Iš pirmo žvilgsnio į akis krintantis skurdas greit paskęsta bekraštėje dangaus žydrynėje, aikčioti priverčia toli nuo kranto pasitraukiantis perlamutrinis vanduo. Viena gražiausių salų pasaulyje – Zanzibaras vilioja kultūrų įvairove ir egzotiška gamta.

Dvi paros kelionės

Pasiekti nuostabaus grožio Zanzibaro salą keliautojams iš Lietuvos prireikė 48 valandų. Skrydis iš sostinės į Milaną, paskui – į Stambulą, visa diena praleista ten, ir galiausiai į didžiausią Tanzanijos miestą Dar es Salamą. Čia naktį atskridusiems lietuviams teko palaukti septintą ryto išplaukiančio kelto. Beje, Tanzanijoje reikėjo įsigyti vizas, kurios kainuoja 50 dolerių, ir palikti savo pirštų atspaudus.

Sulaukus ryto ir dvi valandos plaukus keltu atsivėrė Zanzibaro salos sostinė Stountaunas.

„Zanzibaras yra nepaprasto grožio sala. Čia balto smėlio paplūdimiai su aukštų palmių giraitėmis driekiasi ilgus kilometrus. Vis dėlto pirmas įspūdis buvo gana slogus, gal todėl, kad ilga kelionė labai išvargino, o gal todėl, kad ten visai kitaip nei pas mus. Gatvėse daug skurdo, purvo ir gausybė zujančių žmonių“, – kas pirmiausia krito į akis egzotiško grožio salos sostinėje, pasakojo interjero dizainerė Šarūnė Šaltenė.

„Jambo!“ – taip atvykėlius pasitinka ir sveikinasi vietiniai, vos žengi žingsnį Tanzanijos žemėje. Šypsosi, siūlosi padėti ar pavėžėti, ypač baltuosius, nes jie čia, pašnekovės teigimu, prilyginami maišams pinigų.

„Iš anksto užsakytu autobusiuku pasiekę rytinę pakrantę pasijutome kaip rojuje“, – šypsenos neslėpė dvi savaites saloje atostogavusi dizainerė.

Vandenyne – tarsi vonioje

Nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimiai, šiltas vanduo, smėlėtas dugnas, gali bristi tolyn – negilu. Čia labai smarkiai kinta potvynių ir atoslūgių vandens lygis. Kaip pasakojo Š.Šaltenė, per pilnatį vanduo „išeidavo“ taip toli, kad horizonte jo nebesimatydavo, o pakildavo taip aukštai, kad net užsemdavo visą smėlėtą paplūdimį.

Zanzibare būna du vėjo ir du lietaus sezonai. Vėjo – žiemą, gruodžio, sausio ir šiek tiek vasario mėnesiais, ir vasarą – nuo birželio vidurio iki rugsėjo pabaigos. O lietaus – rudenį, lapkritį ir gruodį, bei pavasarį, kovą–gegužę. Vidutinė oro ir vandens temperatūra čia siekia apie 28 laipsnius.

„Vakarais, kai leidžiasi saulė, oras vėsta, vanduo tampa tarsi karšta vonia – iš jos nesinorėdavo lipti. O dar prie kranto atsiritančios maždaug metro aukščio bangelės maudynes paversdavo viena smagiausių pramogų“, – sakė ne tik maudynėmis, bet ir jėgos aitvarų sportu saloje besimėgavusi keliautoja.

Neįteisinti santykiai netoleruojami

„Hakuna matata“ – vieni dažniausių žodžių saloje, išvertus iš suahelių kalbos reiškia „jokių problemų“. Gyvenimas čia vyksta lėtai, o visur nuolat skubančius baltuosius, pašnekovės teigimu, vietiniai ramina žodžiais „pole pole“ (iš suahelių kalbos – „lėtai lėtai“).

„Ir juokiasi, kad mes niekada neturime laiko ir visada labai skubame“, – šypsenos neslėpė Š.Šaltenė.

Dizainerės pasakojimu, vietiniai gyvena gana skurdžiai, dažnai vaikšto basi, apiplyšusiais drabužiais, tačiau moterų hidžabos – ryškios ir įvairiaspalvės. Moterys apkūnios, o vyrai – gana liesi. Moterys nebendrauja, slepiasi ir neprisileidžia baltaodžių. Nelinkę jų prisileisti ir vyrai, nebent nori gauti pinigų.

Iš moterų aprangos, kaip pas mus iš žiedo ant piršto, galima sužinoti, ji ištekėjusi ar ne. Jei aprangos viršus ir apačia nesiskiria, vadinasi, yra ištekėjusi. Jei skiriasi – arba netekėjusi, arba išsiskyrusi, kitaip tariant, neturi vyro. Kadangi kraštas musulmoniškas, ten mums įprastos draugystės ir gyvenimas kartu nesusituokus netoleruotini.

„Nors tarp jaunimo jau atsiranda tokių dalykų. Mūsų gidas prasitarė, kad su savo drauge susilaukė vaiko ir tik vėliau ją vedė. Tačiau, pasak jo, vyresni žmonės labai neigiamai į tai reaguoja“, – pasakojo Š.Šaltenė.

Ten negalima nieko filmuoti, fotografuoti neatsiklausus, nes vietiniai labai dėl to pyksta. Pavyzdžiui, vaikus leidžia fotografuoti ir filmuoti tik iki mokyklinio amžiaus, mokyklinukų – jau nebe.

Didelis dėmesys mokslui

Vaikai dažnai laksto basi, suplyšusiomis kelnėmis.

„Jos purvinos, bet vaikai šypsosi, balti dantukai šviečia, laimingi, tarsi nieko ir netrūksta“, – įspūdžiais dalijosi Š.Šaltenė.

Beje, priešingai nei pas mus, vaikai ten neturi mums įprastų žaislų. Jais tampa įvairios buitinės atliekos, tokios kaip plastikiniai buteliai ar surūdijusio dviračio ratai, dėžės, kokoso kiautai.

Į mokyklą visi vaikai vaikšto vilkėdami uniformas. Mergaitės dėvi ilgas sukneles ir skaras ant galvų, berniukai – kelnes ir marškinius trumpomis rankovėmis. Pagal mokyklą skiriasi mergaičių skarelių arba suknelių spalvos. Knygas nešasi ne kuprinėse, o ryškiuose plastikiniuose maišeliuose. Keliautojos teigimu, ten kreipiamas didelis dėmesys į vaikų mokslą.

„Įsivaizdavau, kad Afrikoje vaikai nepasiekia mokyklos. Pasirodo, ten nėra jokių noriu nenoriu – visi privalo lankyti mokyklą. Jie saloje net turi universitetą“, – sakė pašnekovė.

Ją stebino, kad anglų kalba nesvetima mažamečiams, nors suaugusieji ja kalba tik tie, kurie dirba turizmo srityje.

Šaldytuvai jiems nereikalingi

Vietiniai dievina futbolą, valgo tik šviežią maistą, nes neturi tokios buitinės technikos kaip šaldytuvas. Nors beveik visi namuose turi televizorių, kad ir labai seną, svarbu – veikiantį.

„Atvykęs iš civilizacijos pamatai visai kitokį gyvenimą – ant grindinio. Turi namuką, kai kurie jų drėbti iš molio, apdangstyti palmių šakomis, ir šulinį. Namuose nėra jokių grindų – tik asla, nėra ir langų – tik tinklelis užtrauktas, dažnai – ir durų. Buitinių daiktų – minimalu ir primityvu. Kaimuose nėra kanalizacijos, vandentiekio“, – didžiosios salos dalies žmonių gyvenimo aspektus vardijo pašnekovė.

Saloje turistams tiekiamas turistinis maistas: picos, mėsainiai, žinoma, žuvis, jūrų gėrybės, vaisiai. Tokio, kaip vietiniai gaminasi namuose, restorane neparagausi. Patys vietiniai į kavines, restoranus nevaikšto, jiems tai yra baltaodžių turistų vieta. Paje kaimelyje buvo viena parduotuvėlė, skirta turistams, nes vietiniai į ją nevaikšto. Keliautojos teigimu, kainos joje – kaip Europoje, nė kiek ne pigiau.

Vietiniai valgo šakniavaisius, daržoves – paprikas, cukinijas, pomidorus ir kt. Š.Šaltenės tvirtinimu, ten labai saldūs ananasai, mangai, itin skanūs bananai, kokosai. Galima užsisakyti keptų jūrų gėrybių ant jūros kranto, kaina žmogui – apie 15 dolerių, o prisivalgai esą tiek, kad net nebetelpa.

Stebina ar ne, bet vietiniai tikrai geria kokokolą, ir, kaip sakė pašnekovė, jie dažniu parūko „žolės“, nei vartoja alkoholį.

Turizmas – patraukliausia sritis

Geru darbu, kurį kiekvienas norėtų dirbti, laikomas susijęs su turizmo sritimi, nes čia uždirbama daugiausia.

„Baltaodžiai yra gryni pinigų maišai, kuriuos jie tiesiog išgręžia. Jei esi nedėmesingas, iš anksto nepaklausei, kiek mokėti už kelionę, paskui gali sumokėti dvigubai. Jie už visas savo paslaugas linkę imti pinigus“, – įspėjo pašnekovė.

Bet šį darbą dirba vyrai, Moterys rūpinasi ūkiu, vaikais. Nebent viena kita daro masažą.

Taip pat jiems patrauklus atrodo darbas policijoje, kariuomenėje. Sostinės turguje vietiniai prekiauja ne tik vaisiais ir daržovėmis, bet ir iš Europos gaunamais dėvėtais drabužiais, nenaujais batais.

Pagrindinis salos ekonomikos variklis, be turizmo, yra prieskonių eksportas. Dažnas sunegalavęs čia nesikreipia į gydytojus, nors pagrindiniuose miestuose yra ligoninės. Žmonės gydosi patys užsiaugintais augalais ir žolelėmis.

Kaimuose labai dažna transporto priemonė yra jautis. Turistai čia gali keliauti nuomotu automobiliu (kaina – apie 50 dolerių už dieną), vietiniu maršrutiniu autobusiuku (bilietas – 0,5 dolerio), tačiau jo gali tekti laukti kelias valandas, taip pat taksi, kurio tarifas baltiesiems yra apie dolerį už kilometrą. Nuomojantis automobilį reikia nusipirkti ir 10 dolerių kainuojantį vairuotojo pažymėjimą, nes europietiškas čia negalioja.

Freddie Mercury

Stountaune, Zanzibare, 1946 m. rugsėjo 5 d. gimė britų muzikantas, geriausiai žinomas kaip britų roko grupės „Queen“ narys – dainų autorius, vokalistas ir pianistas Freddie Mercury. Tikrasis jo vardas – Farrokh Bulsara. Jo tėvai Jer ir Bomi Bulsara buvo persai. Tėvas dirbo iždininku Ministrų kabinete. Kai Mercury buvo 17-a, jo šeima išvyko iš šalies dėl Zanzibare kilusios revoliucijos. Persikėlus į Londoną, jis įstojo į Ilingo menų koledžą.

Padaręs įspūdingą karjerą 1991 m. lapkričio 24 d., sulaukęs vos 45 metų, Mercury mirė savo namuose Londone nuo AIDS.

Zanzibaras

Pusiau autonominis Tanzanijos (Rytų Afrikos valstybės) administracinis vienetas, kurį sudaro salos rytinėje Afrikos pakrantėje, Indijos vandenyne. Jame yra dvi didelės salos – Zanzibaras ir Pemba, taip pat daugybė smulkių salelių.

Zanzibaras, nors yra Tanzanijos dalis, turi savo prezidentą, renkamą visuotiniuose rinkimuose, taip pat Atstovų Rūmus (50 narių, renkamų penkeriems metams).

Gyventojų – per 1 mln., bendras plotas – 2643 kv. km. Piniginis vienetas – šilingas, bet galima atsiskaityti ir doleriais (tačiau tik išleistais nuo 2008 m.). Beje, verta turėti stambiomis kupiūromis ir jas išsikeisti į vietos šilingus, nes kartais atsiskaitant doleriais vietiniai skaičiuoja gana nepalankiu kursu.

Zanzibaro sala

Didžiausia ir labiausiai apgyventa sala, esanti Zanzibaro salyno viduryje, apie 59 km į pietus nuo antros pagal dydį salyno salos Pembos. Zanzibaro salą nuo žemyninės Tanzanijos dalies skiria Zanzibaro kanalas. Sala kalvota, ilgis siekia apie 85 km, plotis – 30 km, plotas – apie 1666 kv. km.

2002 m. duomenimis, saloje gyvena 622,5 tūkst. gyventojų, kurių dauguma susitelkę Zanzibaro miesto regione. Kalbama kjungudžos kalba, kuri yra suahelių kalbos dialektas.

Vystomas turizmas, žemės ūkis (auginami kvapnieji gvazdikmedžiai, citrusai, ryžiai, kopra, kokosai), žvejyba. Daugumoje gyvenviečių palei salos pakrantę auginamos jūržolės.

Išlaidos

Kelionė vienam asmeniui atsiėjo apie 6000 litų. Kelionės išlaidos (lėktuvai, keltai, vizos, taksi, dviejų savaičių apgyvendinimas su pusryčiais) kainavo apie 4000 litų. Asmeninės išlaidos per dvi savaites (maistas, gėrimai, transportas saloje, masažai, pirkiniai, jūrų gėrybės, keptos ant jūros kranto, ir visos kitos pramogos) – apie 2000 litų.