Vienas garbingiausių Lietuvos piliečių Rusijoje – režisierius Rimas Tuminas. Laidai „Emigrantai“ jis papasakojo, kuo šiuo metu gyvena. Ir tai – ne tik teatras, bet ir artimi santykiai su pačiais aukščiausiais šalies žmonėmis, prezidentu Vladimiru Putinu ir premjeru Dmitrijumi Medvedevu, bei sunki liga, apie kurią režisierius pirmą kartą ryžosi kalbėti prieš televizijos kamerą.

Pripažįsta, kad pavargo

Daugybę apdovanojimų, ordinų, garbės raštų ir premijų gavęs teatro genijus jau devintus metus namais vadina Maskvą. Vadovaudamas Vachtangovo dramos teatrui čia jis žinomas ne ką prasčiau nei Lietuvoje. Menininką nuolat stebi visa Rusijos žiniasklaida, jis kviečiamas į didžiausius televizijos šou, kalbinamas dienraščių ir žurnalų. R. Tuminas atskleidė, kad jau kurį laiką vengia dalyti interviu, nors susidomėjimas jo veikla yra didžiulis.

„Tapome vieni iš geriausių teatrų ne tik Maskvoje, bet ir Rusijoje, drįsiu pasakyti – ir pasaulyje, nes turime daug pasiūlymų nuo Japonijos iki Amerikos – pasaulis domisi ne tik baletu, rusų opera, bet ir drama. Tai – tradicija, teatrinė mokykla, kuri pasaulyje labai vertinama, [...] ir susidomėjimas didžiulis“, – sako R. Tuminas.

Režisierius prisipažino, kad jaučiasi daug padaręs ir jau truputį pavargo. „Norėčiau išsilaisvinti – jaučiuosi įkalintas, turiu atsakomybę kuri vargina, kurios norisi atsisakyti. Aš noriu skrybėlės, balto šalikėlio ir bevaikščiojant  užeiti į teatrą ir paklausti: „Kas naujo? Kaip gyvenat?“– šypsosi kūrėjas.

Iš teatro atleido „rimtus dėdes“

Kai 2007-aisiais lietuvis atvyko į Maskvą, Vachtangovo teatras buvo vienas iš daugelio, rodančių dramos spektaklius, vienu geriausių, kaip yra dabar, jo niekas nelaikė. Kad situacija pasikeistų, R. Tuminas turėjo imtis didelių reformų – griauti, o tada statyti iš naujo.

Dėl įsigalėjusios korupcijos jis atleido visą teatro administraciją, priėmė naujų žmonių, dėl kurių, kaip pasakoja, turėjo čia likti ilgiau: „Buvau atsakingas už naujus žmones. Galbūt niekas nebūtų ėjęs, jeigu sakyčiau, kad aš čia tik metams, trumpam.  Nors galvojau, kad aš trumpam, nieko jiems nesakiau – galvojau susitvarkysim ir aš išeisiu. Bet dėl visų įsipareigojimų taip ir užsibuvau, nors dabar jau realiai norėčiau grįžti.“

Jis pasakojo, kad Lietuvoje panašaus teatro „atgimimo“ suorganizuoti nepavyktų dėl vieno paprasto dalyko – finansavimas kultūros įstaigoms Rusijoje yra žymiai didesnis. Be to, esą Rusijoje ir požiūris į teatrą yra beveik kaip į šventovę.

Nuo pat pradžių kiekvienais metais režisierius vis planuoja keliauti atgal namo į Vilnių. Bet atsiranda naujų projektų, naujų žmonių, atsiveria vis didesnės galimybės ir lėktuvo bilietų jis vis nenusiperka.

Kurdamas savo darbo sistemą R. Tuminas elgėsi nebijodamas nieko, kaip koks jaunas karštakošis revoliucionierius. Iš darbo atleisti „rimti dėdės“ jam grasindavo, buvo net laikas, kai lietuvį saugojo apsauga.

Vėluojančio V. Putino nusprendė nebelaukti

Kai R. Tuminas ėmė pristatinėti savo režisuotus spektaklius, apie tai kalbėjo ne tik visa Maskva, bet ir visa Rusija. Didžiulė sensacija buvo, kai mūsų tautiečio kūryba parūpo ir pagrindinėms šalies galvoms – prezidentui ir premjerui. Kaip juokavo lietuvis, žmonės jo darbovietę ėmė vadinti teatru, kuriame buvo V. Putinas. Jis lankėsi spektaklyje „Vargas dėl proto“.

„Vėlavo. Labai stipriai vėlavo. Aktoriai buvo pasirengę, aš žinojau, bet buvo prašyta, kad jie nežinotų. Tačiau jie pajuto, kad kažkas iš pirmųjų asmenų bus. 10 min praeina – aplodismentai, žiūrovai prašo jau pradėti spektaklį, o mes nepradedam. Apsauga buvo pasiruošusi, grandimi apsupusi jo kelią įėjimui. [...] Tai net 20 min. žiūrovai sėdėjo nežinomybėje, kol galiausiai suprato tylą. Galų gale aš nusprendžiau, kad jau pradėsiu spektaklį, sakau: „Koks man skirtumas – jis nepaaiškino – pavėluos, tai pavėluos“. Ir atėjo... visi atsistojo, pasigirdo aplodismentai“, – ypatingą spektaklį prisimena režisierius.

Pasak jo, to spektaklio žiūrovai jautėsi ypatingi, nes tarp jų buvo ir V. Putinas. Ir jiems tiek pat, kiek veiksmas scenoje, įdomios buvo ir prezidento reakcijos.

Vakarų pasaulio kritikuojamų Rusijos prezidento ir premjero apsilankymas teatre R. Tuminui įsiminė ir dėl didžiulio pasiruošimo. Jis gavo griežtus nurodymus, kokie žmonės gali būti teatre, ir kokie yra nepageidaujami. Net liepta patikrinti visų darbuotojų biografijas. Tą dieną dirbti negalėjo 15 darbuotojų, nes jų biografijos netiko: pasirodo, vienas iš darbuotojų psichiatrinėje ligoninėje gydėsi, kitas buvo teistas ir pan.

V. Putino ir lietuvio režisieriaus akistatos buvo ne viena ir ne dvi. Per jas R. Tuminas spėjo susidaryti nuomonę apie Kremliaus valdovą. „Labai imlus, labai pastabus, tiksliai formuluoja mintį ir geros atminties“, – tokiais žodžiais jis apibūdina Rusijos prezidentą.

R. Tuminas sako, kad bendraudamas su aukščiausiais šalies vadovais dažnai atlieka diplomatinį vaidmenį. Vieną kartą net bandė suorganizuoti jų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimą.

Kito susitikimo su šalies vadovais vengtų

Lietuvių požiūrį apie V. Putiną, jo aplinkos žmones ir apie visą Rusijos valdymo sistemą R. Tuminas puikiai žino. Todėl šiandien režisierius atviras – dar vieno susitikimo su režimo vadovu jis bandys išvengti.

„Aš vis galvoju kaip čia atrodyčiau. [Imituočiau], kad susirgau ar išvykau staigiai, kad Lietuvos spaudoje neatsirastų nuotraukų, kuriose mes spaudžiame vienas kitam rankas“, – galimus variantus svarsto lietuvis.

Prieš pusę metų, po viešo jo pasisakymo, kad Rusijai reikia tokios griežtos rankos, kokia dabar ją valdo, Lietuvos žiniasklaidoje kilo tikra audra. Ką R.Tuminas tuomet turėjo galvoje?

„Aš neturėjau galvoje V. Putino, tai – ne V. Putino palaikymas, tai yra mentalitetas, istorinės aplinkybės, likusios nuo carų laikų. Aš pats tą patį patiriu teatre – ne, aš ne griežtas, bet darbuotojai mane daro tokiu, jie tokį mane sukuria, bet koks esu, toks esu. Man priekaištavo, kad aš per didelis liberalas, kultūros ministras man ir susitikime linkėdamas sėkmės, sakė kad aš net 20 proc. neišnaudoju to, ką galėčiau savo galimybėmis padaryti“, – pasakoja režisierius.

Daugybėje pasaulio šalių vertinamas teatro kūrėjas, kalbėdamas apie Rusijos valdžią, yra atsargus. Jis puikiai supranta, kas sprendžia jo likimą Maskvoje.

Kokia Rusija bebūtų, vis tik čia R. Tuminą gerbia ir myli. Štai prieš savaitę jam pirmą kartą plojo pilnas žiūrovų Didysis Maskvos teatras, kuriame lietuvis savaip pastatė Dmitrijaus Šostakovičiaus operą Katerina Izmailova.

Prasimušęs į teatrines Maskvos aukštumas, režisierius čia pasikvietė ir daug kitų kūrėjų iš Lietuvos. Kartu su juo dažnai dirba mūsų tautiečiai scenografai, choreografai, dekoracijų meistrai.

R. Tumino vadovaujamas Vachtangovo teatras yra sėkmingai veikiantis ir tikrai pelningas. Bilietus į spektaklius čia žmones išperka pusę metų į priekį. Tačiau tokia įstaigos sėkmė darbuotojams stipriai neatsiliepia. Teatralams mokami gana kuklūs atlyginimai, o dabar, rubliui nuvertėjus tris kartus, tai itin juntama. Ypač – išvykus už Rusijos ribų.

Su liga ne kovoja, o draugauja

Viso šio interviu metu režisierius kalbėjo pakimęs. Daug kas Lietuvoje jaudinasi dėl garsaus menininko sveikatos, apie kurią jis pats kalba retai ir nedaugžodžiaudamas.

Iki šiol tik puse lūpų buvo kalbama, kad šiai teatro įžymybei buvo pašalintas gerklės auglys. Po to jis buvo švitinamas Tel Avivo ligoninėje Izraelyje. O perėjęs sudėtingą penkių savaičių gydymo kursą, ignoruodamas savo sveikatos būklę, jis vėl puolė į teatro gyvenimą.

„Į Izraelį važiavau ne dėl to, kad ten gydyčiausi – tiesiog taip atsitiko, kad mes ten gastroliavome, užėjau, pasitikrinau ir teko gydytis 5 savaites. Saulėje negalėjau būti, dariausi procedūras, maudytis irgi nebuvo galima, tai truputį įkalintas buvau, bet skaičiau, leidau laiką turiningai ir ilgėjausi“, – prisiminė režisierius.

Jis – nesustabdomas žmogus, kurio galvoje nuolat pilna idėjų, tvarkaraštyje – daugybė naujų projektų. R. Tuminas niekada nebuvo tas, kuris pasiduoda. Kalbėdamas apie savo sveikatą, jis toks pats.

„Kai diagnozė buvo tokia, tai, žinoma, kilo šokas. Kodėl man? Kodėl tai turi atsitikti man? Kažkaip sąmonėje man kilo mintis, kad kovoti nereikia. [...] Visi, kurie kovodavo, pralaimėdavo. Su tuo nereikia kovoti – reikia draugauti. Nekovoti ir nepasiduoti – tai visiškai skirtingi dalykai. Ačiū Dievui – bus jau dveji metai kaip nekovoju, bet nepasiduodu. Aš į tai žiūriu su humoru, net šiek tiek skeptiškai“, – atviravo lietuvis.

Dažnai atsidūrę tokioje situacijoje žmonės kardinaliai pakeičia gyvenimo būdą, puola prie sveikos mitybos, atsisako darbų. O R. Tuminas nedaro nieko panašaus.

„Kavos negalima, aštraus negalima, saldaus negalima, karšto negalima ir t.t. Kaip gyvenau, taip ir gyvenu, nieko neatsisakau. Žinoma, rūkymas ir šiaip man ne prie širdies. Čia – jau yda, kurią reikėtų įveikti“, – pabrėžė R. Tuminas.

Jau devynerius metus jis savo Lietuvoje likusiai žmonai ir visai šeimai žada netrukus grįžti namo, bet planai vis pasikeičia. Šiemet, iš karto po teatro sezono pabaigos, baigsis ir R.Tumino darbo sutartis. Ar jam ją siūlys pratęsti, galima net neabejoti. Tačiau režisierius sako, kad iki paskutinės minutės svarstys – dar trumpam likti Maskvoje, ar su ja jau atsisveikinti.