Solo fleitai, arba Graikiška stotelė gyvenimo kelyje

– „Rankose – diplomas, širdyje – šilti prisiminimai, mintyse – spalvingi ateities planai. Ačiū VU TSPMI, man ši kelionė be proto patiko!“ – įrašei birželio pabaigoje feisbuke pasidalijusi nuotrauka iš diplomo įteikimo iškilmių. Visas patirtis vadini kelione, o dabar – ypatinga jos atkarpa. Kokie vėjai atpūtė į Atėnus?

–  VU TSPMI bakalaurams sudaroma galimybė metus po studijų atlikti praktiką. Pasinaudojau Švietimo mainų paramos fondo teikiama parama tarptautinėms praktikoms lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse. Studijų metais bandžiau išvažiuoti mokytis pagal „Erasmus+“ programą, tačiau planus sujaukė pandemija. Tad dabar nutariau pasinaudoti proga ir išvykti atlikti praktikos į lituanistinę švietimo įstaigą – pamatyti pasaulio, pritaikyti savo gebėjimus, žinias. Atranką įveikusiems praktikantams suteikiama stipendija, o jie savo laiką ir jėgas skiria po visą pasaulį išsibarsčiusioms lietuvių bendruomenėms, svetur gyvenančių tautiečių lietuviškai tapatybei stiprinti – man tai labai artima ir priimtina.

– Kai paaiškėjo, kad pusmetį teks darbuotis kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“, ko buvo daugiau: nekantrumo ar netikrumo?

– Nekantravau. Savanoriaudama, domėdamasi įvairiais kultūros gyvenimo reiškiniais ir pati juose dalyvaudama buvau įgijusi įvairių patirčių, todėl norėjosi jas pritaikyti praktiškai. Tiesa, baugino ir nežinomybė, atsakomybė. Ką aš galėsiu duoti jaunam žmogui? Ar pavyks su tėvais rasti bendrą kalbą? Su vaikais paprasčiau: jie atviri, matai, kaip reaguoja į tave. Tuo iškart įsitikinau, įsijungusi į „Giliukų“ bendruomenę. Kol kas esu nematomų darbų darytoja, visų reikalų ministrė (juokiasi) – atsakinga už komunikaciją, socialinius tinklus, prisidedu rengiant projektus, gyvus susitikimus, mokytojams padedu pasirengti pamokoms ir jose asistuoju. Pati savarankiškai dar nevedžiau nė vienos pamokos, tačiau mano atsakomybė – penktadienio kino vakarai. Tai vienas iš kelių nuotolinių būrelių, kai valandą praleidžiame žiūrėdami lietuviškus filmus arba jų fragmentus, juos aptardami ir diskutuodami. Man ir pačiai buvo nemenkas iššūkis pasidomėti lietuvišku kinu: nuotoliniu būdu dalyvauju įvairiuose seminaruose, peržiūriu daug filmų, parenku vaikams tinkančias ištraukas.

Svarbiausi: Moniką itin nudžiugino mamos L. Zavistauskienės viešnagė – per kelias dienas ji pasistengė parodyti viską, kuo žavi Atėnai. Akropolis ir jo papėdėje esantis Dioniso teatras – turistų kelio pradžia. / M. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar daug giliukų vienija jūsų mokykla? Kuo ji ypatinga?

– Tai interaktyvi mokykla, kurioje ugdomas vaiko kūrybingumas ir meilė Lietuvai. Kiekvieną sekmadienį nuotoliniu būdu rengiama 45 minučių pamoka pagal amžiaus grupes, vyksta kūrybinės pamokos, kiekvieną penktadienį vaikai dalyvauja būreliuose, o trečiadieniais jų laukia Lietuvos istorijos pamoka. Su vaikais dirba keturios profesionalios mokytojos, dvi mokytojų pagalbininkės, o prie mokyklos sklaidos šalyse prisideda lituanistiniam švietimui neabejingi 3–4 mokyklos ambasadoriai. Mokyklai vadovauja Ernesta Kazlauskaitė-Tsakona. Ji labai taikliai ir gražiai yra pasakiusi, kad „Giliukai“ – tai mes visi, kurie tikime, kad verta puoselėti lietuvių kalbą, šiame greitame, kosmopolitiškame pasaulyje rasti laiko savo šaknims. Žinoma, lietuvių kalbos čia nemokoma kaip Lietuvos mokyklose, bet skiriama daug dėmesio lietuviškai tapatybei išsaugoti. Šiuo metu mokykloje mokosi arti 40 vaikų nuo trejų iki keturiolikos metų. Tačiau mokykla yra auganti, tarsi be sienų – prie jos prisijungė ir Kipro lituanistinė mokykla „Gaja“, Bulgarijos ir Rumunijos lietuvių bendruomenės.

– Kokie tie vaikai, kokią girdi jų lietuvišką kalbą?

– Jie žino nedaug žodžių, painioja galūnes, tačiau moka išreikšti savo mintis trumpai ir aiškiai. Lietuvių kalbos pamokas tiems, kurie tri kalbos pagrindus, veda lietuvė mokytoja Sandra. Turime ir atskirą grupę vaikų, kurie lietuviškai nekalba arba kalba labai prastai, pamokas jiems veda jau daug metų Graikijoje gyvenanti mokytoja Viktorija. Jai graikų kalba – kaip antra gimtoji. Šios pamokos vedamos graikiškai, lietuvių kalba dėstoma kaip nauja užsienio kalba, visiškai nuo nulio, nes suprasti lietuviškai vaikams būtų per sunku. Didžioji dalis giliukų – vaikai iš šeimų, kur mama – meilės emigrantė. Tokiose šeimose kartais pasigendama motyvacijos mokyti vaikus lietuviškai. Nors ir nedaug, bet yra lietuvių, kurie mano, kad tai – tik laiko gaišimas, vis tiek gyvenant Graikijoje vaikams lietuvių kalbos nereikės. Pagrindinės veiklos mūsų mokykloje vyksta sekmadieniais, o sekmadieniai graikams, kurių daugelis dirba ir šeštadienį, – šventas šeimos laikas. Tada jie važiuoja pas gimines, susirenka tavernose gausių šeimos pietų. Ypač ši tradicija paplitusi salose. Tų šeimų vaikai puikiai žino graikų istoriją, tačiau su Lietuva turi keistą santykį: į Lietuvą jie ne parvažiuoja, o atvažiuoja. Žinoma, tai priklauso nuo tėvų požiūrio, tačiau mums norisi keisti jį ir prisidėti prie šių vaikų ir net jų tėvų supratimo, kad Lietuva – irgi namai, o ne šalis, kurią kartkartėmis reikia aplankyti.

Ryšys: Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydis kasmet vyksta vis kitoje vietoje – šiais metais lietuvių bendruomenė susirinko Rodo saloje. / M. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar šiame darbe tau praverčia solidi muzikinė patirtis: Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje esi baigusi fleitos klasę, ilgus metus grojai Alytaus jaunimo simfoniniame orkestre „Svajonė“, nuo mažumės muzikuoji su mama, folkloro ansamblio „Daulėlio“ įkūrėja ir etnokultūros specialiste Laimute Zavistauskiene.

– Gal praverčia labiau emociškai, nes pagroti fleita, fortepijonu ar paskambinti kanklėmis dabar neturiu galimybės. Žinoma, norėčiau, kad mano santykis su muzika būtų aktyvesnis, tačiau tikiu, kad ši pauzė – laikina. Nemažai metų svarsčiau profesionaliai eiti muzikos keliu, tad muzika, grojimas fleita man yra kur kas daugiau nei hobis. Tas gyvenimo etapas – apie dvylika metų – kai labai aktyviai muzikavau, padarė didelę įtaką mano savivokai, suformavo pasaulėžiūrą, netgi vertybes. Kartais gali pasirodyti, kad grojimas instrumentu apsiriboja meninių įgūdžių ugdymu, tačiau aš su tuo nesutinku – tai ir disciplinuotumas, atkaklumas, dar vienos kalbos mokymasis, atminties lavinimas, o kur dar naujai užgimusios draugystės. Taigi, galima sakyti, kad muzika iš dalies suformavo mano požiūrį į darbštumą, meną, mokslą, atsakomybę, muzika tapo meilės estetikai šaltiniu. Prisidėjo ir paties instrumento specifika – fleita juk tokia švelni, subtili. Ilgainiui suaugi su savo instrumentu, jo charakteringumas tampa tavo saviraiškos dalimi.

– Prisilietei prie emigrantų gyvenimo. Kaip manai, ką reiškia būti užsienio lietuviu?

Norisi prisidėti prie šių vaikų ir net jų tėvų supratimo, kad Lietuva – irgi namai, o ne šalis, kurią kartas nuo karto reikia aplankyti kokiu nors reikalu.

– Visų pirma – atsakomybė išlikti lietuviu ir padėti savo vaikams išlikti lietuviais. Tik dabar pradedu suprasti, kaip nelengva tai padaryti dabartiniams keturiasdešimtmečiams–penkiasdešimtmečiams – juk jie neturėjo tokio tautinio ugdymo, kokį gavome mes, jaunesnioji karta, atkūrus Lietuvai nepriklausomybę. Taip jau susiklostė, kad visas mano studijų kelias buvo apipintas įvairiausiais tiek nacionalinės, tiek daugiakultūrės tapatybės tyrimais, tačiau man iki šiol paslaptis: kaip turi būti auginamas, auklėjamas žmogus, kad jis bet kokiomis sąlygomis išsaugotų Lietuvą širdyje? Norėčiau, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nesijaustų svetimi tėvynėje ir nesijaustų kalti, kad emigravo. Esame viena Lietuva.

– Ką tik sugrįžai iš Rodo saloje surengto Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydžio. Kokia jo tradicija? Kuo pasižymėjo šiųmetis?

– Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydis vyksta jau penktus metus. Jis pradėtas organizuoti buvusio ambasadoriaus Rolando Kačinsko iniciatyva, siekiant bent porai dienų suburti Kipre ir Graikijoje pasklidusius lietuvius, tvirtinti draugystę, lietuviškąją tapatybę. Kasmet sąskrydis vyksta vis kitoje vietoje – šiais metais lietuvių bendruomenė susirinko Rodo saloje. Laiką leidome puikiame Rhodescape nuotykių parke prie Apolakkia ežero – nors ir Viduržemio jūroje, bet šalia miško, šalia ežero – ten, kur lietuviui mieliausia! Netilo lietuviškas šurmulys, juokas, nesibaigė pokalbiai, istorijos ir noras pabūti kartu. Parko teritorijoje sodinome medelius, papuošėme juos vėjyje plazdančiais linkėjimais, kuriuos savo rankomis parašėme ar pasinaudodami baltiškais simboliais užkodavome. Tai buvo nepaprastai šviesus laikas, graži bendrystė, kurios pagrindas – lietuvybė. Manau, kad tokio tipo bendrystę lietuvis, gyvendamas tėvynėje, patiria labai retai. Ši patirtis mane priartino prie suvokimo, ką iš tiesų reiškia būti lietuviu svetur. Būdama Graikijoje vis pamąstydavau, kad pasikeitusi šalis man visų pirma reiškia aplinkos pokytį, o mano vidus, turinys – praeities įvykiai, ateities planai, vertybinis pamatas ir įpročiai – vis tiek yra Lietuvoje. Tarsi persikėliau į Graikiją tik fiziškai, o mano mintys ir savęs suvokimas likę tėvynėje. Būdama lietuvių sąskrydyje pajutau kažkokį virsmą – pasijaučiau kaip namuose, sava, savotiškai užpildyta, emociškai įsižeminusi.

– Jau beveik įpusėjai praktiką, ar buvo bent viena akimirka, kai norėjosi ištarti legendinę frazę iš spektaklio „Skapeno klastos“: „Koks velnias nešė mane į tą galerą?“

– Gal tik tuomet, kai teko tvarkytis buitį – išsinuomoti būstą, užsiregistruoti mokesčių mokėtoju, sutvarkyti kitus būtinus formalumus. Tai, kas Lietuvoje daugeliu atveju yra aišku ir savaime suprantama, čia daug biurokratijos ir popierizmo. Į Atėnus atkeliavau ne viena, o kartu su draugu, kuris turi teisės bakalaurą, o šiuo metu studijuoja technologijų teisės magistrą. Labai pravertė jo teisininko žinios ir teisinė kalba. Gyvenant čia reikia išmokti kantrybės, o dėl klampios biurokratijos būti labai atidžiam – absurdiški nesusipratimai, veiklos imitavimas čia yra įprasti. Kartais dėl paties paprasčiausio dalyko, tarkim, dėl sutrikusio interneto ryšio, kuris būtinas dirbant nuotoliu, tenka pereiti tikrus kryžiaus kelius...

– Kuo tave žavi graikai?

– Labiausiai patinka jų atvirumas. Žmonės čia tikri. Jei jie eina gatve, nesišypso tau, bet jei paprašysi pagalbos, padarys viską, ką gali. Jei negali – atvirai pasakys. Tas atvirumas ir tikrumas – man labai priimtinos žmogaus savybės.

– Kodėl tavo laikini graikiški namai – Pirėjuje, Atėnų uoste, o ne pačiuose Atėnuose, kur kunkuliuoja megapolio gyvenimas?

– Trumpai teko pagyventi ir Atėnuose. Triukšmas, tempas, žmonių mišrainė, vidurvasarį dar ir alinantis karštis – mane, mėgstančią ramybę ir gamtą, tai labai sekino. Iš pradžių, kai vos įsikūrusi į viską žvelgiau turisto akimis, dar galėjau kentėti. Tačiau apsipratus įvyksta virsmas, pradedi gyventi įprastą gyvenimą. Jo norėjosi kokybiškesnio ir ramesnio. Pirėjas tam puikiai tiko. Metro nuo Atėnų centro jis pasiekiamas per pusvalandį, čia daug ramiau, jaukesnės ir žalesnės gatvės, mažiau skubėjimo ir triukšmo. Svarbiausia – šalia jūra. Kas rytą gali nubėgti išsimaudyti, vakarais pasivaikščioti Pasalimani įlanka, turguje nusipirkti šviežių žuvų, daržovių ir maitintis itin kokybišku maistu. Graikijoje jis labai skanus!

Ryšys: Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydis kasmet vyksta vis kitoje vietoje – šiais metais lietuvių bendruomenė susirinko Rodo saloje. / M. Zavistauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Lietuvoje tu net ir žiemą maudeisi ežeruose, tad pietų jūra tau visus metus padovanos maudynes?

– Tikiuosi. Kol kas maudausi, vanduo dar šiltas. Abu su draugu mėgstame aktyvų gyvenimo būdą, todėl ne tik jūra čia suteikia galimybių judriam laisvalaikiui. Kartą per savaitę einame šokti lindihopo – labai smagi bendruomenė, gera joje pabūti. Reguliariai lankomės sporto klube. Na ir, žinoma, vos tik turime laisvo laiko, tyrinėjame Atėnus, stengiamės kuo labiau pajusti vietinį gyvenimą lėtu tempu, tačiau bandome išlaikyti ir sau svarbias lietuviškos kasdienybės dedamąsias – stengiamės keltis anksti, daug būti gamtoje, sportuoti, žodžiu, netinginiaujame! Ketiname pasinaudoti Pirėjo, kaip uostamiesčio, pranašumais ir nuplaukti į Graikijos salas.

– Užtenka įsivesti į „Google“ užklausą, ką pamatyti Atėnuose, ir rasi visa sąrašą lankytinų objektų. Kas, be turistų nuvaikščiotų vietų, Atėnuose tave labiausiai sudomino ir nustebino?

– Daugiau kaip 4 mln. gyventojų turinčius Atėnus vidutiniškai per metus (tokia statistika buvo iki pandemijos) aplanko 6 mln. turistų, visų jų keliai veda į gerai žinomus objektus: Akropolį, Dzeuso šventyklą, Dioniso teatrą, Panathinaiko stadioną, Plakos rajoną su unikaliu Anafiotikos kvartalu. Tačiau yra dar vienas ypatingas Atėnų rajonas. Tai Exarcheia, savo anarchistine dvasia garsėjantis Atėnų rajonas. Graikai išvis mėgsta protestuoti, Atėnų sienos ištisai išmargintos grafičiais, tačiau net ir šiame kontekste Exarcheia – ypatinga. Čia įsikūrusi itin stipri radikalių kairiųjų bendruomenė, o grafičiai – ne tik piešiniai, bet ir politiniai arba visuomeniniai manifestai. Čia galima pamatyti netgi šokiruojančių užrašų: „Turistai, jūs čia nelaukiami ir nesaugūs.“ Tačiau turistus šis rajonas vilioja dėl ypatingos atmosferos, barų, knygynų, meno galerijų ir tų pačių politinių grafičių, prie kurių noriai fotografuojamasi.

– Ko ilgiesi Lietuvoje?

– Miško, gamtos. Netgi rudens, tos lietuviškos melancholijos. Čia juk nuolat saulėta (juokiasi).

Monika dėkinga

• Alytaus jaunimo simfoniniam orkestrui „Svajonė“ – už įžiebtą vidinį meilės muzikai sąjūdį.

• Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijai – už suformuotą dvasios stiprybę ir norą nuolat ieškoti grožio.

• Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijai už norą pažinti, o Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui – už išugdytą drąsą teigti.

• Kūrybinei vaikų ir jaunimo stovyklai „Lietuvos Atgaja“ – už tikrumo buityje ir būtyje pamokas, kūrybinį džiaugsmą ir bendruomeniškumą, kuris yra tarsi tikrumo atskaitos taškas.

• Tėvams – už vaikystę, per kurią buvau mokoma visus šiuos dalykus gyvenime pažinti ir vertinti.