„Išnaudojau visas galimybes, daug kur pabuvau, o vis tiek atsidūriau ten, kur norėjosi“, – sako Ž. Kropaitė, dirbanti tiek radijuje, tiek televizijoje ir neseniai itin išgarsėjusi dėl savo juoko laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Žurnalistė prisipažįsta, kad po šio epizodo bei dar vieno panašaus atvejo radijuje įsigijo naują baimę – kad nepradėtų be reikalo eteryje juoktis.

Interviu Ž. Kropaitė taip pat atskleidė, kad jos žurnalistinės svajonės susijusios su BBC, ir pasidalijo kuriozu, kai šiam britų transliuotojui pasakė „ne“ ir net ne iš karto tą suprato.    

– Dauguma tų, kurie žiūri laidą „Labas rytas, Lietuva“, galvoja, kad ateini, paskaitai spaudos apžvalgą ir išeini. Kaip Tavo darbo diena atrodo iš tiesų?

– Keliesi 3.40 val. – juk tuos laikraščius prieš eterį dar reikia perskaityti. Atvyksti 4 val., atsirinkinėji tekstus, išgeri kavos, eini persirengti, grimuotis, tada pasikirčiuoji problematiškesnius žodžius, o 5.45 val. eini fotografuoti tekstų telefonu arba kabinti antrų laikraščių kopijų, kad operatorius juos galėtų parodyti žiūrovams. Prieš pat 6 val. segiesi mikrofoną. Pagrindinis mano darbas yra radijuje, tad, padirbusi televizijos ekrane, dar einu ten. Kartais bandau pasidėlioti, kad tomis dienomis, kai dirbu televizijoje, nereikėtų į radiją, bet ne visada pavyksta. Aną dieną „Labas rytas, Lietuva“ baigėsi 9 val. ir tada dar turėjau prodiusuoti dvi radijo informacines laidas. Viena – 13 val., kita – 17 val., tai ir neišeini iš darbo, kol jos nesibaigia. Taip ir praleidi čia 14 valandų.

Neatsisakyk galimybių, kai jų pasitaiko, ir vis daryk ką nors, ko niekada nedarei. Tik taip ir stumsiesi į priekį.

– Prieš ketverius metus gavai „Auksinės bitės“ apdovanojimą kaip geriausia radijo žurnalistė, ir tada, kai Tavęs klausė, kodėl pasirinkai radiją, galėjai tvirtai atsakyti, kodėl ne televiziją. O kaip yra dabar, kai atsiradai tame televizoriaus ekrane?

– Dabar iš tiesų šiek tiek viskas pasikeitė. Ilgą laiką net nebuvo minčių veržtis ir kažką dėl to daryti. Atrodė, kad būdami televizijoje žmonės visų pirma labai lengvai susireikšmina, antra – televizija išryškina visus tavo kompleksus. Taip pat iš kolegų, kurie dirba ir ten, ir ten, buvau girdėjusi, kad televizijoje negali susikoncentruoti į turinį, nes turi galvoti, kuria puse pasisukti ir kaip gražiau atrodyti. Bet kai kažkiek prie jos prisiliečiau, supratau, kad televizija man pradėjo labai patikti ir kompleksus ji padeda įveikti.

Tačiau liūdnasis faktorius tas, kad kai kurie artimieji mano darbą televizijos eteryje ėmė matyti kaip vienintelį. „Tai kada dirbsi?“ – klausia dėdės ir tetos. O aš klausiu: „Kaip tai kada?“ Aš juk dirbu kasdien. Mat jiems kaip darbas ėmė „užsiskaityti“ vien televizija. Juokinga, kad pasaulyje palengva kalbama apie abiejų nykimą, o Lietuvoje televizija vis dar labai matoma, galingesnė. Nesakau, kad radijas nėra girdimas, bet auditorijos sąmonėje darbas televizijoje reikšmingesnis negu radijuje.

– Nesijauti išduodanti radiją?

– Ne, juk daugiausiai jame tebedirbu. Natūralu – jei dirbi žiniasklaidoje, ateina laikas, kai nori išbandyti ir kitas jos formas. Negali visą gyvenimą daryti to paties. Nors, kita vertus, tai gal ir gali – LRT unikalumas ir nuostabumas ir yra tas, kad žmonės dažnai išeina „pabandyti kažko kito“, bet dar dažniau sugrįžta.

– Sakei, kad televizija padeda kovoti su kompleksais. Kokių jų dar turi dirbdama čia aštuonerius metus?

– Tai nebūtinai susiję su darbiniais kompleksais, o, pavyzdžiui, su galvojimu, kad gal vis dėlto tavo dantys kreivi arba tu labai susikūprini. Visi sako, kad televizija viską tik dar labiau išryškina, išplatina ir akcentuoja. Bet tada sulauki pagyrimų arba gerbėjų laiškų ir pasitikėjimo ne mažėja, o daugėja.

Kurį laiką kompleksavau dėl to, kad baigiau anglų filologijos bakalaurą. Pasitaikė kolegų, kurie į žurnalistiką stojo drauge su manimi, o pamatę mane radijuje, pobjauriai pasiteiraudavo: „O tu ką čia veiki?“. Tada, pamenu, labai gražiai užstojo vadovas, kuris jiems atkirto: „Kad jums būtų taip sekęsi, kaip sekasi Živilei“. Taip kompleksas po truputį dingo, o tie kolegos dabar nuolankiai kviečiasi į montažines, kad padėčiau iššifruoti kitakalbius pašnekovus. Berlyno Humboldtų universitete baigiau su žiniasklaida susijusį magistrą, o galiausiai pamačiau, kad studijos labiausiai reikalingos tam, kad žinotum, kur kokios informacijos efektyviausia ieškoti.

– Ar ilgai jautei eterio baimę?

– Ji ryškesnė buvo kelerius metus, kol buvo visko labai daug naujo. Pastaruoju metu buvo atsiradusi kitokia baimė – nepradėti be reikalo juoktis eteryje. Buvo toks atvejis radijuje kažkurį savaitgalį, kai iš tikrųjų išsigandau, nes neseniai panašus epizodas buvo nutikęs televizijoje. Ten pradėjau skaityti laikraščio tekstą ir nesitikėjau, kad kolegai Richardui paklausus, kuo gerai ėjimas atbulomis, pataikysiu paskaityti paragrafą, kuriame išaiškinta, kuo ėjimas atbulomis yra blogai. Daug juokėmės, bet jis gražiai mus išgelbėjo.

O radijuje savaitgalį, prieš vedant laidą, kolega papasakojo labai juokingą istoriją. Ėmiau skaityti laidos anonsus, kurie nebuvo juokingi, – bet, ačiū Dievui, nebuvo ir jokių mirčių ar bombų, buvo tik apie archeologinius radinius – ir nebesusilaikiau. Žinau, kad kiti adatėle įsiduria, jeigu gresia juoko priepuolis, yra net vienas kolega, kuris pradeda atsiseginėti užtrauktuką ir persirenginėti, jei ima juokas. Bet aš neturiu jokios technikos.

– Ar Tu, kaip žurnalistė, čia kurdama jautiesi laisvai?

– Labai. Tai – neįtikėtinas privalumas. Kartais tos įvairovės ir pasirinkimo net per daug. Tiesą pasakius, nemenka problema, kad pas mus žurnalistai dažnai neturi labai siaurų specializacijų. Nuvažiavęs į kokį seminarą Briuselyje susipažįsti su praktiškai vien tik „dekarbonizuotų automobilių žurnalistu“, o mes dažnai nušviečiame per bendras sritis.

Esame sugalvoję, kas labiau atsakingas už technologijas, kosmosą, už politiką, bet vis tiek, kai yra maža naujienų redakcija, maža šalis, mažai žmonių, jeigu netikėtai su aplinkosauga dirbančiam žurnalistui reikia eiti į politinį renginį, jis ir eina.

– Jei rinktumeisi tą vieną sritį, kurioje specializuotumeisi, kas tai būtų?

– Man patinka kalbėti apie socialines problemas, ypač vyresnių žmonių.  Patinka įsivaizduoti, kad kalbėdamas apie pensinio amžiaus vienišų žmonių problemas kažkaip prisidedi prie jų vienatvės išsklaidymo. Ir tai jiems galbūt daug svarbiau nei tiems, kurie „prabėgom“ klauso radijo mašinoje.

Kiti adatėle įsiduria, jeigu gresia juoko priepuolis, yra net vienas kolega, kuris pradeda atsiseginėti užtrauktuką ir persirenginėti, jei ima juokas. Bet aš neturiu jokios technikos.

Dar man labai patinka domėtis, kaip technologijos keičia žmonių bendravimą, futurologinės spėlionės. Galėčiau būti technologijų korespondente, tik programavimo ir techninę dalį palikčiau kam nors kitam.

– Kalbantis su LRT radijo žurnalistais man pasirodė, kad esate labai pozityvūs ir ypatingai mylintys savo darbą. Ar tai yra jūsų naujienų redakcijos bruožas, ar tai – radijo bruožas? Radijas traukia tokius žmones ar tai nesusiję?

– Manau, kad susiję. Juk neini į radiją, jei tavo gyvenimo tikslas – pasidaryti įtakingiausiu pasaulio žurnalistu. Aišku, visaip gali būti, bet neini dėl to, kad labai nori dėmesio ar tapti milijonieriumi. Tam tikra prasmė ėjimas į radiją Lietuvoje yra beveik išvis be perspektyvų – kiek čia tų stočių, kurias, prireikus, galėtum ar norėtum keisti? O kiek yra stočių, kuriose yra rimtos žurnalistikos ir, pavyzdžiui, radijo dokumentikos? Į radiją eini tada, kai tau iš tikrųjų įdomu, o lieki – kai rimtai „susergi“.

Be to, šitas radijas vis dar turi labai gerą aurą nuo tų laikų, kai buvo vienintelis radijas, o frazė „gi per radiją sakė“ tebegyva iki šiol. Taigi ir žmonės, kurie ateina čia dirbti, būna arba to konteksto aukos, nes turėjo patriotiškus tėvus ir senelius, arba susižavi kokiu nors lektoriumi Žurnalistikos institute, arba jiems tiesiog patinka šios srities dinamiškumas bei specifiškumas ir tai, kiek daug joje erdvės ką nors gero ir gražaus kurti.

– O Tu todėl čia ir atėjai, kad šeimoje turėjai radijo klausymo tradicijų?

– Taip, mano mama ir močiutė labai klausė radijo. Pati kažkada neįstojau į žurnalistiką, nes per stojamąjį egzaminą gavau devynis ir likau labai „arti ribos“. Kai mokiausi anglų literatūros bei lingvistikos, fonetikos dėstytoja leptelėjo, neva, jei norit sužinoti, kaip ko nors netarti, paklausykit tam tikros radijo laidos. Tuomet ėmiau lankyti profesinės žurnalistikos kursus ir, kai reikėjo atlikti praktiką, „nusitaikiau“ į tą laidą, kurią fonetikos dėstytoja kritikavo (joje, beje, dirbo puikūs ir labai profesionalūs žmonės). Netrukus mane pasikvietė ir lietuviška redakcija, ir taip ta meilė radijui tik stiprėjo, nors kažkada įsivaizdavau, kad būsiu rašto žurnalistė.

– O dabar savo nutikimus, pastebėjimus ir istorijas rašai ir daliniesi su draugais ir sekėjais „Facebook'e“?

– Pastebėjau, kad jei dirbi radijuje, ir gyvenime esi linkęs paprastinti informaciją, trumpinti, pasakoti „kaip savo bobutei“. Aš pati grožinės ir akademinės literatūros perskaitau daug mažiau nei anksčiau, todėl daug mažiau ir rašau. Nesakau, kad socialiniuose tinkluose mano aprašomi epizodai yra kokia nors literatūra, tačiau laikais, kai vis dažniau kalbame apie negalėjimą susikaupti, tik „Facebook'as“ ir lieka šiokia tokia dar kažkiek likusio noro rašyti pasireiškimo erdve.

Kartais, kaip laisvai samdoma žurnalistė, parašau užsienio portalams ir jaučiu, kad žurnalistinius tekstus konstruoju kaip išplėstinį radijo pranešimą – kuo aiškiau, kuo paprasčiau. Daugiausia esu rašiusi EUobserver.com portalui, šiek tiek – economist.com

– Mergina, neįstojusi į žurnalistiką, rašo economist.com. Tai – Tavo užsispyrimas ar sėkmė?

– Kai labai nori ir žinai, kur eini, visi tie neįstojimai tik į naudą. Neįstojau į žurnalistiką, bet išvažiavau į užsienį pagal „Erasmus“ ir „Work and Travel USA“ programas, magistrą baigiau svetur, stažavausi užsienio įmonėse, kol kolegos žurnalistikos studentai atlikinėjo praktikas regioniniuose Lietuvos laikraščiuose. Nesakau, kad tai nesvarbu, bet šiais laikais, kai nebėra jokių geležinių uždangų, ketverius metus prabūti niekur neišvažiavus, mano galva, yra absoliuti nesąmonė. Tai aš ir išnaudojau visas galimybes, daug kur pabuvau ir vis tiek atsidūriau ten, kur norėjosi.

Kai kažko labai nori ir adekvačiai stengiesi (arba adekvačiai išgyveni), viskas vis tiek susiklosto ir išsipildo.

– Ar dar turi žurnalistinių svajonių?

– Norėčiau, kad BBC (arba kita rimta anglosaksiška priemonė) atidarytų biurą Lietuvoje, o aš jame dirbčiau arba net prisidėčiau prie to, kad jis čia atsidarytų. Ir ne – tai nebūtų LRT išdavystė. O suprasdama, kad ir dabar mano profesiniame kelyje jau yra įvykę dalykų, apie kuriuos kažkada tik labai nedrąsiai svajojau, gal visai tikėtina, kad įvyks ir šis.

– Kokį įsimintiniausią žurnalistinį nuotykį esi patyrusi?

– Visada atsimenu vieną pirmųjų „pasijungimų“ per radiją. Laidos vedėjas paklausė, kaip man sekėsi turguje, nes nuvykau ten apsidairyti, kokios vaismedžių kainos. Labai sutrikau, nes, atrodė, kaip galima taip paprastai klausti tiesioginiame eteryje. Neturėdama, ką pasakyti, atsakiau, kad žmonės išeina iš turgaus nešini... medžiais.

Kitas nuotykis, kuris nebe toks juokingas: kartą, kai išvykau į komandiruotę Strasbūre, ten sutikau BBC žurnalistą, kuris vėliau, kai [tuometinis britų premjeras] Davidas Cameronas turėjo sakyti kažkokią svarbią kalbą, paskambino man ir pasakė: parengėme šabloną, bereikia įdėti tavo nuotrauką ir komentarą – patalpintume savo puslapyje.

Pamenu, buvau labai pavargusi, todėl mano pirma mintis ir pirmas atsakymas buvo: „Oi, ne, neturiu laiko, man laisvadienis“. Padėjau ragelį ir dar ne iš karto supratau: o Dieve, juk aš ką tik pasakiau „ne“ BBC. Aš, menka žurnalistė, iš šalies, kur net nėra BBC biuro, kur tau šiaip sau niekas niekada iš BBC neskambina.

Praleidau metus besigrauždama, bet paskui tas žurnalistas vėl paskambino ir paprašė padaryti medžiagą. Ši istorija, man atrodo, yra apie tai, kad kai kažko labai nori ir adekvačiai stengiesi (arba adekvačiai išgyveni), viskas vis tiek susiklosto ir išsipildo. Taip pat tai ir žurnalistinė pamoka – neatsisakyk galimybių, kai jų pasitaiko, ir vis daryk ką nors, ko niekada nedarei. Tik taip ir stumsiesi į priekį.

V. Radžiūno / LRT nuotr.