Šį antradienį 19.30 val. per LRT televiziją laidoje „Emigrantai“ matysite istoriją apie egzotiškos profesijos klaipėdietį Filipą Butkiną, jau trejetą metų gyvenantį Maskvoje. Iš Lietuvos į avantiūras linkęs vyras emigravo dėl darbo – jis jūros gyvūnų treneris, šiuo metu dirbantis su itin pavojingomis orkomis.

F. Butkinas puikiai pažįstamas Lietuvos jūrų muziejaus lankytojams. Ilgus metus jis ten dirbo treneriu ir rengdavo įspūdingus pasirodymus su šiaurės jūrų liūtais. Tačiau per savo karjerą jis dirbo ne tik Klaipėdoje, bet ir Saudo Arabijoje, Graikijoje, Bahreine, Turkijoje, Olandijoje. Iš viso vyras skaičiuoja du dešimtmečius gyvenimo svečiose šalyse.

Galimybė išvykti pasitaikė netikėtai, ir vyras neabejodamas priėmė naują gyvenimo iššūkį dirbti su kitos rūšies gyvūnais – orkomis. Iš pradžių jis nuskrido Vladivostoką, bet pasirodė, kad iš ten gyvūnus lėktuvu reikėjo nuskraidinti į Maskvą. „Nuotykiai prasidėjo iš karto: vos spėjau išlipti iš vieno lėktuvo, pereiti į kitą, turėjau persirengti  hidrokostiumu, įšokti į vandenį ir – labas, orka!“ – laidoje pasakos lietuvis. Taigi pirmoji klaipėdiečio pažintis su pavojingais grobuonimis vyko bendrame akvariume aukštai virš žemės.

Tokio darbo didžiausiame Europos delfinariume, kokį gavo Filipas, norėtų daugybė nuotykių ieškotojų, tačiau retas atitinka keliamus reikalavimus. O mūsų tautiečio kandidatūra idealiai tiko.

„Jie norėjo, kad specialistas būtų dirbęs su šiaurės jūrų liūtais, nes toks žmogus atsargesnis“, – dėstys lietuvis ir pridurs, kad specialistų Maskvos valstybiniame jūrų akvariume trūksta.

„Visada maniau, kad kiekvieno trenerio svajonė dirbti su orkomis, pasirodo, ne kiekvienas ryžtasi rizikuoti savo gyvybe“, – apie darbą su pavojingais ir neprognozuojamais jūros gyvūnais pasakos Filipas.

Lietuvis Maskvos jūrų akvariume yra vienintelis darbuotojas ne Rusijos pilietis. Yra trenerių iš Ukrainos, priėmusių Rusijos pilietybę. Tokį pasiūlymą gavo ir mūsų tautietis, tačiau šią galimybę iškart atmetė. Klaipėdoje Filipo laukia žmona ir trys vaikai, tad vyras vis kremtasi, kad su vaikais praleidžia mažai laiko.

„Aš grįžtu, jie dažnai atvažiuoja, mąsčiau apie galimybę visiems gyventi Maskvoje, bet vaikai skirtingo amžiaus, jiems būtų sunku“, – atviraus lietuvis.

Savo gyvenimą Filipas vadina piligriminiu, ir, nors ir skauda širdį dėl vaikų, lietuvio mintyse – naujos idėjos, kur dar galėtų keliauti padirbėti: „Maskva man nedavė tiek, kiek man reikia, tad čia tikrai dar ne galutinė stotelė.“