Šmaikščioji muzikologė Zita Kelmickaitė kasdien – darbų sūkuryje. Dėl to nukenčia jos miegas, laisvalaikis ir pomėgiai, bet to nepaisanti moteris čiuožia per gyvenimą lyg su naujomis pačiūžomis, o jos liežuvis taip pagaląstas, kad žodžių mūšyje konkurentų poniai Zitai nėra.

Pokalbis su Z.Kelmickaite – apie šviesiąsias ir tamsiąsias gyvenimo puses.

– Gerbiama Zita, pastaruoju metu vėl pasiraitojote rankoves – esate LRT televizijos projekto „Auksinis balsas“ vertinimo komisijoje. Ar nenusibodo darbai televizijoje?

– Aš – iš tų, kurie myli televiziją.

– Kas jums labiau patinka: vesti radijo ar televizijos laidas?

– Tai – du skirtingi dalykai. Radijuje tu priklausai tik nuo savęs. Ką tu pakvieti į laidą, kaip su tuo žmogum šnekiesi, viskas priklauso nuo tavęs. Vadinasi, nieks kits čia nekalts – mergužėle, tu pati. O jau televizijoje tu nežinai, kaip pavyks nufilmuoti. Tu galvoji vienaip, o išeina kitaip. Čia – komandinis darbas.

– Televizijoje esi matomas, todėl drabužius vis turi keisti, puoštis. Ar tai nevargina?

– Aš galėčiau persirengti kas 10 minučių. Man smagu. Nesuprantu tų moterų, kurios sako: „Galiu iš namų išeiti bet kaip apsirengusi.“ Aš net į krautuvę niekada neišeisiu nepasidažiusi lūpų. Maža ką kelyje sutiksiu, o būsiu kaip iš migio pakilusi.

– Gal jums kokį dizainerį televizija pasamdė?

– Nesvajokit apie dizainerius. Tvarkausi kaip išeina. Pasižiūriu, pasitariu. Apsivelki, pavyzdžiui, kokį pilką drabužį ir pats supilkėji nuo tos spalvos. Veidas pavargęs, esi visai gyvenimo sumyniotas. Niekam tokie gyvenimo sumynioti veidai nereikalingi, niekam neįdomūs. Kiekvienas žmogus turi teigti gerumą, pozityvą. Bet mes esam tokia dejuotojų tauta.

– Ar turite televizijoje konkurenčių?

– Mes ten nekonkuruojam. Dirbam ir dirbam. Mes taip užsiėmusios, kad neturime laiko konkurencijai.

– Televizija jūsų populiarumui uždėjo papildomų pliusų. Gal skambina, į pasimatymus kviečia vyriškiai, panorę susipažinti su garsiausia Lietuvos vieniše?

– Tik raminkitės. Kas tau norės po liežuviu pakliūt?

– Ne po liežuviu pakliūt, o išgerti puodelį kavos ir užmegzti pažintį.

– Neturi Kelmickaitė laiko puodeliui kavos. Šiandien buvau knygos pristatyme, nuo 19-os iki 21-os valandos skaitysiu studentams paskaitą. O kur dar darbai televizijoje! Kokie vyriškiai? Koks normalus vyras pakęs tokią užsiėmusią moteriškę?

– Argi ir jaunystėje buvote tokia užsiėmusi? Turbūt todėl ir pražiopsojote sau skirtąjį?

– Čia niekas nežino, kur ką pražiopsojai. Gal kaip tik reikia džiaugtis, kad pražiopsojai. Dabar sėdėtų ir bambėtų: „Kur buvai? Su kuo buvai? Dėl ko buvai? Kodėl buvai?“

– Žinau, kad mėgstate ruošti valgį, kad ištaisydavote šaunių patiekalų. Tai ir savo pomėgiui jau neturite laiko?

– Šitas pomėgis pasibaigė. Visos mėsos, žuvys, mišrainės man paklusdavo. Ir dabar mano įgūdžiai nedingo, bet neturiu tam laiko.

– Visi laiko turi laisvalaikiu. Koks jūsų laisvalaikis? Tuoj šeštadienis, vartysitės lovoje iki pirmos valandos?

– Nesivartysiu. 10 valandą pasižiūrėsiu, ar laidoj nepraleidau kokių klaidų. Iki 5-os nuo kėdės nepakilsiu, kol nesurasiu filmuotojų, nes sekmadienį reikia filmuot. Ir pirmadienį. Skambinsiu ir skambinsiu. Mano telefonas bus įkaitęs – mėlynas, raudonas, violetinis.

– Tai jūs dirbate septynias dienas per savaitę?

– Taip. O kam reikia to laisvalaikio?

– Gal stveriate į rankas kokį mezginį, gal neriate vąšeliu?

– Niekada gyvenime! Dievulis nedavė gabumų rankdarbiams. Aš mėgdavau tiktai valgį gaminti.

– Ponia Zita, vis dejuojama dėl Lietuvos ateities. Kad visi emigruos, kad tauta išnyks. Kokią Lietuvos ateitį matote jūs?

– Aš viską matau pozityviai. Niekada negalvoju, kad Lietuvos padėtis yra beviltiška. Matau tokių gražių žmonių ir meldžiu Dievo, kad turėčiau sveikatos tuos visus žmones parodyti per televiziją. Pilna Lietuva tokių žmonių, bet kam nors naudinga rodyti visokias eibes, tai, kad kai kas prie kai ko netinkamai gulėjo ar ne toj vietoj stovėjo. Man tai neįdomu. Tie, kurie turi daug pinigų, man visai neįdomūs. Bet aš džiaugiuosi, kad kai kas turi daug pinigų. Labai gerai – tegul turi.

Man įdomu, koks žmogus ką Lietuvos vardan padarė, sukūrė. Įdomu, kur gyvena koks čiūdakas, ką jis rinko, kuo domėjosi.

– Jei čia taip gerai būtų, žmonės masiškai neemigruotų, nepaliktų Lietuvos?

– Tegul emigruoja. Sėdi kokia pusamžė moteriškė, neturi darbo. Jei dejuoji, kad iš bado miršti, eik ieškotis darbo. Kaip žmonėms reikia slaugytojų, visokių padėjėjų! Ne, ji nenori. Ji nori būti viršininkė. Sovietiniai laikai, kai buvo vadovaujančios, kurios nenorėjo nieko dirbti, o tik vadovauti, praėjo. Pas mus klerkų yra per daug. Sėdi ir vadovauja, pristeigę visokių institucijų, kurios tikrina. Na, ką tu, žmogau, tikrini? Bet atėjo tikrintojas, patikrino ir nubaudė.

Kuo labiau patys norėsime būti sąžiningesni, tuo labiau ir Lietuvoje bus kitaip. O jeigu tik Onytė sėdi ir mintį audžia, kaip tą Lietuvą apsukt, kaip tik už ką nemokėt, kaip pasidaryt daug pinigo, neįdėjus proto, jėgų ir laiko, tai ko jūs norite?

Jeigu koks talentingas žmogus emigruoja, aš ir tai nepykstu. Galvoju, galbūt šiandien jo nepamatė, neįvertino. Gaila. Bet jis, užsikabinęs kokioje nors didelėje pasaulio laboratorijoje, vis tiek bus lietuvis. O tų dejuojančių lietuviokų man negaila visiškai.

– Ar žinote, kas yra vienatvė?

– Ne. Kokia gali būti vienatvė, jeigu gyveni tarp žmonių? Eik, padėk žmogui. Būk su juo, būk savo krašto dalis.

– Ne, ne. Aš apie jus – apie jūsų asmeninę vienatvę.

– Tai aš ir esu savo krašto dalis. O kas aš jums – guzikas? Net jeigu gali būti guzikas ant geros kamzielkos – tai yra super.