Futbolininkai ir lankininkai iš pažliugusių stadionų ir aikščių persikraustė į rūsius bei uždarus klubus

Verda aistros: „Mušk, ginkis, į priekį, greičiau, greičiau!“ Po to pasigirsta gilūs nusivylimo atodūsiai ar euforijos šūksniai. Gyvai aptarinėjami įvarčiai ir atakos. Veiksmas vyksta kaip ir tikrame futbolo stadione.
Skirtumų vis dėlto yra. Stalo futbolo žaidėjai tėra plastmasinės figūros. Jos nepasirašo milijoninių kontraktų, niekas jų nevadina sporto dievais. „Bet emocijos – ne mažesnės nei stadione. Įvarčiai išjudina ir žiūrovus, nors paprastai varžybas stebi keli bičiuliai“, - sako broliai Zubrickai. Vyrai išbėga ir ant vejos, tačiau žiema – ne pats tinkamiausias metas.

Gruodį lankus uždarose patalpose įtempia ir šaudymo mėgėjai. Jie susirenka rūsyje, kuriame neveikia mobilusis ryšys, nėra langų. Tik lankas, strėlės ir taikinys. „Daugiau nieko ir nereikia“, – sako Lietuvos lankininkų federacijos vadovas Mindaugas Baranauskas. Tačiau vėliau prisipažįsta, kad laukia vasaros, kai kartu su bendraminčiais strėles galės laidyti Vingio parke iš daugiau nei 70 metrų atstumo.

Virusas pasklido bare

Septintą vakaro „Play Club“ patalpose užsidega šviesa. Vienas klubo šeimininkų Evaldas Zubrickas paskubomis tvarkosi ir skambina broliui Giedriui. Bohemišką studentų butuką primenančioje buveinėje kiekvieną vakarą susirenka stalo futbolo žaidėjai.
Pastaraisiais metais šis užsiėmimas sulaukia vis daugiau gerbėjų visuose Lietuvos miestuose, kurie graikinio riešuto dydžio kamuolį galėtų stumdyti ištisas valandas.
Dvejus metus E. ir G.Zubrickai be stalo futbolo neįsivaizduoja nė dienos. „Atidarę barą „Play Club“ su bičiuliais mąstėme, kokių pramogų galime pasiūlyti mūsų svečiams. Taip gimė idėja nusipirkti futbolo stalą. Vėliau ir patys užsikrėtėme šiuo virusu“, - prisiminė broliai.

Žaidėjai ir strėlės paklūsta įgudusioms rankoms
Futbolininkai ir lankininkai iš pažliugusių stadionų ir aikščių persikraustė į rūsius bei uždarus klubus

Ingrida Mačėnė
Verda aistros: „Mušk, ginkis, į priekį, greičiau, greičiau!“ Po to pasigirsta gilūs nusivylimo atodūsiai ar euforijos šūksniai. Gyvai aptarinėjami įvarčiai ir atakos. Veiksmas vyksta kaip ir tikrame futbolo stadione.
Skirtumų vis dėlto yra. Stalo futbolo žaidėjai tėra plastmasinės figūros. Jos nepasirašo milijoninių kontraktų, niekas jų nevadina sporto dievais. „Bet emocijos – ne mažesnės nei stadione. Įvarčiai išjudina ir žiūrovus, nors paprastai varžybas stebi keli bičiuliai“, - sako broliai Zubrickai. Vyrai išbėga ir ant vejos, tačiau žiema – ne pats tinkamiausias metas.
Gruodį lankus uždarose patalpose įtempia ir šaudymo mėgėjai. Jie susirenka rūsyje, kuriame neveikia mobilusis ryšys, nėra langų. Tik lankas, strėlės ir taikinys. „Daugiau nieko ir nereikia“, – sako Lietuvos lankininkų federacijos vadovas Mindaugas Baranauskas. Tačiau vėliau prisipažįsta, kad laukia vasaros, kai kartu su bendraminčiais strėles galės laidyti Vingio parke iš daugiau nei 70 metrų atstumo.
Virusas pasklido bare
Septintą vakaro „Play Club“ patalpose užsidega šviesa. Vienas klubo šeimininkų Evaldas Zubrickas paskubomis tvarkosi ir skambina broliui Giedriui. Bohemišką studentų butuką primenančioje buveinėje kiekvieną vakarą susirenka stalo futbolo žaidėjai.
Pastaraisiais metais šis užsiėmimas sulaukia vis daugiau gerbėjų visuose Lietuvos miestuose, kurie graikinio riešuto dydžio kamuolį galėtų stumdyti ištisas valandas.
Dvejus metus E. ir G.Zubrickai be stalo futbolo neįsivaizduoja nė dienos. „Atidarę barą „Play Club“ su bičiuliais mąstėme, kokių pramogų galime pasiūlyti mūsų svečiams. Taip gimė idėja nusipirkti futbolo stalą. Vėliau ir patys užsikrėtėme šiuo virusu“, - prisiminė broliai.
Dabar vilniečiai aktyviai žaidžia ir seka meistrų iš viso pasaulio pėdomis. Prie stalo mielai stoja ir Giedriaus žmona Solveiga. „Kelias į žvaigždes 3“ režisiere dirbanti moteris neišgirdo nė vieno priekaišto, kad stalo futbolas - ne moteriškas užsiėmimas. „Užsiėmimų nederėtų skirstyti pagal lytis“, - sako ji.

Būdas atsipalaiduoti

„Prie stalo apima azartas, bendraujame. Smagu įmušti įvarčius. Žaidimas gerokai aktyvesnis nei biliardas. Žmonėms, kurie visą dieną praleidžia biuruose, tai – puikus būdas atsipalaiduoti, pailsėti po sunkios darbo dienos“, - žaidimo privalumus vardijo 29-erių Giedrius.
Apėmus azartui netrūksta emocijų. „Rankenėlių nelaužome, bet dažnai į sieną trenkiame kumščiu. Aiškios taisyklės neleidžia pyktis“, - aiškino E.Zubrickas.
Nors moterų gretos stalo futbole gerokai retesnės, Giedriaus žmonai Solveigai netrūksta konkurenčių. „Malonu laimėti“, - sakė buvusi laidos „Dušas“ vedėja. Neseniai ji triumfavo Lietuvos stalo futbolo čempionate – su kolege Šarlota Belazaraite užėmė pirmąją vietą.

Privalo laikytis taisyklių

Stalo futbole, kaip ir kituose žaidimuose, naudojama taktika, žaidėjai privalo paisyti taisyklių. Svarbiausia jų – netikrų futbolininkų nesukti 360 laipsnių kampu. „Iš pradžių nesureikšminau tos taisyklės. Kai ją perpratau, žaidimas tapo gerokai įdomesnis“, - tikino E.Zubrickas.
Stalo futbolo aikštelė – gerokai mažesnė nei stadionas. Rungtynės niekada nesibaigia be įvarčių, rezultatu 0:0. Tačiau mušami kampiniai ir 11 metrų baudos smūgiai. Įvartis įskaitomos tik po perdavimo. Nors daugelis lygina lauko ir stalo futbolą, tai – du atskiri žaidimai. „Panašios taisyklės. Prie stalo – mažiau veiksmo, nereikia bėgioti. Čia už fizines savybes daug svarbesnė reakcija, įgūdžiai ir sumanumas“, - skirtumus vardijo 29-erių G.Zubrickas.
Jei tikrajame futbole būtina palaikyti sportinę formą, prie stalo galima lengviau atsipūsti. „Mes žaidžiame, nes tiesiog smagu. Niekada neskaičiavome, kiek laiko praleidžiame sukiodami rankenėles“, – žaidėjus apima azartas.
„Lietuvoje turime mažai savęs vertų konkurentų. Prieš kelias savaites mūsų dvejetas laimėjo Lietuvos čempionatą“, - informavo vartus saugantis Evaldas.
Tačiau stalo futbolininkai nepasiekė aukšto meistriškumo – broliai šių metų spalį nedrįso važiuoti į Europos čempionatą Italijoje.

Taiklumui nereikia jėgos

Paprastai lankininkai akies taiklumą gludina šaudydami miške ir laukuose. Tačiau dabar - ne sezonas. Žiemą patyrę šauliai uždaroje patalpoje rengia pristatymus pradedantiesiems.
„Smagu, tik nedrąsu“, - prasitarė Neringa, strėle užtaisydama lanką. „Apėmė azartas. Man patinka individualūs užsiėmimai – susikaupiu, nusiraminu“, - aiškino metus šaudanti moksleivė Austėja Subačiūtė.
Fizinės jėgos nereikia tiek daug, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Korėjietės – pačios geriausios šaulės, nors nėra stipriausios pasaulio moterys“, - lygino Mindaugas Baranauskas.
Jis aiškino, kaip paleisti taiklų šūvį. ”Taiklumą lemia tvirta stovėsena ant žemės. Veikia visi raumenys. Tikri sportininkai nė neprimerkia akies. Nes akies raumuo turi įtakos rezultatui“.
Kad po intensyvios treniruotės ant plaštakos neiššoktų pūslės, būtina dėvėti apsaugus.
Didžiausias rezultatas, kurį vienu šūviu gali pasiekti lankininkas – 10 taškų, pataikius į centrinį apskritimą. Kad tai nėra paprasta, įsitikinau pati, pirmais trimis šūviais surinkusi 12 taškų.

Gimtadienis – tarp strėlių

Šešerius metus šaulio įgūdžius tobulinantis M.Baranauskas – gerokai taiklesnis. Jis sako, kad šiltuoju sezonu tokį laisvalaikį mėgsta šeimos ir sukaktuvininkai. „Grynas oras, lankai ir šašlykai puikiai papildo vienas kitą“, - apie gimtadienius Vilniaus Vingio parke pasakojo pašnekovas. Toks gimtadienio turnyras kiekvienam svečiui atsieina po 25 litus. Vakarėlio dalyviai ne tik išmoksta leisti strėles, bet ir išbando savo jėgas smagiuose turnyruose. „Kartais svečiai taip įsismagina, kad strėlės skrenda visomis kryptimis. Jų tenka ieškoti po keliolika minučių. Būna, kad susminga į medį arba sulenda viena į kitą, – prisiminė M.Baranauskas. – Tai ne linksmas, o brangus nuotykis, nes strėlių komplektas kainuoja apie 1500 litų.“ Lankai lūžta ne taip lengvai kaip strėlės. Mėgėjai šaudo paprasčiausiais lankais, profesionalai - skriemuliniais ar olimpiniais lankais. Ar yra amžiaus cenzas? „Vyriausias mūsų šaulys – 68 metų Petras. Jis įkrečia kruopų ir jaunimui“, - nusišypsojo Lankininkų federacijos vadas.