalaikau aš su juo jokių santykių. Tie seni laužai – dvi ar trys mašinos, kurias jis man buvo atvaręs... Nė tada mes nebuvome artimi, bendravome, kiek reikėjo.

– O su Nijole Šustauskiene palaikote ryšį? Skyrybų procesas nebuvo gražus. Ji jus viešai išvadino paranojiku, smurtautoju ir girtuokliu.

– Aš apie ją irgi galėčiau nemažai papasakoti, bet nenoriu, būtų žema. Galiu pasakyti tiek: ji nebuvo geras žmogus. O kiek gėdos man pridarė... Girtą reikėjo nešti į mašiną, o buvau meras, žiūrėjo žmonės... Et. Nenoriu prisiminti.

– Tai kodėl vedėte?

– Turbūt dar viena mano gyvenimo klaida. Sakau, su visomis trejomis vedybomis man nepavyko. Nors antrąją žmoną prisimenu šiltai. Buvau su ja laimingas, ji buvo labai gera. Išsiskyrėme dėl mano kaltės, pripažįstu. Tačiau dabar bet kada galiu pas ją užsukt, paprašyti: „Rima, duok valgyt.“ Su pirmąja žmona irgi kartais susitinkame. O su Nijole – ne, net nežinau, kur ir kaip ji šiuo metu gyvena.

– Dabar turite moterį?

– Turiu. Tokią, kurios, pagalvoju, gal ieškojau visą gyvenimą.

– Kokia ji?

– Nuostabi. Gyvename jau penkerius metus, ir nė karto nesame susipykę. Nuo 2005 metų, kai sutikau Jolantą, nesu išgėręs net alaus. Aš daviau jai žodį. Ji buvo sukrėsta tos avarijos, labai išgyveno. Aš jai pažadėjau. Tokio žmogaus, kaip Jolanta, dar nesu sutikęs. Dabar žinau, kas yra tikrasis gyvenimas su moterimi.

– Kaip jūs susipažinote?

– Susipažinome, kai atvažiavau stoti į Klaipėdos universitetą. Jolanta dirbo dekanate. Pažįstamos paklausiau: „Kas ši moteris, ar ji ištekėjusi?“ Sako – dabar vieniša. Tai aš ir pradėjau suktis... Kiek su ja turėjau vargo! Turtingas tada buvau, Seimo narys… Kviečiu, būdavo, papietauti, tai pasiima kartu keturias savo bendradarbes, dviese su manimi neina. Kviečiu parūkyti – vedasi savo pavaldinę. Spardėsi ir spardėsi.

– Bet lūžis vis tiek įvyko.

– Taip, Pramonininkų konfederacijos 15-os metų jubiliejuje. Pakviečiau ją važiuoti kartu. Buvau nupirkęs tokią dovaną – švyturio formos šviestuvą, nešiau abiem rankom, paprašiau, kad Jolanta įteiktų gėles. Šiaip taip įkalbėjau, nuvykome abu. Salė buvo pilna politikų, verslininkų. Aš kalbėjau pirmas iš Seimo narių. Visi su manimi sveikinosi, prie stalo padaviau viskio taurę Brazauskui, šnektelėjome. Ji buvo nustebusi... Manau, jai tai padarė įspūdį. Po to pokylio prasidėjo kitokie mūsų santykiai.

– Gyvenimą ji susiejo su „Crysler“ vairuojančiu solidžiai uždirbančiu Seimo nariu, kuriam visi spaudė ranką. Dabar jūs – bedarbis. Ar tai nieko nepakeitė?

– Vargstame vargą abu. Gerai sutariu su jos dukra, ji studentė. Turime šunį. Aš jai eilėraštį sukūriau... Kartą sakau: „Jolanta, jei man kas nors nutiktų...“ Ji pertraukė: „Tada negyvenčiau ir aš.“