Jurgitos ir Dainoro Lukų gyvenimas prieš metus apvirto aukštyn kojomis. Tris vaikus auginanti šeima dabar už 9000 kilometrų: Kauną dvejiems metams jie iškeitė į Malaiziją. Kalbų mokyklos ir vertimų biuro vadovė Jurgita, išvykusi dirbti vokiečių kalbos mokytoja į Penango salą, pakeitė ir savo vyro žurnalisto gyvenimą. Dabar Dainoras namuose prižiūri vaikus.

Išvykti padrąsino vyras

Geras darbas Lietuvoje ir finansinis stabilumas 39 metų Dainoro ir 35-erių Jurgitos išvykimui iš tėvynės neturėjo jokios įtakos.

"Norėjome iššūkio, pokyčių, pagyventi kitos kultūros šalyje, kur visada šilta, – kalbėdama per skaipo vaizdo kamerą šypsojosi J.Lukienė, kuri daugiau nei prieš metus sėkmingai išlaikiusi atrankos etapus sulaukė Malaizijos–Vokietijos draugijos pasiūlymo dirbti Penango saloje. – Ilgai dvejojau, bet vyras padrąsino ir pasiryžome išvažiuoti. Dabar tuo labai džiaugiamės ir esame laimingi."

"Dirbu savo svajonių darbą puikioje šalyje, – apie Malaiziją kalbėjo J.Lukienė. – Turime galimybę pamatyti aplinkines šalis – lankėmės Indonezijoje, Tailande, netrukus per atostogas vyksime į Australiją. Iš Lietuvos penkiems žmonėms vykti į tokias tolimas keliones būtų labai brangu."

Vokiečių kalbos filologijos magistro laipsnį ir didelę patirtį studijuodama šią kalbą turinti moteris atsitiktinai perskaitė skelbimą apie vokiečių kalbos dėstytojos darbą Pietryčių Azijos šalyje.

Drėgmė ir karštis neišgąsdino

"Skelbimas tarsi buvo skirtas man", – nusijuokė kalbų mokyklos ir vertimų biuro "Gloria lingua" vadovė Vilniuje ir Kaune. J.Lukienė neslėpė, kad jos netenkino darbo pasiūlymai Vokietijoje.

Po konkursinių atrankos testų, pateiktų dokumentų ir pokalbio per skaipą su Malaizijos–Vokietijos draugijos vadovais lietuvė netrukus sulaukė darbo pasiūlymo mokyti vokiečių kalbos malaiziečių, kinų, korėjiečių, indų, japonų, vietnamiečių mokinius – ir suaugusiuosius, ir vaikus. Dabar Jurgita moko draugijos kursų lankytojus ir dirba valstybinėje malaiziečių ir privačioje tarptautinėje mokykloje.

Apsvarstę pasiūlymą 2013 m. birželį kauniečiai J. ir D.Lukai į Malaiziją išvyko visa šeima: su vienuolikmete dukra Glorija Elžbieta, pusketvirtų metų Gabrieliumi Juozapu ir šešių mėnesių Gracija Marija.

"Nebuvo nė minties, kad galėtume nevažiuoti kartu, – tikino kauniečiai. Jų negąsdino drėgnas ir karštas oras. – Prie 32 laipsnių temperatūros ir drėgmės įpratome labai greitai. Mums jau keista, kai dabar, šiuo sezonu, temperatūra vakarais retsykiais nukrenta žemiau 25 laipsnių šilumos. Mums darosi šaltoka."

Vienas su trimis vaikais

Kaip įdomų ir neblogai apmokamą darbą palikęs Dainoras nugalėjo vyriškas ambicijas ir tapo savo vaikų aukle?

"Iš pradžių motinystės atostogose buvo žmona, bet kai jai pasiūlė darbą Malaizijoje, sutarėme, kad dabar aš išeisiu tėvystės atostogų, kol dukrytei Gracijai Marijai sukaks treji metai, – žvelgdamas į dukrą Dainoras prisipažino, kad daugelis kolegų stebėjosi tokiu jo poelgiu. – Buvo ir supratusiųjų. O kai pažįstami sužinojo, kad mano tėvystės atostogos bus Malaizijoje, neslėpė, kad žavisi mūsų ryžtu išvykti į tolimą šalį su visa šeima. Ir ne vienas mielai pasinaudotų tokia galimybe."

Dabar Lukų šeimos vaikai neįsivaizduoja laisvalaikio, žaidimų be tėčio ar mamos. Kur nors užtrukus tėvams, nuolat klausinėja, ar daugiau niekur jie neis, o jei eis – ar visi kartu?

Rytą nuvedęs dukrą į mokyklą, Dainoras grįžta namo, po to išlydi žmoną į darbą ir namie būna su dviem vaikais. Vėliau iš mokyklos grįžta vyresnioji dukra.

"Trečią vaiką auginti daug lengviau – beveik viskas žinoma, – nusijuokė vyras, pripažinęs, kad likus vienam su trimis vaikais nėra lengva. – Visi nori dėmesio. Vienas – filmukus žiūrėti, kitas konstruktoriumi žaisti, tačiau pirmiausia pasirūpinu mažąja. Tos valandos, kai būnu vienas su jais, – sunkiausios."

Ėmė suprasti mamas

Dainorą gelbsti prie jų penkiaaukščio, kuriame lietuvių šeima nuomoja butą, esantis baseinas. Apie 40 metrų ilgio baseine, tyvuliuojančiame vaikų žaidimų zonoje, mažieji gali purkštis valandų valandas: čia vyresnieji Lukų vaikai per du mėnesius išmoko plaukti, o mažiausioji taip pat drąsiai šoka į vandenį.

"Vyras, stumiantis vaikišką vežimėlį, vietiniams atrodo keistai. Nebent jie mano, kad kažkur greta yra ir mama, – D.Lukas prisipažino, kad vargu ar gyvendamas Lietuvoje tam būtų pasiryžęs. – Dabar suprantu, kaip moterims beprotiškai sunku namuose su vaikais. To nesupras vyrai, kurie visą dieną dirba ir vakare grįžta namo. Buvimas su vaikais išvargina ir fiziškai, ir psichologiškai. Tačiau tai kasdien leidžia patirti ir labai daug džiaugsmo."

Tarsi ilgos atostogos

"Vietiniams malaiziečiams sunku patikėti, kad vyras prižiūri vaikus. Jie labai stebisi išgirdę, kad mūsų šalyje galima išeiti tėvystės atostogų", – J.Lukienė pabrėžė, kad Lietuvoje žmonės dažnai dejuoja be reikalo ir neįvertina gerų dalykų, socialinių garantijų.

"Malaizijoje vaikus pagimdžiusios mamos gali gauti tik du mėnesius atostogų. Ir jiems buvo netikėta, kad Lietuvoje motinystės atostogos gali trukti iki trejų metų, iš kurių už dvejus metus dar ir mokama", – tęsė Jurgita.

Malaizijoje įprasta, kad šeimos, kuriose abu sutuoktiniai turi darbus, samdo aukles arba pagal mainų programas atvykstančias "Au-Pair" aukles, kurios dažniausiai atvyksta iš Filipinų.
Nors ir norėtų veiklos, Dainoras neketina samdyti auklės. Vaikams reikia tėvų, ypač – mamos. Samdant auklę, vaikai sulauktų mažiau tėvų dėmesio.

"Tėvas čia yra šeimos maitintojas ir dirba. Kiti rūpesčiai gula ant žmonos ir vaikų auklių arba namų šeimininkių pečių. Turėti namų šeimininkes labai populiaru, – pastebėjo D.Lukas, kuris su žmona Malaizijoje jaučiasi tarsi išėję ilgų atostogų. – Visą laiką esame kartu, džiaugiamės vasara, patiriame daug įspūdžių. Nuostabu atsikelti ryte, išeiti į balkoną rytinės kavos, mėgautis saule ir šiluma bei žinoti, kad taip bus ir rytoj, ir poryt, ir po savaitės."

Už erdvų butą – 1500 litų

Atvykę į Penangą kauniečiai kelioms dienoms apsistojo viešbutyje, o nekilnojamojo turto agentė jiems aprodė kelis butus.

Vienas tiko idealiai: žmonai iki darbo – 7 min. pėstute, šalia – parkas su žaidimų aikštele, visą parą saugomas gan naujos statybos butų kompleksas.

Kieme – baseinas, sporto salė, kavinė, parduotuvė, uždara saugi teritorija. Apie 100 kv. m ploto butas – erdvus, su baldais ir kita būtiniausia įranga. Lukų būstą sudaro svetainė, virtuvė, trys miegamieji, du tualetai.

"Apsauga budi ištisą parą, nepažįstamų neįleidžia, pirmiausiai susisiekia su gyventojais", – už buto nuomą per mėnesį be komunalinių mokesčių lietuviai moka 1500 litų. Beje, į tą sumą įskaičiuota ir sporto salė bei baseinas.

Dar apie 250 litų kauniečiai per mėnesį moka už elektrą (daug jos sunaudoja kondicionierius), 4 litus – už vandenį ir 10 litų – už dujas: Malaizija turi savo dujas, naftą, todėl kuras ir dujos – pigūs.

"Didelių sunkumų adaptuojantis nepatyrėme. Greitai išsiaiškinome, kur apsipirkti, kaip nuvykti į norimas vietas, perpratome vietinio transporto sistemą. Tik stebino tai, kad kai kur gatvėse nėra šaligatvių, o motorolerių vairuotojai nepaiso eismo taisyklių, nekreipia dėmesio į pėsčiuosius", – prisipažino Dainoras.

Mokytoja ir mokiniai – basi

Malaizijoje daug valstybinių švenčių, nes savo šventes mini musulmonai, induistai, budistai. Žmonės atvirai demonstruoja savo religines pažiūras, balkonuose įsirengia mini altorėlius, kuriuose smilksta smilkalai, dega lemputės.

"Gatvėse vienos šalia kitų stovi mečetės, šventyklos, bažnyčios. Neįtikima, kaip neretai gražiai moka sugyventi skirtingas religijas išpažįstantys kinai, malaiziečiai, indai", – nuoširdžiai džiaugėsi D.Lukas.

J.Lukienės mokiniai, atėję į pamokas, visada palieka batus pirmame aukšte ir į klasę, kuri yra antrame mokyklos aukšte, įžengia basomis. Basa pamokas veda ir Jurgita. Ji jau įprato, kad musulmonai padaro pusvalandžio pertrauką tam, kad galėtų prieš maldą nusiprausti ir po to melstis.

"Malaizijoje galima išvysti vestuvių, kuriose dalyvauja mažiausiai keli šimtai žmonių, o į jas negražu nepakviesti, pavyzdžiui, visų kurso draugų, – pasakojo Dainoras. – Vestuvėse įprasta pavalgyti ir po kelių valandų jos baigiasi. Sutuoktiniams dažniausiai dovanoja pinigų vokeliuose, beje, skaičiau, kad apie 20 proc. jų – tušti. Kai vestuvėse dalyvauja šimtai žmonių, kai kurie griebiasi neetiškų gudrybių."

Vestuvių vaizdus gali pakeisti laidotuvių: budistai neretai vilki baltais drabužiais, skamba linksma muzika ir ašarų čia neišvysi.

"Neseniai mažoji, išgirdusi linksmą muziką per laidotuvių procesiją, ėmė šokti ant rankų", – šyptelėjo Jurgita.

Kiaulėms uždengia akis

Atvykus į Malaiziją, vietos laikraščiuose tuo metu buvo plačiai rašoma apie vietos nusikalstamų grupuočių konfliktus, jų sulaikymus. Atrodo, šioje šalyje saugu: toks įspūdis, kad policija "nežaidžia" su įtartinais asmenimis.

Malaizijoje rodomuose filmuose, leidžiamuose žurnaluose ir laikraščiuose nerasi intymių nuotraukų ar vaizdų – buvo iškarpytos netgi kino teatre demonstruoto filmo "Titanikas" scenos su bučiniais. Tiesa, daug žmonių turi palydovinę televiziją ir cenzūros išvengia.

"Lietuvoje negalima be sutikimo publikuoti mažų vaikų nuotraukų, o ten – kiaulių snukių atvaizdų", – kauniečiams buvo neįprasta, kai Malaizijai skirto laikraščio "New York Times" straipsnyje apie kiaulių verslą buvo išspausdintos šių gyvulių nuotraukos uždengtomis akimis.

Susipažinti internetu neįmanoma

"Laikraščiuose aprašomos bylos, kai nubaudžiama "už pernelyg didelį artumą" su musulmonais. 18 metų nesulaukę žmonės negali pasikviest į namus ar į viešbutį priešingos lyties draugų", – apie vietos tradicijas pasakojo D.Lukas.

Gatvėse neišvysi provokuojamai apsirengusių vietinių moterų: malaizietės plaukus slepia po skaromis, atvykėlės iš konservatyvių arabų šalių dengiasi veidus, o šiek tiek atviresniais drabužiais vilki nebent vietos indės ir kinės, tačiau joms labai toli iki nekukliai besirengiančių lietuvių.

"Malaiziečiai buvo šokiruoti išgirdę, kad mano pažįstama su savo būsimu vyru susipažino per internetą, – nusijuokė J.Lukienė. – Čia tai neįmanoma. Internete jie tik perskaito informaciją, žaidžia. Beje, beveik visi malaiziečiai į savo paskyras "Facebook'e" kelia nuotraukas su maistu – kaip gamina, ką valgė. Laisvalaikiu, kaip sako patys malaiziečiai, jie dažniausiai valgo ir miega."

Maistas skanus ir pigus

Mažuose Penangos gatvių restoranėliuose labai skaniai galima pavalgyti už 4–5 litus, o už 10 litų vienas žmogus gali sau iškelti tikrą puotą.

"Kai kurie mano studentai gyvena namuose be virtuvės įrangos, neturi net puodų, nes valgo tose restoranėliuose", – pigumu stebėjosi Jurgita. Pigus maistas padarė įspūdį ir Dainorui, kuris Malaizijoje pats pradėjo dažnai gaminti valgyti.

"Lietuvoje per metus turbūt suvalgydavome 5 kg ryžių, o čia tiek neužtenka mėnesiui. Jie labai skanūs, iš jų galima pagaminti įvairių patiekalų, – D.Lukas, pirkdamas maistą, visada pasidomi, kokie prieskoniai tinka vieniems ar kitiems patiekalams, o žmona labiausiai neatsispiria jo gaminaniems ryžiams, prie kurių vyras paruošia vištienos, kokoso pieno, kario prieskonių, cinamono padažą. Dainoras nusijuokė: – Kartais kyla mintis įsidarbinti mėnesį gatvės restoranėlyje, kad žinočiau, kaip gaminami vietiniai patiekalai."

Azijos virtuve susižavėję kauniečiai dėl jos sveikatos problemų neturėjo, nors kartais kyla įtarimų dėl higienos laikymosi lauko restoranėliuose. Tiesa, kartą smarkiai susirgusi mažoji dukrytė savaitę gulėjo privačioje ligoninėje.

Be draudimo gali bankrutuoti

"Susipažinome su jų medicina ir dar kartą įsitikinome, kad socialinės garantijos mūsų šalyje geresnės, – po patirtų įspūdžių ir kalbų su vietiniais lietuviškos medicinos pranašumais neabejojo J.Lukienė. –  Malaizijoje, jei neturi sveikatos draudimo ir susergi, gali bankrutuoti."

Draudimas – tarsi lakmuso popierėlis: jei kauniečiai nebūtų apsidraudę, už dukros savaitę ligoninėje jie būtų sumokėję apie 6 tūkst. litų. Vien piniginis užstatas prieš gulantis į ligoninę būtų kainavęs 5 tūkst. litų.

"Neapsidraudęs arba neturėdamas pinigų būsi išprašytas lauk, net jei grėstų pavojus tavo gyvybei, – atsiduso Jurgita. – Vienai pažįstamai prireikė širdies operacijos. Be 30 tūkst. užstato jos į privačią ligoninę neįleido."

Mokėti tenka ir už apsilankymą valstybinėje ligoninėje, bet ten ilgos eilės pas specialistus ir Vakarų šalių piliečiai retai jose lankosi.

Pensijas Malaizijoje gauna tik valstybinių arba labai turtingų, dažniausiai užsienio įmonių darbuotojai.

"Todėl įprasta, kad vienuose namuose Malaizijoje gyvena vaikai su tėvais ir seneliais, – teigė Dainoras. – Nors gatvėse labai daug prabangių automobilių. O mes neretai klausiame vietinių, iš kur jie turi pinigų, kad sugeba mokėti už mokyklą, universitetą, vestuves?"

Kai kurios kainos šokiruoja

"Taupome, perkame nekilnojamąį turtą ir nuomojame", – dažnai į klausimą apie lėšų šaltinius atsako malaiziečiai.

Minimalus atlyginimas Malaizijoje – apie 800, vidutinis – apie 2000–3000 litų. Maksimalaus atlyginimo statistikai įtakos turi tarptautinių kompanijų darbuotojų atlyginimai.

"Vietiniai žmonės mano, kad jų šalyje galbūt cirkuliuoja daug juodų pinigų. Pavyzdžiui, itin populiari "Air Asia" aviakompanija vis skelbia neturinti pelno, tačiau specialiai jai Kvala Lumpūre maždaug už 4 mlrd. litų pastatytas naujausias pasaulyje oro uostas. Taksi vairuotojai, paklausti apie aviakompanijos nuostolius, tik šypsosi", – pasakojo Dainoras.

Malaizijoje turbūt vieni brangiausių pasaulyje automobiliai. Vietinių kompanijų gaminami automobiliai kainuoja apie 40–50 tūkst., tačiau vakarietiškų automobilių, už kuriiuos reikia mokėti didelius mokesčius, kainos itin didelės.

"Pas mus apie 50 tūkst. kainuojantis "Ford Focus" ten kainuoja nuo 130, "Mercedes" – nuo 300 tūkst., o "Ferrari"  – nuo 2 mln. litų!" – stebėjosi D.Lukas. Pasak jo, dauguma vietinių ima paskolas ne tik automobiliams, bet ir vaikų mokslui.

Neįtikima, bet už metus privačioje mokykloje reikia pakloti nuo 10 iki 60 tūkst. litų. Išgirdę, kiek tenka mokėti už mokslus universitete, lietuviai apstulbo: nuo 200 tūkst. iki 1 mln. litų!
"Jiems pigiau mokytis Vokietijoje nei namie, – pastebėjo Dainoras. – Šeimos ima paskolas ir po to gyvena kartu ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Užaugę ir įsidarbinę vaikai išlaiko tėvus ir senelius."

Siūlo pasilikti

Malaizijoje itin gerbiami senukai, išsilavinę žmonės ir vakariečiai. Dainoras ir Jurgita jau įprato prie didelio dėmesio, kurio ypač daug sulaukia jų vaikai.

"Net atsibodo, kai jie ištisai nori paliesti vaikų veidus, plaukus, – prisipažino J.Lukienė. – Prekybos centro pardavėjos jau žino, kad mums nėra malonu, kai nuolat nori pačiupinėti vaikus. Kartą suskaičiavome devynias pardavėjas, kurios, sustojusios į eilę, stebėjo mūsų vaikus ir šypsojosi."

Malaiziečiai – draugiški, paslaugūs, tačiau jų draugais tapti nelengva: jie beveik nesikviečia svetimųjų į svečius ir patys nesilanko pas užsieniečius.

"Mūsų geriausi draugai – ten gyvenančių korėjiečių šeima", – sakė Dainoras.

Ar kitų metų birželį, kai baigsis dvejų metų kontraktas Malaizijoje, Jurgita norėtų jį pratęsti?

"Tokio pasiūlymo sulaukiau jau po pusmečio, praleisto čia, – prisipažino J.Lukienė. – Pasilikti jie siūlo nuolat. Neseniai – dar kartą."

Tačiau Dainoras ir Jurgita dar neapsisprendė: norint pasilikti Malaizijoje dar dvejiems metams, reikės ir antrą vaiką leisti į mokyklą. Valstybinę mokyklą gali lankyti tik malaiziečiai. Užsieniečių vaikai turi eiti į privačią mokyklą, o tai – labai brangu.

"Būtų įdomu padirbėti kitoje šalyje", – svarsto sultono Mizano Zainalo Abidino valdomoje Malaizijoje dar metus gyvensiantys kauniečiai.

Ar jie jaučiasi emigrantais? "Jei labai dažnai nebendrautume per skaipą su tėvais ir draugais – galbūt, – teigė Dainoras. – Tačiau dabar ryšys su tėvyne neleidžia jaustis svetimiems."