Vienintelio naujo Vyriausybės nario – Socialinių reikalų ir darbo ministro Donato Jankausko žmona Audra interviu davė namuose Kaune grėbdama nupjautą žolę. Ji nemano, kad gyvenimas pasikeitė.

– Kaip išruošėte vyrą į ministro postą?

– Niekaip neišruošiau. Kaip išvažiavo pirmadienį, taip ir užėmė jis tą postą be mano pagalbos. O aš namie žolę šienauju. Žinokit, ir pas ministrus auga žolė. Iki kelių.

– Vyro pagalbos, stumiant žoliapjovę, jau nebesitikite?

– Nebesitikiu. Žinau, kad vyras nebepadės. Jau tapęs Seimo nariu nelabai begalėdavo padėti, o dabar jo išvis beveik nematysiu. Spėju, kad grįš pavargęs ir kris į lovą. Jau pripratau tvarkytis be vyro.

– Su trimis vaikais?

– Taip, ir su dviem šunim, su katinu, su dideliu namu ir dideliu kiemu, kurie manęs laukia po darbo. (A.Jankauskienė kailinius siuvančioje bendrovėje "Roso" dirba dailininke. Jos sritis – rankinukai, aksesuarai, bižuterija iš odos, – red. past.)

– Kaip susidorojate su tokiu dideliu krūviu?

– Nieko, kol sveikata gera, susitvarkau. Namuose vaikai padeda, vyras kiek gali, kai sugrįžta iš Vilniaus. Taip ir vargstame. Du sūnūs jau dideli – Lukui 26 metai, jis vedęs, turi žmoną Eglę, Juliui – 21-eri. O Elzei – aštuoneri, eis į antrą klasę.

– Jūsų jaunėlė pasibeldė į pasaulį po įspūdingos pauzės, ar ne?

– Taip, ir mes tuo labai džiaugiamės. Ir kitoms šeimoms rekomenduoju. Smagu auginti vaiką po tokio laiko tarpo. Visai kiti džiaugsmai atsiveria. Manau, kad dabar, kai yra sauskelnių ir įvairių mišinukų, vaikus auginti vienas malonumas.

– Socialinių reikalų ir adrbo ministru tapęs jūsų vyras susidurs su pašalpomis motinoms, vaiko pinigais. Ar patarsite jam?

– Tikrai ne. Kai jis grįžta, aš net nesiklausau apie jo problemas. Iškart užverčiu savais buitiniais rūpesčiais, sugedusiais prietaisais, neįkaltomis vinimis. Politikuoti namuose nebėra laiko. Kažkada buvome labai artimi idėjiniai bendražygiai, kartu įstojome į Tėvynės sąjungą. Turėjome du paaugusius sūnus, net negalvojome apie trečią vaiką... Dabar buitis mane pastūmė į šoną. Vyras politikuoja vienas.

– Ar jums nekelia nerimo, kad vyras užėmė postą, kuris per sunkmetį neišvengiamai bus nepasitenkinimo, gal net įtūžio taikinys?

– Na taip. Turbūt pats baisiausias postas, kurį galėjo gauti.

– Kaip reagavote?

– Normaliai. Kažkam vis tiek reikėjo to imtis, suvokiant, kad teks daryti ir nepopuliarius sprendimus. Mano vyras to niekada nebijojo.

– Ar jis yra priėmęs nepopuliarių sprendimų šeimos gyvenime?

– Šeimoje – ne. Jis labai myli vaikus, laikau jį tikru šeimos žmogumi. Nors, tiesą sakant, nėra su kuo palyginti. Kito neturėjau, tai mano pirmas ir paskutinis vyras. Nežinau, kokie kiti. Gal būna ir geresnių? Bet aš patenkinta savu.

– Kokios D.Jankausko, kaip gyvenimo partnerio, stipriosios pusės?

– Jis yra atrama. Žemaitis. Ramus, šiek tiek užsispyręs, bet gerąja prasme. Labai švelnus vaikams. Bus jau 30 metų, kai mes kartu, ir nė karto nesame susipykę. Manau, kad retai kuri šeima gali tuo pasigirti. Jis visiškai nekonfliktiškas – nei namuose, nei, kiek žinau, darbe. Nors charakteris jo tvirtas.

– Jei vyrą vadinate tvirtu, tai kaip reikia vadinti jus, kuri ir į darbą einate, ir namuose visas keturias kertes prižiūrite?

– Tiesiog moterimi. Ne aš vienintelė tokia. Net tarp ministrienių yra tempiančių tokį krūvį. Nieko tas postas nekeičia. Gal tik Almai Adamkienei nebuvo galima dirbti su žoliapjove ir grėbti pievoje prikritusių slyvų ar obuolių.

– Ar jau nusiteikėte, kad teks su vyru lankytis oficialiuose priėmimuose?

– Kartais reikėdavo ir iki šiol. Bet mes abu nesame pobūvių mėgėjai. Manau, visų iš eilės pokylių ir renginių tikrai nelankysime.

– O dviračius minsite?

– Net nežinau, kaip seksis vyrui naujajame poste minti dviratį, bet aš su dukra nežadu liautis. Šį savaitgalį sėsime ant dviračių ir važiuosime.

– Su konservatorių ekipa?

– Taip. Dviračių žygis vyks bet kuriuo atveju, nesvarbu, su Kubiliumi ir Jankausku, ar be jų.