A. Beliackio patarimas: bendraudami su A. Lukašenka, pjaukit 10 kartų pagalvoję

„Lietuvių visuomenei ir Lietuvos politikams reikia suprasti, kad Baltarusija – pavojinga zona, ir iš čia galima laukti bet ko“, – interviu LRT radijo laidai „60 minučių“ sakė neseniai į laisvę paleistas Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistas Alesis Beliackis.

Jis taip pat pasidalijo mintimis, ar Baltarusijoje įmanomas Maidanas, ar gali būti paleisti kiti politiniai kaliniai, bei papasakojo, kaip kalėjime buvo elgiamasi su juo pačiu.

- Kaip galvojate, kodėl Jus paleido?

- Formali priežastis – Baltarusijos išlaisvinimo nuo fašistų užgrobikų 70-metis. O neformali priežastis – politinis išskaičiavimas. Aš neprašiau, kad mane išleistų, aš neprašiau, kad mane įkalintų. Visa tai daroma virš mūsų galvų ir tai galima pavadinti politiniu žaidimu.

Manau, kad Baltarusijos valdžiai dabar labai aktualūs santykiai su ES. Pirmiausia ekonominis aspektas. Kadangi Baltarusijos ekonomika nėra stipri. Reikia investicijų, naujų kontaktų, santykių perkrovimo. Šių priežasčių ir aplinkybių fone mane ir paleido.

- Kaip jautėtės tuo momentu, kai sužinojote, jog išeinate į laisvę?

- Buvo visiškai netikėta. Aš stovėjau prieš kalėjimo viršininko kabineto duris ir nežinojau, kodėl mane čia iškvietė. Visokios mintys sukosi galvoje, buvau pakankamai susikaupęs ir įsitempęs. Kai įėjau į kabinetą, ten sėdėjo prokuratūros darbuotojas. Jis ir pranešė, kad man pritaikyta amnestija. Iš pradžių nepatikėjau. Bet pagalvojau, gal ir gali taip būti. Žinoma, nešokinėjau iki lubų. Juolab kad paskutiniai prezidento pareiškimai rodė, kad manęs greitai nepalies. Todėl buvau nusiteikęs sėdėti iki vasario. Išėjau anksčiau. Vertinu tai kaip mažą savo džiaugsmą.

- Kalėjime Jūs turėjote du oficialius įspėjimus ar papeikimus – nežinau, kaip tiksliai įvardinti...

- Jų buvo daugiau. Daugiau nei 10. Tiksliai nepamenu. Mane įspėdavo kiekvieną mėnesį. Tai buvo tarsi bausmės dalis. Įspėjimus skirdavo ne tik man. Skirdavo ir kitiems septyniems politiniams kaliniams. Kai kurie kalinami ne šiaip kalėjime, o griežto režimo kalėjimo. Švelniai tariant, tai pats nemaloniausias režimas. Jis apskritai labai netoli kankinimų. Man buvo truputį geriau. Buvau eiliniame kalinių būryje. Su manimi buvo kalinami žmonės, nuteisti už įvairius nusikaltimus.

Dėl dažnų įspėjimų prižiūrėtojai neleisdavo man susitikti su artimaisiais, uždrausdavo gauti maisto siuntinius, taip pat neleisdavo jokių piniginių perlaidų, kad negalėčiau apsipirkinėti vietos parduotuvėje. Tačiau į šiuos draudimus žiūrėjau filosofiškai. Pavyzdžiui, jeigu atsisegusi saga arba pagaus su duonos rieke, kurią paėmei iš valgyklos, kad suvalgytum kameroje vakarienei, – jau būsi nubaustas.

- Kalėjime Jūs praleidote beveik trejus metus. Apie ką visą tą laiką galvojote? 

- Administracija pasirūpino, kad būčiau beveik izoliuotas nuo kitų kalinių, kad neturėčiau jokių kontaktų su kitais nuteistaisiais. Ir žmonės, kurie užkalbindavo mane, būdavo pervedami į kitus būrius arba sulaukdavo kitų nuobaudų. Dėl to kiti su manimi vengdavo bendrauti. Bet šiaip santykiai su nuteistaisiais buvo normalūs. Kai nematydavo prižiūrėtojai, susimirksėdavome ar susimojuodavome su kitais kaliniais.

Taigi tas vienišumo jausmas man padėjo susikoncentruoti knygų rašymui. Vieną parašiau apie Baltarusijos literatūrą, nes pagal specialybę esu filologas, o kitą – apie literatūrinius prisiminimus. Taigi atnaujinau savo profesinius įgūdžius, kurių išmokau dar prieš 20 metų.

- Ar gali būti į laisvę paleisti kiti politiniai kaliniai ir nuo ko tai priklauso?

- Manau, kad gali. Jau buvo toks atvejis 2008 m., kai visi politiniai kaliniai buvo paleisti ir dėl to pradėjo normalėti santykiai su ES. Tada visi truputį atsipalaidavo. Atsipalaidavo ir kai kurie pareigūnai. Tarp jų ir Lietuvos. Dėl to mano finansiniai duomenys ir atsidūrė Minske. O tai ir buvo mano suėmimo priežastis. Manau, kad santykiai gali keistis ir gerėti tik tada, kai bus paleisti visi sulaikyti opozicijos atstovai.

- Jūs jau užsiminėte apie tai, kad į kalėjimą sėdote, kai Lietuvos ir Lenkijos teisėsaugininkai perdavė Jūsų finansinius duomenis Minskui. Kaip vertinate šį faktą?     

- Nejaučiu jokio pykčio nei Lenkijos, nei Lietuvos valdžiai, kadangi sodino mane Baltarusijos valdžia. Tai buvo ilgo sekimo ir KGB darbo rezultatas. Jie kažkaip gavo duomenis bankų sąskaitų, kuriose buvo pinigai, skirti opozicijai ir žmogaus teisių gynimui. Tą teisme patvirtino pinigus pervedusios organizacijos, tačiau teismas visa tai ignoravo.

Lietuvių visuomenei ir Lietuvos politikams reikia suprasti, kad Baltarusija – pavojinga zona, ir iš čia galima laukti bet ko. Prieš bendraujant su A. Lukašenkos režimu, reikia 10 kartų pagalvoti ir tik tada pjauti.

- Ką Jūs pats darysite toliau?

- Dirbsiu žmogaus teisių gynimo srityje, stengsiuosi perduoti savo patirtį kitiems žmonėms. Stengsimės koordinuoti savo veiksmus su kitomis organizacijomis, kad bent kažkaip paspaustume Baltarusijos valdžią. Stengsimės keisti žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje.

- O kiek šiandien stipri Baltarusijos opozicija?

- Man sunku spręsti apie visą šalies opoziciją. Dar reikia apsidairyti. Gal kai kas daroma ne taip aktyviai, per mažai gyvybingumo. Tačiau jausmas maždaug toks, kad situacija mažai pasikeitė per tuos trejus metus, kol sėdėjau.

- Ar įmanomas Maidanas Minske?

- Galimas. Jis visur galimas. Bet tam reikia tam tikrų sąlygų, žmonių nusiteikimo, tam tikros ekonominės situacijos. Mes patys 1990-ųjų pradžioje dalyvavome masiniuose mitinguose, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Tačiau tada viskas baigėsi prezidento rinkimais. Ir dabar jau 20 metų mes degraduojame. Šis režimas negali pasigirti niekuo. Žmonės negyvena turtingai, atvirkščiai – žmonės gyvena vargingai. Taigi viskas įmanoma. Tačiau viskas priklauso nuo baltarusių tautos.

- Ko Jūs laukiate iš artimiausių kaimynų, Lietuvos?   

- Ir lietuviai, ir ukrainiečiai mums labai artimos tautos. Nepaisant visų sunkumų Ukrainoje, šalis žingsniuoja septynmyliais žingsniais pirmyn į ES. Šiandien pasirašyta asociacijos sutartis su bendrija. Visi šie įvykiai tyčia ar netyčia stumia Baltarusiją rinktis Europą.

Man atrodo, kad Lietuvos visuomenė turi parodyti, jog Europos kelio pasirinkimas mažoms šalims yra saugus ir naudingas kiekvienam piliečiui. O draugauti su didžiąją kaimyne Rusija reikia, bet tuo pat metu reikia ir saugotis. Nes jeigu dramblys draugauja su mažu šuniuku, jis, anksčiau ar vėliau, gali užminti ir sunaikinti šuniuką.