Pirmiausia jis nusispjovė į išsilavinimą – vaikinas pats sau pagalvojo, jog norint gerai gyventi pakaks baigti dešimt klasių. Susikrovęs lagaminus, Arnoldas išvyko į Šiaurės Airiją. Tikėjosi, kad viskas bus labai paprasta. Greit įsitikino, kad klydo. A. Simonavičiaus istorija – laidoje „Emigrantai“ jau antradienio vakarą, 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Arnoldas sako, kad idėją dirbti užsienyje jam pametėjo tėvai. Tai jiems pasirodė, kad jaunas vaikinas Lietuvoje nieko doro negali pasiekti, o štai Šiaurės Airijos fermose jie įžvelgė perspektyvų. Norėjęs padirbėti kelis mėnesius ir grįžti į gimtinę, šiandien iš Žagarės miestelio kilęs 24-erių vaikinas skaičiuoja jau šeštus emigracijos metus. A. Simonavičius sako, kad ilgą laiką jautėsi tarsi robotas. Niekam nerūpėjo nei jo jausmai, nei mintys.

„Pamirškite žmogiškumą – niekam jūs ten nereikalingi. Jeigu norės – atleis, jeigu norės – duos daugiau darbo“, – apie jokios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus pasakoja jis. Arnoldas nesistebi, kad daug kas emigravęs į Angliją ar Airiją tampa pašalpų gavėjais ar net benamiais. Jo nuomone, to beveik neįmanoma išvengti, jeigu viskas, ko tikiesi būdamas ten – tai bet koks juodas darbas. „Man labai nemalonu pripažinti, tačiau ir man buvo laikas, kai gyvenau tik iš pašalpų“, – kalbės vaikinas „Emigrantuose“.

Arnoldas įsitikinęs, kad emigrantams daug sunkiau už tuos, kurie gyvena Lietuvoje tarp giminių ir artimųjų, nes užsienyje vien tik darbas ir vergovė pinigams, o štai namuose – prabanga patirti šilumą, gražius jausmus. Jaunas emigrantas vis dar bando ieškoti savęs ir vis eksperimentuoja... Arnoldas mokosi daryti tatuiruotes, o naujasis jo pašaukimas – laimės paieškos budizmo religijoje. Jaunas grybų ūkio darbininkas sako po ne vienerių savęs ieškojimo metų pagaliau supratęs, kas yra tikroji žmogaus laimė. Tačiau dvasingumas turi ir kitą pusę – vaikino pasirinkimui nepritaria artimieji ir bendradarbiai...