– Kaune pabaigusi Eigulių vidurinę mokyklą, išvažiavote į Škotiją studijuoti ekonomikos. Gyvenote Sterlinge, Glazge, dabar – Inchmurino saloje ir užsiimate pramogų verslu. Kaip taip nutiko?

– Su mamos paskatinimu ir palaiminimu. Iš tikrųjų mano kelias į salą buvo gana netikėtas. Per pandemiją draugai supažindino mane su Polu, mano partneriu. Jis jau gyveno saloje, o pirmieji vizitai čia man pasirodė ypatingi – tarsi pabėgimas į kitą pasaulį.

Nors gyvenau didmiesčiuose, niekada nebuvau visiška miestietė – Lietuvoje turime kaimą, kuriame praleidau daugybę vasarų ir savaitgalių. Tad gyvenimas gamtos apsuptyje man visada buvo artimas. Salos savininkai yra ūkininkai, taigi nei avys, nei traktoriai manęs neišgąsdino. Dabar ir pati turiu savo šiltnamį, kurį padėjo įsirengti mama, – ji visada buvo mano įkvėpėja ir patarėja.

Kai per pandemiją buvo įvesta ribojimų, įstrigau saloje mėnesiui, o po kurio laiko vėl pasikartojo tas pats. Ilgainiui supratau, kad toks gyvenimo būdas man patinka, ir galiausiai nusprendžiau persikraustyti visam laikui.

Kai kurie draugai sunkiai suprato tokį mano sprendimą – jiems atrodė, kad gyvensiu visiškoje izoliacijoje. Tačiau iš tikrųjų viskas labai paprasta! Nuo mano namų iki kranto – vos 5 minutės laivu, o nuo ten iki Glazgo – tik 35 minutės automobiliu. Be to, pas mus dažnai apsilanko draugai – turime svečių kambarių, vasarą beveik kas savaitę sulaukiame lankytojų.

– Lomondas – didžiausias Škotijos ežeras, The Trossachs nacionalinio parko dalis. Ežere – 60 salų, o kuo ypatinga Inchmurino sala?

– Inchmurino salą beveik prieš 100 metų įsigijo Scottų šeima. Šiandien čia gyvena tik trylika nuolatinių gyventojų. Be to, kelios šeimos saloje turi antrus namus poilsiavimui. Tokia maža bendruomenė sukuria unikalią atmosferą.

Mes turime ir savo tradicijų. Gegužės mėnesį saloje švenčiama Sėklų dovanojimo šventė. Tai senovinė tradicija, kai salos gyventojai gauna sėklų kaip simbolinę pavasario atgimimo dovaną. Rugpjūtį vyksta gražiausios saulėgrąžos rinkimai. Artėjant Kalėdoms organizuojami gražiausio kiemo rinkimai – kas gražiausiai pasipuošė šventei.

Svarbiausia šiose šventėse – ne laimėti, o dalyvauti, nes jos puoselėja salos tradicijas ir stiprina bendruomenę. Šventės pritraukia ir turistų, norinčių patirti salos ypatumus ir vietinių svetingumą. Sala labai populiari tarp turistų. Sezono metu, nuo balandžio pradžios iki rugsėjo pabaigos, čia veikia ir restoranas.

Tik kartais aš pasiilgstu greito siuntų pristatymo – pas mus paštininkas atplaukia dukart per savaitę, ir tai priklauso nuo oro sąlygų. Tačiau tai labai maža kaina už gyvenimą tokioje nuostabioje saloje.

Vaizdai: „Kaip kalnų ožkelė“, – juokiasi Justina, įveikusi Ben A’ankalvą. Nors ji, palyginti su Škotijos kalnais, nedidelė (454 m virš jūros lygio), viršūnėje pasijunti lyg aukštikalnėse – atsiveria fantastiška panorama. / J. Jurgaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip atsidūrėte pramogų verle?

– „Loch Lomond Leisure“ – Polo įmonė. Iš pradžių tik šiek tiek jam padėdavau laisvomis dienomis, bet 2021-aisiais, artėjant naujam sezonui, jis pasiūlė prisijungti visu etatu. Iš pradžių dvejojau, nes tuo metu turėjau gerą darbą – vadovavau restoranų tinklui „Nando’s“. Po ilgų pokalbių su mama supratau, kad geriau dirbti sau ir kurti savo ateitį. Taip ir priėmiau sprendimą pakeisti karjeros kryptį.

Ryte ir vakare tikriname orų prognozes ir pagal jas planuojame ne tik verslą, bet ir kasdienius darbus namie.

Žiemą mūsų komanda – nedidelė, bet vasarą išauga maždaug iki 80 žmonių. Veiklos tikrai netrūksta! Kiekviena diena čia kitokia, o galimybė dirbti gamtoje ir kurti nepamirštamas patirtis mūsų lankytojams man atrodo neįkainojama.

– Likimas dovanojo jums kvapą gniaužiantį grožį. Tik ar spėjate juo pasimėgauti, kai tenka rūpintis ne savo, o kitų poilsiu ir įspūdžiais?

– Žinoma, būna visokių dienų. Kai darbų daug ir galva pilna organizacinių reikalų, mažiau laiko lieka tiesiog sustoti ir pasimėgauti aplinka. Per dideles audras kartais kyla klausimas: ką aš čia veikiu? Ryte ir vakare tikriname orų prognozes ir pagal jas planuojame ne tik verslą, bet ir kasdienius darbus namie. Pavyzdžiui, neseniai praūžė audra. Reikėjo gerai jai pasiruošti, todėl ir žala – minimali. Tačiau tokios dienos retos, o už jas gamta dažniausiai atsilygina kvapą gniaužiančiais vaizdais ir ramybe.

Mūsų šuo Maverickas taip pat labai laimingas čia – tiek laisvės, tiek erdvės lakstyti ir tyrinėti! Saloje turime didžiulį sodą, o ir pati sala – kaip didelis sodas, tad jam – tikras rojus.

Nors daug laiko skiriame kitiems žmonėms ir jų įspūdžiams, kartais smagu pasimėgauti viskuo taip, lyg būtume svečiai savo pačių saloje. Tiesa, pramogoms daug laiko nelieka – dažniausiai tada, kai atvyksta draugai ar šeima. Namie, kaip ir mūsų darbo centruose, turime visą įrangą: baidarių, irklenčių, kanojų, tad norėdami galime pasinaudoti.

Mėgstame ir patys pakeliauti, o keliaudami pasidomime vandens pramogomis: visada aplankome sporto centrus, išbandome naujoves ir parsivežame idėjų.

Pakerėjo: „Isle of Skye esu buvusi net penkis kartus“, – įvardija jai itin patinkančią salą Justina. Ir Dunnottar pilis jai padarė didžiulį įspūdį. / J. Jurgaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Didžiausia pasaulio kelionių svetainė „TripAdvisor“ taip pristato jūsų įmonę „Loch Lomond Leisure“: ekskursijos greitaeigiu kateriu, plaukimas baidarėmis, irklentėmis, dviračiais ar vandens slidėmis ir daug daugiau. Kas tas „daug daugiau“?

– Mūsų įmonė „Loch Lomond Leisure“ siūlo daugybę būdų pažinti ir mėgautis nuostabiu Lomondu – tiek ramybės ieškantiems poilsiautojams, tiek ekstremalių pramogų mėgėjams.

Be jau minėtų ekskursijų greitaeigiu kateriu, baidarių, kanojų ir irklenčių nuomos, organizuojame privačius turus – tiek ramius, leidžiančius atsipalaiduoti ir pasigrožėti gamta, tiek aktyvesnius, su įvairiomis vandens pramogomis.

Rengiame komandinius renginius draugų kompanijoms ir įmonėms, ieškančioms įdomių būdų stiprinti kolektyvą. Siūlome tradicines škotų žaidynes. Jų dalyviai gali išbandyti jėgas mėtydami rąstą, kilnodami akmenis, traukdami virvę – tai puiki pramoga norintiems patirti autentišką škotišką dvasią.

Siūlome privačių išvykų į salas, gurmaniškų piknikų gamtos apsuptyje. Taigi „daug daugiau“ – ne tik pramogos, bet ir nepamirštamos patirtys.

– Teisę vairuoti greitaeigį katerį įgijote anksčiau nei automobilio vairuotojo pažymėjimą. Patinka skrosti ežero bangas?

– Labai patinka! Iš tikrųjų tai darau beveik kasdien – į darbą plaukiu be jokių spūsčių, tai daug geriau, negu sėdėti automobilyje. Gyvenant saloje atsirado galimybė išmokti vairuoti laivą – tai suteikia daugiau nepriklausomybės. Kai įgijau įgūdžių, draugas pasiūlė išsilaikyti ir gauti komercinę laivavedžio licenciją – pagalvojau, kodėl gi ne? Štai dabar bent vieną dieną per savaitę praleidžiu su klientais, plukdydama juos kateriu.

Automobilio vairuotojo pažymėjimą vis dėlto nusprendžiau išsilaikyti ir prieš metus užsirašiau į dviejų savaičių intensyvius kursus. Iš karto išlaikiau egzaminą, vairuoti automobilį man taip pat patinka. Tai mano naujausia laisvė.

Atgaiva: štai toks Justinos darbas – viena iš stotelių su klientais. / J. Jurgaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Be gamtos grožio, Lomondo ežeras įdomus ir istoriškai – tai buvo svarbus kelias keltų laikais, viduramžiais čia vyko reikšmingos kovos. Ežerą garsina ir škotų liaudies daina „Loch Lomond“. Ar škotai  daug dėmesio skiria etninei tapatybei ir istorinei atminčiai?

– Tai jiems labai svarbu! Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – tradicinių drabužių dėvėjimas. Kiltai ištraukiami įvairiomis progomis – nuo vestuvių iki sporto renginių ar net kelionių į užsienį. Škotai didžiuojasi savo kultūra ir noriai ją reprezentuoja pasaulyje. Pavyzdžiui, mano draugas Polas su kiltu tikrai neliko nepastebėtas draugės vestuvėse Stambule. Merginos taip pat dažnai pasirenka drabužius su tradiciniais škotiškais raštais – tartano detalės mėgstamos ir kasdienėje aprangoje.

Škotams brangi jų istorija. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo turinys apie istorines vietas, legendas ir lankytinus objektus – daugybė žmonių kuria vaizdo įrašus ir socialiniuose tinkluose dalijasi savo žiniomis apie šalies praeitį. Tai atsispindi ir turizmo sektoriuje – mažos, privačios ekskursijos, pasakojančios apie istoriją, tapo itin populiarios, ir mes su tokiais keliautojais susiduriame beveik kasdien. Aš ir pati mėgstu papasakoti mūsų svečiams apie Lomondo legendas ir istorines vietas.

„Loch Lomond“ daina – tikras škotiškas simbolis. Ji skamba beveik kiekviename vakarėlyje, o švenčiant vestuves ir sutinkant Naujuosius – tiesiog privaloma. Tai viena dainų, kuri sujungia visus – nesvarbu, ar esi vietinis, ar svečias, galiausiai visi susikimba rankomis ir dainuoja kartu.

– Kiltai, dūdmaišiai – apie tai esame girdėję, bet gal papasakotumėte apie mažiau žinomas šios šalies žmonių tradicijas?

– Škotai labai brangina savo tradicijas ir mielai perduoda jas iš kartos į kartą. Papasakosiu apie tas, kurios yra tapusios ir mūsų šeimos gyvenimo dalimi.

Kasmet sausio 25-ąją minima Burnso naktis. Tai labai svarbi tradicija, skirta vienam garsiausių škotų poetų Robertui Burnsui pagerbti. Burnso naktis prasideda hagio – nacionalinio škotų patiekalo iš maltos avienos, kepenų, plaučių ir avižinių dribsnių – įnešimu skambant dūdmaišių muzikai. Pagal tradiciją, valgant hagį privaloma išgerti škotiško viskio.

Dar viena smagi tradicija – tautinių šokių vakarai „Ceilidh“. Juose visi – tiek vietiniai, tiek svečiai – linksmai sukasi tradicinių škotų šokių ritmu. Mūsų saloje irgi rengiami tokie vakarai, o kartą ir mano tėtis, svečiavęsis tuo metu, dalyvavo. Ir kiltą užsisegė. Iš pradžių, sakė, apėmė keistas jausmas, bet vėliau pripažino, kad labai patogu. Kai prasidėjo šokiai, jo tiesiog buvo neįmanoma išvesti!

– Kokie yra škotai? Kas juose žavi, o kas vis dar stebina ar net erzina? Ar tiesa, kad jų humoras – savitas, gali būti aštrus ir sarkastiškas?

– Škotai – labai šilti, draugiški ir nuoširdūs žmonės. Jie visada pasiruošę padėti, net jei tavęs nepažįsta. Kaip ir minėjau, jie labai didžiuojasi savo kultūra ir istorija. Kiekvienas škotas mielai papasakos ir apie škotišką muziką, ir apie tautinius drabužius, ir vietos legendas.

Labiausiai mane žavi, kad jie atsipalaidavę žiūri į gyvenimą. Škotai nesuka galvos dėl smulkmenų, mėgsta juokauti ir nesistengia visko sureikšminti. Tą jų būdą ypač pajunti bendraudamas su vietiniais mažesniuose miesteliuose ar kaimiškose vietovėse, kur visi pažįsta vieni kitus ir niekas neskuba.

Kas stebina? Galbūt jų gebėjimas vaikščioti lauke su marškinėliais, kai tokiu oru, mano akimis, jau tikrai reikia striukės ir pirštinių. Jei rimčiau,  tikriausiai škotų santykis su oru apskritai – lietus ar vėjas jų visiškai negąsdina, o man kartais vis dar tenka save įkalbinėti, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga.

Škotų humoras – tikrai savitas! Jų juokeliai dažnai aštrūs, pilni sarkazmo ir saviironijos. Pirmą kartą čia apsilankęs ir tai išgirdęs gali pagalvoti, kad jie iš tavęs šaiposi, nors iš tikrųjų taip parodo draugiškumą. Prie tokio humoro reikia priprasti.

– Škotai kalba išskirtinai, įskaitant škotų galų kalbą ir škotų anglų tarmę. Ar sunku buvo perprasti kalbinius ypatumus? Jūsų kalboje jau juntamas škotiškas akcentas?

– Vos atvykus į Škotiją man buvo sunku suprasti vietinę kalbą, ypač slengą ir dialektą. Stirlinge, kur gyvenau, buvo labai stiprus vietinis akcentas. Praėjus metams, apsipratau ir pradėjau vartoti vietinius žodžius, net pati pastebėdama, kad kalbu šiek tiek kitaip. Škotai dažnai pastebi, kad nesu vietinė, tačiau svarbiausia – visi supranta.

– Škotija žinoma ir dėl savo įspūdingų pilių, nuostabių gamtos peizažų. Ar teko pažinti visą šalį?

– Oi, dar daug ką turiu pamatyti! Škotija – nuostabi šalis, kiekvienas kampelis – unikalaus grožio ir žavesio. Mes su Polu kasmet bandome aplankyti ką nors naujo. Turime šunį, tad ir keliauti norisi toliau ir judriau.

Kai tik susipažinome, buvome keliavę pagal patį populiariausią maršrutą – North Coast 500. Tai 500 mylių kelias, vedantis per gražiausias Škotijos vietas. Visiems jį rekomenduoju! Norėčiau šį maršrutą pakartoti.

Ypač graži Skajaus (Isle of Skye) sala. Esu joje buvusi net penkis kartus, bet labiausiai įsimintinas kartas buvo su mama. Jai tai buvo iššūkis, nes teko išmokti važiuoti automobiliu kita kelio puse. Susitvarkė! Mums paliko puikų įspūdį Neist Point Lighthouse, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Kasdien praleisdavome kelias valandas kalnuose, o vakarus kartais leisdavome škotiškoje alinėje – kaip vietinės.

Pilys taip pat turi ypatingą trauką – kiekviena jų pasakoja savo istoriją. Esu aplankiusi nemažai pilių, pavyzdžiui, į Blair Athol pilį su mama užklydome visiškai netyčia, bet galiausiai atsidūrėme nuostabiame muziejuje viduje. Yra ir tokių pilių, kurių likusios tik sienos, kaip Dunnottar Castle, tačiau jos vis tiek atrodo didingai ir dažniausiai būna apsuptos įspūdingos gamtos. Škotijos gamta tokia įvairi, kad kiekvienas naujas maršrutas suteikia ypatingų įspūdžių ir atradimų.

Ant ratų: per du mėnesius trukusią kelionę kemperiu Justina ir Polas aplankė 12 šalių. Privaloma stotelė – Paryžius ir Eifelio bokštas. Augintiniui irgi patiko. / J. Jurgaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Tarp ankstesnių jūsų pomėgių buvo ir muzikavimas, ir šokiai, o kokie – dabartiniai?

– Mano laisvalaikis dabar labai glaudžiai susijęs su buvimu gamtoje, aktyviu poilsiu ir kelionėmis. Per pandemiją atradau kalnų žygius, ir šis pomėgis išliko iki šiol. Kai tik pasitaiko proga, stengiuosi pasiekti vis naują viršūnę. Škotijoje ypač populiarus „Munro bagging“ – tai iššūkis įkopti į kuo daugiau Munro kategorijai priklausančių kalnų, kurių aukštis siekia daugiau kaip 914 m. Jų čia net 282, tad tikrai dar turiu ką veikti!

Be žygių, labai mėgstame keliauti. Kadangi žiemą galime daugiau dirbti nuotoliniu būdu, išnaudojame šį laiką pažindami kitas šalis. Pernai kelias savaites praleidome kalnuose slidinėdami, o dar kelias – Pietų Prancūzijoje. Užpraeitą žiemą išsiruošėme į dviejų mėnesių kelionę kemperiu, aplankėme net dvylika šalių.

Dar viena mano aistra – maistas. Mėgstu ne tik ragauti naujus skonius keliaudama, bet ir pati gaminti, ruošti vakarienes draugams. Mūsų namuose dažnai būna svečių ir man patinka vaišinti, eksperimentuoti su naujais receptais ir tiesiog mėgautis gerais pokalbiais prie stalo. Tai dar viena priežastis, kodėl jaučiuosi taip prisijaukinusi škotišką svetingumo kultūrą – čia visi mėgsta susiburti, pasidalyti istorijomis ir tiesiog gerai praleisti laiką kartu.

– Žinau, kad jūsų keliai dažnai suka ir į Italiją, kur įsikūręs jūsų brolis Povilas su šeima. Turint mintyje Lietuvoje gyvenančius tėvus, esate labai kosmopolitiška šeima. Tai pranašumas ar trūkumas?

– Išties mūsų šeima labai kosmopolitiška, ir manau, kad tai pranašumas. Gyvenimas tarp Škotijos, Italijos ir Lietuvos leidžia geriau suprasti pasaulį, kuris daug įvairesnis ir turtingesnis, nei galėtume įsivaizduoti gyvendami vienoje šalyje. Tai, kad mūsų šeimos nariai gyvena skirtingose šalyse, praplečia mūsų pasaulėžiūrą, skatina toleranciją, gebėjimą prisitaikyti ir suprasti kitas kultūras.

– Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą? Galbūt jau jaučiatės nuo jos atitrūkusi?

– Sugrįžtu į Lietuvą du tris kartus per metus. Man labai svarbu, kad santykiai su šeima ir giminaičiais būtų artimi. Beveik kasdien pasikalbame, dažnai sulaukiame svečių iš Lietuvos, tad bendravimas niekada nenutrūksta. Be to, šiais laikais yra taip paprasta šokti į lėktuvą ir pasiekti Lietuvą vos per 2,5 valandos.

Škotai – labai šilti, draugiški ir nuoširdūs žmonės. Jie visada pasiruošę padėti, net jei tavęs nepažįsta.

– Esate vienmetė su atkurta nepriklausoma Lietuva – gimėte 1990-aisiais. Ką jums tai reiškia?

– Gimti 1990-aisiais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, man reiškia labai daug. Tai ne tik šalies, bet ir asmeninė laisvė. Nepriklausomybė atvėrė duris į pasaulį: suteikė galimybę keliauti, studijuoti užsienyje, tobulinti savo žinias, susipažinti su įvairiomis kultūromis. Tai suteikė galimybę gyventi šalyje, kurioje galiu siekti savo tikslų ir svajonių. Be  nepriklausomybės mano gyvenimas būtų buvęs kitoks.

– Ar palaikote ryšius su kitais Škotijoje gyvenančias lietuviais? 2022 m. Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė pasipildė – Škotijoje susibūrę tautiečiai oficialiai įkūrė šio krašto lietuvių bendruomenę. Kokia ji?

– Škotijoje gyvenančių lietuvių bendruomenės situacija nėra pati geriausia. Dauguma dabartinių bendruomenės narių – jau trečios arba ketvirtos kartos atstovai ir jie dažnai save laiko škotais, o ne lietuviais. Vadinasi, lietuviška tapatybė, nors vis dar gyva, šiuo metu yra labiau simbolinė.

Mano lietuvių draugų ratas čia yra gana mažas, bet stiprus. Vertinu draugystę su keletu lietuvių, gyvenančių Škotijoje. Vasarą dažnai susiorganizuojame lietuviškų vakarienių. Šaltibarščiai, kepta duona, medučio tortas – maistas, kuris primena Lietuvą.

Patogu: vandens pramogų žinovas Polas Trakuose itin susižavėjo galimybe išsinuomoti laivą. / J. Jurgaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Lietuvą, kaip ir jūs – Škotiją, prisijaukino jūsų gyvenimo draugas Polas? Kas jį čia žavi, o kas – stebina.

– Kaskart apsilankęs Lietuvoje Polas vis labiau ja žavisi. Nors jis gimė Škotijoje, jo prosenelis kilęs iš Lenkijos, todėl šie kraštai jam yra artimi ir mieli.

Kadangi Polas domisi sveika gyvensena ir laisvalaikiu gamtoje, jis labai greitai prisitaikė prie lietuviškų tradicijų – ypač pamėgo pirtis ir šaltas maudynes, kurios mano šeimoje itin populiarios. Dabar jis šią tradiciją tęsia ir Škotijoje, o ateityje tikimės turėti nuosavą pirtį.

Kiekvieną kartą lankydamiesi Lietuvoje stengiamės atrasti vis naujų vietų – muziejų, galerijų, istorinių objektų. Tai padeda jam vis geriau pažinti lietuvišką istoriją, kultūrą, o aš džiaugiuosi galėdama jam viską papasakoti ir parodyti. Pernai jam ypatingą įspūdį paliko Trakai – pilis, gamta, ežerai... Net ir laivą buvome išsinuomoję!

Ir, žinoma, lietuviškas maistas! Cepelinai – absoliutus favoritas. Nors pirmą kartą paragavęs nustebo dėl jų dydžio ir sotumo, dabar jau žino, kad po cepelinų būtina gera pertrauka.

– Lietuva – ežerų kraštas. Jūsų žvilgsniu, ar čia pakankamai išnaudojamos ežerų galimybės poilsiui ir laisvalaikiui? Gal knietėtų ir čia užsiimti panašia veikla kaip Škotijoje?

– Lietuva tikrai yra nuostabus ežerų kraštas ir kiekvieną kartą sugrįžusi į gimtinę pastebiu, kaip sparčiai auga kurortai ir vandens pramogų pasiūla. Tai labai džiugina, nes vandens turizmas turi didelių galimybių. Mums su Polu labai smagu pasimėgauti vandens pramogomis Lietuvoje.

Šiuo metu mūsų planuose nėra minties kurti verslo Lietuvoje, tačiau niekada negali žinoti, kas nutiks. Galbūt ateityje atsiras koks nors unikalus projektas ar galimybė, kurią norėsime išbandyti. Po visų šių metų patirties Škotijoje, žinoma, yra daugybė idėjų, kurias galėtume pritaikyti ir Lietuvoje.