– Į Australiją gyventi išvykote prieš dvejus metus. Kodėl?
– Trejus metus iki 2022 m. gyvenome Ukrainoje. Taip susiklostė, kad, Rusijai užpuolus šią šalį, buvome išvykę atostogų, o prasidėjus karui namo grįžti nebegalėjome. Šiek tiek blaškėmės – likome be namų, neturėjome jokio plano, ką daryti. Kuriam laikui nuvykome į Portugaliją. Kadangi Martinas turėjo galimybe dirbti iš bet kokios šalies, pasirinkome pagyventi savo mylimoje Portugalijoje. Tada jis gavo pasiūlymą dirbti Australijoje.
Portugalija – viena mano mylimiausių Pietų Europos šalių. Tačiau joje pagyvenusi supratau, kad ten labai šaunu atostogauti, tačiau gyventi – visai kas kita. Man atrodo, Lietuva ekonomine prasme yra gerokai labiau pažengusi negu Portugalija. Nepaisant to, kad Portugalijoje sėkmingai radau darbą, atlyginimai ten maži. Tad pasvarstėme ir nusprendėme, kad bandysime kurtis Australijoje. Nuskridome kartą apsižiūrėti, kur norėtume ir galėtume gyventi, kur Laurai mokytis, ir viskas – persikėlėme į Perto miestą Vakarų Australijoje.
– Nebuvo baisu pakeisti ne tik šalį, bet ir žemyną?
– Tikrai nebuvo baisu. Man viskas yra įdomu. Juo labiau kad turėjome priimti kokius nors sprendimus.
Tiesa, Australija niekada nebuvo mano trokštamiausių kelionių sąraše. Asociacijos – kengūros, koalos, paplūdimiai, serialas „Be namų negerai“, banglentininkai, bet tai tikrai nebuvo šalis, kur planavau vykti, keliauti, atostogauti.
Žinojau, kad Australija yra išsivysčiusi, turtinga šalis, viskas ten gerai. Vienintelis dalykas, kuris kėlė nerimą, – labai toli nuo Lietuvos. Antra vertus, nebežinau, ar šiais laikais taip jau labai toli. Taip, daugiau valandų skristi, bet kažkada lygiai taip pat ir Brazilija atrodė toli, o kai prasidėjo kovidas, net ir iš Kyjivo Lietuva tapo nepasiekiama. Tad sąvokos labai santykinės... Svarbu, kad saugu, nėra karo, bado, išsivysčiusi, normali šalis. Tad baisu nebuvo. Gal daugiau buvo smalsumo: na, įdomu, ką ta Australija mums pasiūlys, nes žinių apie ją daug neturėjau.
– Tačiau prieš išvykdama mėginote ieškoti informacijos?
– Mėginau. Pirmiausia, kai sakau – Australija, nekalbu apie visą Australiją, nes apie visą ją dar daug ko nežinau net ir po dvejų metų gyvenimo čia. Kalbu apie Vakarų Australiją.
Vakarų Australija – milžiniška, mastai sunkiai suvokiami. Pavyzdžiui, skrydis į Sidnėjų užtrunka penkias valandas – tai ilgiau nei iš Portugalijos į Lietuvą. Važiuoji kur nors 7 tūkst. km ir supranti, kad tai vis ta pati Vakarų Australija, vienas regionas. Vieną savaitgalį važiavome iki tikslo aštuonias valandas, ir čia yra normalu. Tad, kraustantis į Australijos vakarinę dalį, pagrindinis dalykas, kuris man nedavė ramybės, – kad čia būsime kažkaip izoliuoti, nes Pertas – pats atokiausias kraštas, pačiame žemyno kampe. Tai ne Sidnėjus, ne Melburnas. Visi, su kuo kalbu, pritaria: na taip, jaučiasi, kad esi kažkur toliau nuo viso to labai busy pasaulio. Tikrai tas jausmas yra, nes čia viskas vyksta daug lėčiau.
Taip, Pertas yra miestas, kuriame yra pramogų, vyksta kultūrinis gyvenimas, bet gyvenimo tempas – perpus lėtesnis negu, pavyzdžiui, Vilniuje, o mieste – 2,5 mln. gyventojų. Tik gyvena jie visiškai kitaip. Visas miestas išsidėstęs pakrantėje – važiuoji ir nesibaigia paplūdimiai, vandenynas, žalios erdvės, parkai, o tokioje aplinkoje – ir gyvenimas visiškai kitoks. Visada sakydavau, kad esu miesto žmogus, bet dabar būnu mieste tik tiek, kiek man reikia. Nueiname ir į spektaklius, ir į parodas, ir pavalgyti nuvažiuojame į miestą, bet daugiausia laiko leidžiame prie vandenyno, parkuose – gamtoje. Oras čia geras dešimt mėnesių per metus, galima sakyti, blogo oro nebūna, gal tik labiau vėjuota ir mažiau vėjuota... Viešose erdvėse pastatyti griliai – žmonės atsineša ką nors pasigrilinti, atsėda ant žolės su piknikų patiesaliukais, kėdutėmis ir taip leidžia laiką. Vaikai žaidžia nuostabiose žaidimų aikštelėse. Dar žmonės labai daug sportuoja, nes sąlygos tam – puikios, gausu specialiai įrengtų aikštelių. Žodžiu, gyvenimas vyksta lauke. Labai geras gyvenimo būdas.
Tiesą sakant, prieš važiuodama nesistengiau labai daug sužinoti apie Pertą – pasidomėjau minimaliai ir nusprendžiau: atvažiuosime, įsikursime ir pradėsiu jaukintis tą miestą taip, kaip aš noriu. Labai panašiai ir išėjo.
Kai Laura pradėjo lankyti mokyklą, ji buvo ne viena iš naujai atvažiavusių šeimų, tad mes labai greitai susiradome nuostabių draugų, gerą kompaniją. Nuostabus oras, geras miestas, supernuostabūs draugai – ko daugiau reikia?
Faktas, kad gyvenimas pasidarė daug paprastesnis, nei buvo Europoje. Žmonės atsipalaidavę, nesijaudina dėl to, kas kaip rengiasi, kokiais automobiliais važinėja. Nėra to Perte. Gyvenimas – lėtas, ir jis yra geras. Viskas čia veikia, gražu, švaru, net truputį netikra gali atrodyti. Nereikia bėgti, lėkti, nėra jokių kamščių. Nuvažiuoti iš taško A į tašką B per 15 minučių jau yra maksimumas. Jeigu kur nors tenka važiuoti 25 minutes – vadinasi, toli.
Yra ir kita medalio pusė – čia nėra jokios gamybos. Kai remontavomės nedidelį savo namo priestatą, susidūrėme su problema, kad viską reikia užsisakyti ir siųstis iš rytinės pakrantės, o tai užtrunka ilgai, turi laukti. Negali nieko pasidaryti greitai – net paprasčiausių dalykų reikia laukti. Tai turbūt yra didžiausias trūkumas.
Pertas labai nutolęs nuo visko. Yra rytinė Australijos pakrantė su Sidnėjumi, Melburnu, kitais miestais, kur verda visiškai kitoks gyvenimas su savo pranašumais ir trūkumais, Australijos viduryje – dykuma ir ten nieko nėra, ir yra Vakarų Australija, vakarų pakrantė.Tiesa, esu sutikusi lietuvių, kurie atsikraustė iš Sidnėjaus gyventi į Pertą dėl tų pačių priežasčių: pirmiausia, Perte gyvenimas pigesnis negu Sidnėjuje, antra, čia yra daug ramiau, tad gyvenimo kokybė, ypač šeimoms su vaikais, yra geresnė nei Sidnėjuje. Sidnėjus yra jaunų, aktyvių žmonių, verslo, meno, kultūros centras. Pertas – ideali vieta gyventi šeimoms. Taigi kam ko reikia.
– Augalai, gyvūnijos pasaulis Australijoje – visiškai kitokie nei Europoje?
– Faktas. Niekada nebuvau kokia nors didelė paukščių gerbėja, nelabai kreipdavau į juos dėmesį. Tačiau čia paukščiai yra kažkoks kosmosas. Įvairiaspalvės papūgos ant medžių šimtais sutūpusios čirškia nuo paties ryto... Kiekvieną kartą aikčioju, kai pamatau visus tuos spalvotus paukščius.
Kengūrų irgi yra. Net ir pačiame mieste yra vienos kapinės (vadinasi Pinaru slėnio memorialinis parkas), kur gyvena šimtai kengūrų. Visus, kas atvažiuoja pas mane į svečius, nuvežu ten. Kengūromis iki šiol negaliu atsistebėti – man jos tokios nerealios. Galiu atsisėsti ir žiūrėti. Man įdomu jas stebėti. Jos ir pasimuša, ir nuolat ką nors graužia. Didelės, mažos, mažyliai sterblėse. Įspūdinga.
Aš jaučiuosi labai gerai priimta Australijoje, neturiu jokių problemų. Nesijaučiu niekaip diskriminuojama, jaučiuosi visavertė Australijos gyventoja.
Na, taip, yra ir gyvačių, vorų, bet tikrai ne mieste, ne namuose. Gyvačių būna, pavyzdžiui, kopose, kur augmenija, bet ten visur kabo įspėjimai eiti tik taku. Tad nelįsk, kur nereikia, ir nesusidursi su gyvate. Miestuose gyvačių nesutiksi – jos galbūt problema gyvenant visiškoje gamtoje, kokiame nors ūkyje.
Dėl ryklių... Jie kartkartėmis atplaukia arčiau kranto, bet vandenyną nuolat stebi specialiosios tarnybos. Rykliams pasirodžius skelbiamas aliarmas „shark alarm“ net ir atskira programėle, kurią galima atsisiųsti. Praėjusį sezoną jau kokius keturis penkis kartus teko girdėti. Važiuoja specialūs automobiliai su sirenomis ir praneša, kad dabar visiems reikia išlipti iš vandens. Praeina valanda – vėl pranešimas, kad dabar pakrantė vėl saugi ir galima maudytis. Tai patyriau ne vieną kartą, nors pati niekada nemačiau ryklio. Delfinų teko matyti.
– Kaip vietiniai reaguoja į atvykėlius, kurie sugalvojo įsikurti Australijoje?
– Atsikraustyti į Australiją dėl Vyriausybės politikos yra labai sudėtinga. Jie labai saugo savo šalį ir labai riboja čia gyventi atvykstančių žmonių skaičių. Kad gautum Australijos vizą, galioja labai daug visokių reikalavimų ir taisyklių.
Tam, kad galėtume atvykti visa šeima pagal Martino darbo vizą, reikėjo pateikti labai daug įvairių dokumentų. Pavyzdžiui, vienas jų – dešimties metų policijos išrašai. Realiai man reikėjo iš visų šalių, kuriose gyvenau, nes iš Lietuvos išvažiavau prieš keturiolika metų (kai atvažiavau į Australiją, buvo prieš dvylika), taigi iš Dubajaus, Šveicarijos, Brazilijos, Ukrainos, Portugalijos gauti policijos išrašus, kad nesu nusižengusi įstatymams.
Dabar visa šeima priklausome nuo Martino darbo vizos – jei jo darbo viza pasibaigtų, turėtume per porą mėnesių susipakuoti daiktus ir išvažiuoti.
Tiesa, po dvejų metų gyvenimo Australijoje galima kreiptis dėl nuolatinio gyvenimo vizos, nors tai vėlgi užtrunka, nėra viskas labai paprasta. Tačiau įmanoma. Žmonės tą daro, jeigu planuoja ilgiau likti Australijoje, nes gavęs nuolatinio gyvenimo vizą turi daugiau privilegijų nei turėdamas tiesiog darbo vizą. Dabar, pavyzdžiui, aš negaliu gauti nemokamo gydymo – reikalingas privatus sveikatos draudimas. Jeigu būčiau nuolatinė gyventoja, galėčiau tiesiog nueiti pas bendrosios praktikos gydytoją ir man viską apmokėtų valstybė.
Vis dėlto atvykusių dėl darbo ir čia apsigyvenusių užsieniečių yra nemažai. Australijoje galima studijuoti – pažįstu lietuvių, atvykusių su studijų vizomis.
Kasdienybėje australai yra nuostabūs – labai draugiški, besišypsantys, noriai bendraujantys, malonūs ir paslaugūs, labai mandagūs. Jeigu vienas sėdėsi kur nors kavinėje, tikrai kas nors užkalbins. Tačiau aš vis dar jaučiu, kad tai truputį paviršutiniškas bendravimas. Su australais susidraugauti giliau, susirasti tikrų australų draugų, man atrodo, užtrunka daugiau laiko.
Jaučiuosi labai gerai priimta Australijoje, neturiu jokių problemų. Nesijaučiu niekaip diskriminuojama, jaučiuosi visavertė Australijos gyventoja. Teisingiau, ne Australijos, o Vakarų Australijos – Perto – gyventoja.
– Kiekvienoje šalyje, kurioje gyvenote, kiek pamenu, vis susirasdavote kokį nors hobį, ką nors tyrinėdavote. Ukrainoje tai buvo gatvės menas. O Australijoje?
– Kai apsigyvenome čia, pirmiausia susiorganizavau ekskursiją su gidu po miestą – kad pavedžiotų, parodytų, papasakotų. Tai buvo pirmoji rimtesnė pažintis. Pamačiau, kad Perte, kaip ir Kyjive, yra nemažai gatvės meno, netgi atradau tų pačių menininkų darbų.
Šiaip didelio kultūros paveldo, kad mieste būtų labai daug pamatyti, čia nėra – juk šalis jauna. Australija nepasižymi tokiomis giliomis tradicijomis kaip Europa. Taigi, taip jau susiklostė, kad pradėjau daugiau orientuotis į sportą: eiti į sporto klubą, bėgioti, važinėti dviračiu, nors niekada nebuvau didelė sporto mėgėja. Tiesiog tam yra labai puikios sąlygos ir gyvenimo būdas toks: visi aplinkui sportuoja, tai ir tu pradedi sportuoti.
Pernai prisijungiau prie Nacionalinio judumo iššūkio. Iššūkyje dalyvavo lietuvių bendruomenės skirtingose pasaulio šalyse. Užsiregistravau programėlėje ir kasdien rinkdavau žingsnius. Eidavau ir mieste, bet dažniau kur nors nuvažiuoju, pasirenku žemėlapyje kokį nors rajoną ir einu. Būdavo, kad ir po 20–30 km per dieną. Per visą iššūkį nuėjau daugiau kaip 1 tūkst. km, surinkau daugiau kaip 1 mln. žingsnių ir užėmiau antrą vietą tarp Australijos lietuvių.
Taip bevaikščiodama ištyrinėjau apylinkes, paplūdimius, parkus, išvaikščiojau turbūt viską aplinkui. Tikrai ne vienas mano bičiulis australas sakė, kad kai kuriose tų vietų nebuvęs. Dabar galėčiau visai neblogą outdoor planą Perte ir aplink Pertą pasiūlyti atvykstantiems svečiams.
Man patinka sportuoti lauke. Kai oro sąlygos tokios nuostabios, nesinori būti viduje. Nors mano gyvenimas nėra tik vaikščiojimas ir pramogavimas – daug visokių atsakomybių, bet kai yra laiko, tikrai stengiuosi jį praleisti aktyviai. Šiais metais mano naujas asmeninis iššūkis – dalyvauti pusės maratono bėgime. Dabar aktyviai treniruojuosi ir, tikiuosi, jau greitai pavyks.
Dar labiau patobulinau savo kulinarinius įgūdžius. Man labai patinka gaminti. Valgyti restoranuose Australijoje – gana brangu ir toli gražu ne visada tenkina kokybė. Anksčiau mėgdavome su šeima nuvažiuoti savaitgaliais vėlyvų pusryčių, pietų, o dabar jau turiu pagalvoti, ar tikrai verta, – turi būti arba labai gera vieta, arba labai skanu. Tad labai daug gaminu namie.
– Kaip su lietuvybe? Jai puoselėti lieka laiko?
– Žinoma. Aktyviai dalyvauju Lietuvių asociacijos Vakarų Australijoje veikloje. Esu atsakinga už komunikaciją. Vakarų Australijoje yra nemažai lietuvių. Atvykus į Pertą mane labai nudžiugino, kad čia yra savaitgalinė lietuviška mokyklėlė, kuri vadinasi „Baltų šalelė“. Kiek mes gyvenome kitose šalyse, niekada nebuvo tokio dalyko kaip lietuviška mokykla.
Mokyklai vadovauja, ne tik moko vaikus, bet ir organizuoja įvairius renginius, nuostabi mokytoja lietuvė Jūratė. Į sekmadieninę mokyklėlę susirenka lietuviai ir vaikai iš pusiau lietuviškų šeimų – nuo visai mažų, dvimečių, iki keturiolikmečių – jie mokosi pagal specialias programas. Visos lietuviškos šventės čia labai gražiai minimos, pažymimos. Pastaruoju metu atsinaujinusi Lietuvių asociacija Vakarų Australijoje dar labiau sustiprins atstovavimą Lietuvai šalyje ir tikimės pritraukti naujų narių. Vos prieš porą mėnesių Vakarų Australijoje buvo inauguruotas garbės konsulas Anthony Hasluckas, kuris taip pat yra labai aktyvus ir prisideda prie asociacijos veiklos.
– Ar kartais pagalvojate: o kur toliau?
– Man atrodo, kad planuojame čia pabūti ilgiau. Pradėjau savo mažą „Airbnb“ verslą. Sekasi labai gerai. Man be galo patinka priimti ir pasirūpinti svečiais. Norėčiau, kad tai išaugtų į ką nors didesnio, todėl dabar kraustymosi planų neturime. Tačiau... niekada nesakau ne. Juk nežinai, kas gyvenime gali atsitikti. Vis dėlto kol kas mes čia pabūsime.
Naujausi komentarai