Žolininkė Adelė Karaliūnaitė: didelė laimė yra atrasti save

„Didelė laimė yra atrasti save“, – sako dainininkės Gintarės Karaliūnaitės mama žolininkė Adelė Karaliūnaitė. Su žolėmis ji susidraugavo dar vaikystėje, vėliau ir pats gyvenimas nuo jų neatskyrė. O štai dabar su šiuo pasauliu moteris supažindina ir kino žiūrovus.

Darbas: A.Karaliūnaitė pasakojo, kad svarbiausia proceso dalis yra rinkimas, turi žinoti, kada kokią žolę rinkti.

Šiandien jau daugiau nei savaitę kino mėgėjus džiuginančiame „Kino pavasaryje“ pristatomas dokumentinis Ramunės Rakauskaitės filmas „Žalumose“. Ponia Adelė – viena iš trijų personažių, per kurias filmo režisierė teigė atskleidusi žoliavimo pasaulį.

Žolėmis domėtis ir jas rinkti A.Karaliūnaitė pradėjo dar vaikystėje. Bet, kaip sako pati moteris, seniau visi rinkdavo žoles – ar rūgštynių sriubai prisireikdavo, ar čiobrelių arbatai ir pan. „Vaikystėje rinkdavome net ir ančių kiaušinius. Sakydavo, kad tų pirmųjų jos tiek neišperės. Paskui tos antys išskrisdavo, čia nelikdavo. Rinkdavome ir šalpusnius, gysločių lapus. Buvo laikas, kai vaistinė supirkdavo vaistažoles. Jei pakankamai pririnkdavai žolių, ir porcija ledų už dešimt kapeikų išeidavo“, – į prisiminimus nuklydo žolininkė.

Vėliau A.Karaliūnaitė į mišką žolių rinkti eidavo su kaimynų močiute, iš jos daug išmoko. Kaip teigė pati moteris, ji niekad nebuvo nuo žolyčių atitrūkusi. „Net ir studijuojant dailės technikume teko pažinti žoles, kurios naudojamos tekstilėje, o veterinarijos akademijoje labai stipriai reikėjo mokytis botanikos. Labai rimtai visu tuo domiuosi ir užsiimu daugiau kaip septyniolika metų“, – pasakojo pašnekovė.

Filmo režisierė R.Rakauskaitė atskleidė, kad įkvėpta filmo A.Karaliūnaitė ėmėsi kurti produktus žaliavalgiams ir juos pavadino „Žalumose“. Apie ją, žolininko kasdienybę ir laimę atrasti savo pašaukimą papasakojo filmo herojė.

– Ponia Adele, girdėjome, kad šiuo metu kaip tik pradėjote kurti naujus produktus „Žalumose“. Ar galite daugiau apie juos papasakoti?

– Visad stengiamės ką nors gaminti, perdirbti, bet iš tiesų daug produktų galima vartoti tiesiog žalius. Kiekvienas žmogus valgo ką nors žalia, tik ne visi žino, kad tą asortimentą galima labai išplėsti. Pavyzdžiui, džiovintų dilgynių lapeliai. Išbrinkini vandenyje ir valgai. Yra tokių nuostabių augalų, kad ir šventagaršvių stiebai. Jais vaišinau ir filmavimo komandą. Žmonės net nesupranta, net nežino, kad gamtoje yra tokių skanių dalykų. Viskas prasidės nuo naujo derliaus. Lietuvoje – daugiau kaip 400 augalų, pagalvokit, kiek visko galima pagaminti.

– Ką išskirtinio iš savo žinių bagažo atskleidėte filme žiūrovams?

– Nebuvo taip, kad reikėjo ką nors atskleisti. Tai dokumentinis filmas, pats sumanymas buvo parodyti mūsų darbą, kaip viskas vyksta. Filmavimo grupė fiksavo skirtingų dienų akimirkas, juk vieną dieną renki vieną žolę, kitą dieną – eini kitos. Pirmasis filmavimas buvo bene prieš keletą metų, paskui buvo padaryta pertrauka, šiltuoju laikotarpiu jie čia buvo kokias keturias penkias dienas, iš paskos sekiojo, kaip aš sakau, o vėliau grįžo dar ir žiemą. Gal žiemos laikotarpis ir buvo toks paslaptingiausias. Vasarą žolyčių daugybė, parodžiau jiems, ką galima rinkti žiemą. Pavyzdžiui, kaip nuo ąžuolų renkama briedragės kerpenos, kurios padeda žolėms išlikti kvapnioms.

– Režisierė minėjo, jog jai atradimas buvo, kad yra ir žiemą renkamų augalų, jų dalių. Papasakokite, kokia yra žolininko diena? Kiek įtakos jai turi metų laikai?

– Metų laikai turi labai didelę įtaką, čia daug dalykų priklauso nuo gamtos, oro sąlygų. Pagrindinis darbas yra rinkimas, antras – džiovinimas ir saugojimas. Ir dabar – snieguolės surinktos, pumpurai surinkti, laukiam, kol sula pradės tekėti, nes ji vis dar teka labai silpnai. Mano miegamojo langai – į rytus, paprastai keliuosi saulei tekant. Vasarą išeina anksčiau, žiemą galiu leisti sau ilgiau pamiegoti. Visad valandėlę skiriu apmąstyti, ką tądien darysiu. Atsižvelgi į orą: jei geras, eini rinkti, jei prastas, apsvarstai, ką galėtum nuveikti sandėlyje. Paprastai stengiuosi per dieną rinkti vienos rūšies žoles, žinoma, vasarą, kai jų daug, būna, kad renku ir dviejų trijų. Turiu sąrašą, pasižymiu, kad tą ar kitą jau esu surinkusi, sprendžiu, ar pakankamai, ar reikės dar. Tokia ta diena.

– Vaistažolės jūsų gyvenime, kaip ir minėjote, buvo visada. Kada supratote, kad tai jums iš tiesų patinka ir norėtumėte tuo rimčiau užsiimti?

– Dalyvavau gyvosios archeologijos festivaliuose, kuriuose buvo rodoma, kaip buvo naudojamos vaistažolės, kad anksčiau iš jų buvo daromi ir nuovirai, tepalai, ir visokios kitokios gydyti skirtos priemonės. Teko pačiai labai daug ko išmokti. Dar tuomet, kai veikė „Žinijos“ draugija, skaičiau ten paskaitas. Ir ruošdamasi joms vis gilinausi į šiuos dalykus, tada ir supratau, kad atradau savo pašaukimą.

– Žolininko amatas nelengvas. Čia mokytis ir semtis žinių turi visą gyvenimą, ar ne taip?

– Žinoma. Žinių semiuosi ir dabar, tai nenutrūkstantis procesas. Buvo laikas, kai teko pakeisti savo gyvenimą, suprasti, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Bet kad žolininkystė taps mano verslu, pragyvenimo šaltiniu – taip nemąsčiau, ir dabar taip apie visa tai negalvoju. Man tai yra pomėgis. Kaip kiti stebisi: Viešpatie, kiek tu padarai. O man tai yra taip lengva, kad atrodo, jog nieko nedirbu. Labai didelė laimė atrasti save. Aš kas rytą atsikėlusi dėkoju ir Dievui, ir saulutei, ir gamtai. Sakau, jog man labai pasisekė, kad turėjau tiek galimybių, finansinę laisvę, kad nereikėjo niekur lėkti uždirbti pinigų, kad pragyvenčiau, ir tik likusio laiko skirti šiam dideliam pomėgiui. Jei nori, kad kas nors susigulėtų smegenyse, pasinerti į tai reikia visiškai.

– Nors kuo toliau, tuo labiau visi gręžiasi į gamtą, yra žmonių, kurie netiki augalų galia. Kaip išmokti pasikliauti gamta?

– Kaip aš sakau: tegul tas, kuris netiki, nusirengia ir nuogas šoka į dilgynes. Tą pačią sekundę patikės augalų galia. Už visko turi stovėti sąžiningas žmogus, kuris tuos vaistus daro ir pateikia. Žolininkas juk nepasakoja, kad iš Mėnulio nuskynęs parnešė kokią nors žolę. Jis surinko žinodamas, kam ji skirta, kaip ją rinkti, sutvarkė, pateikė.

– Esame linkę dažnai kaltę dėl vienų ar kitų ligų versti chemijai. Apie ką mąstote jūs, kai susiduriate su sunkiais ligoniais?

– Kai pradedu dirbti su grupele sunkesnių ligonių, apninka įvairių minčių. Šiuo metu dirbu su keletu ligonių, sergančių kasos vėžiu. Labai analizuoju, kodėl žmogui taip atsitiko. Praktiškai negydoma liga, labai sunku ir sergančiam, ir žmogui, kuris nori padėti. Reikia įtempti visas jėgas. Tada pradedu svarstyti, kodėl anksčiau to nebuvo. Mes labai verčiame kaltę chemijai, bet pažiūrėkite, kiek visko naudojame, be chemijos, ko anksčiau mūsų kraštuose nebuvo. Pradėjau domėtis, koks sergamumas kasos ir skrandžio ligomis yra Indijoje, Kinijoje. Pas mus pirmoje vietoje yra kraujagyslių, širdies ligos, o pas juos – virškinamojo trakto. Jie naudoja daugybę prieskonių: imbierą, ciberžoles ir t. t. Tarsi be jų ir negali, nes ten klimatas kitoks, o pas mus šie prieskoniai dabar peršami kaip gydomieji. Bet jų gydomoji galia neįrodyta. Jie tūkstančius metų žinomi, bet nei Indijoj, nei Kinijoj jie nėra vaistažolės. Pas mus jie pateikiami kaip labai ypatingi. Bet ar ne dėl jų atsirado tiek daug sergančių virškinamojo trakto ligomis. Dabar lentynos lūžta nuo tų prieskonių, bet klausimas, ar mums jų tikrai reikia, gal užtenka savų?

Jei kyla rūgštys

Verdant cepelinus, kai nusunkiamos bulvės, lieka skysčio. Neišpilkite jo. Uždenkite puodą, kad gautų mažai oro, dar kokį rankšluostį uždėkite ir palaikykite apie 40 minučių. Tada atsargiai nupilkite skystį, o apačioje liks krakmolas. Jį galima supilstyti į ledukų kubiukus ir sušaldyti. Ir kai reikės krakmolo, ar kisielių verdant, ar kam kitam, galima naudoti tą sušaldytą.

Tas krakmolas taip pat labai tinka besiskundžiantiems skrandžio rūgštingumu. Rūgščių paprastai, pasak A.Karaliūnaitės, atsiranda, kai organizmas yra apsinuodijęs, turi suvirškinti daug numirusių ląstelių, todėl gamina rūgštis. Šis krakmolas jų nenuslopins, bet, žolininkės teigimu, padės sureguliuoti rūgštingumą ir netgi šiek tiek sulieknėti, nes greitina virškinimą. Kaip vartoti: po leduką ištirpinti ir išgerti tris kartus per dieną prieš valgį. Galima be pertraukų gerti mėnesį, pasveiksta kasa, skrandžio gleivinė.

Komentaras

Ramunė Rakauskaitė

Filmo „Žalumose“ režisierė

Žolėmis domėjausi jau seniai. Vieną dieną sutikau įdomią žolininkę ir nuo to atsispyriau. Pastebėjau, kad žolininkės nėra tik moterys, renkančios žoles. Jos gydo žmones, moka visokių užkalbėjimų, burtų, apeigų, jų pačių gyvenimas labai įdomus. Kuriant filmą nebuvo taip, kad žolės yra tik vaistažolių rinkimas. Atsivėrė kur kas platesni dalykai ir buvo įdomu į juos pasigilinti.

Pasirinkti žolininkes filmui buvo labai sunku, nes jų išties daug. Dokumentikoje negali rinktis tik tų, kurie yra žinomi ar labai geri. Ieškai personažų. Dėl to jų reikėjo labai skirtingų: tiek dėl savo veiklos, tiek gyvenimo, minčių, patirties. Iš tų trijų žolininkių – Reginos Rabcevičienės, Adelės Karaliūnaitės ir Marytės Volungevičienės – susidėliojo visa mozaika: nuo tradicijos, kaip gyveno mūsų senoliai ir ką jiems reiškė žolės, iki šių dienų žolininkių, kurioms tai yra jau ir pragyvenimo šaltinis. Per tris jų portretus atskleidžiau, mano suvokimu, tą žoliavimo pasaulį.

Nelabai norėčiau atskleisti, kuri moteris ką įkūnija, palieku šią analizę žiūrovui. Tik galėčiau pasakyti, kad M.Volungevičienė yra tarsi senosios tradicijos perdavėja. Dabartinės žolininkės jau beveik visos yra tos, kurios renka ne tik savo šeimai, bet ir platesniam būriui, kurios žolėmis gydo, jas parduoda ir pan. O tikrų kaimo bobutėlių rasti sunku. Taigi M.Volungevičienė yra viena jų.

Žolininkė – žmogus, esantis arti gamtos. Jų darbas yra išties labai sunkus, reikalauja daug žinių. Man pačiai gamta reiškia labai daug, ji yra visa ko esmė. Pati esu už natūralią produkciją ir filme norėjosi pasakyti žmonėms, kad nustokit gerti tą chemiją, apsidairykit – aplink jus yra didžiausi gydomieji klodai. Nesudėtinga prie jų prieiti, jei ne pačiam, tai per žolininkes.