„Aš stokoju žinių apie politinius žaidimus, esu naivi ar tiesmuka. Tikrai žinau tuos darbus, kurių Lietuvai reikia ir aš ruošiuosi juos daryti. Jei jie [LVŽS – LRT.lt] nuo to atsitraukia, tai aš – ne“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ sakė D. Šakalienė. Apie sprendimą pakeisti frakciją – pokalbis  su pačia Seimo nare ir LVŽS frakcijos seniūno pavaduotoju Virginijumi Sinkevičiumi.

– Ponia Šakaliene, turbūt daugeliui išgirdus šią naujieną kilo tas pats klausimas, kodėl tik dabar? Jūs tik dabar prisiminėte, kad esate liberalė?

D. Šakalienė: Aš labai ilgai, nuoširdžiai ir kantriai stengiausi dirbti su valstiečių ir žaliųjų frakcija. Tai buvo žmonės, kurie mane pakvietė kartu ateiti į Seimą. Aš nuoširdžiai patikėjau, kad jie iš tiesų nori įgyvendinti socialinės politikos ir smurto įveikimo reformas, todėl aš jiems padėjau paruošti jų rinkiminę programą. Parašiau didelę socialinės politikos programos dalį, visas smurto įveikimo ir psichikos sveikatos gerinimo priemones kartu su Aurelijumi Veryga. Po rinkimų pradėjo matytis, kad mūsų požiūriai skiriasi.

Šiose vietose aš negaliu ir nedarysiu kompromisų. Nėra skirtingų nuomonių apie smurtą, nėra skirtingų variantų vaiko teisių ar žmogaus teisių konvencijų. Čia aš supratau, kad įstrigo ta smurto įveikimo reforma. Mano žinios ir patirtis nėra reikalingos valstiečių ir žaliųjų frakcijai, tai logiškiau dirbti su žmonėmis, su kuriais vertybių neskiria keli šimtai metų.

– Bet juk tai buvo aišku daug anksčiau. Prieš rinkimus jūs buvo įvardijama, kaip kandidatė tapti socialinės apsaugos ir darbo ministre. Prieš antrąjį rinkimų turą jūsų pavardė jau nebebuvo minima. Vėliau jums nebuvo pasiūlytas Žmogaus teisių komiteto pirmininkės postas. Jau tuomet buvo aiškus signalas, kad jums su valstiečių ir žaliųjų ideologija ne pakeliui.

D. Šakalienė: Dabar, kai sukurtas toks viešasis diskursas, esą aš esu žmogus, kuriam labai svarbu postai, kuris yra garbėtroška, per daug emocinga ir t.t., tai daug žmonių yra sunku tuo patikėti. Tačiau tiesa yra tokia, kad aš labai norėjau, kad pavyktų ta smurto įveikimo reforma. Aš daug metų dirbau dėl vaiko teisių apsaugos įstatymo, dėl visų smurto prieš vaikus formų uždraudimo. Buvo padarytas tik pirmas žingsnis. Vasario mėnesį mes padarėme pakeitimus dabar galiojančiame vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Apibrėžėme visas smurto prieš vaiką formas įskaitant nepriežiūrą, psichologinį smurtą bei uždraudėme fizines bausmes. Taip buvo pralaužta šita užtvanka. Ta didžioji banga, naujas pilnas vaiko teisių apsaugos įstatymas, kuriame numatyta visa infrastruktūra, paslaugų teikimas, aiškus laiko išdėstymas, kas, su kuo, ką, per kokį laiką turi padaryti, kaip padėti šeimai, kaip padėti vaikui – visa tai sustojo. Šitas procesas neina.

Mes jau išsigryninome, yra 7 skirtumai tarp mano požiūrio, kaip ta reforma turi vykti (kas atitinka vaiko teisių konvenciją, JT komitetų rekomendacijas, PSO ekspertų ir t.t.), ir tarp žmonių, kurie atstovauja tą kitą pasaulėžiūrą – P. Urbšio, R. Baškienės, A. Širinskienės. Panašu, kad mes neįveiksime šitų skirtumų. De facto aš esu opozicijoje būdama valdančiųjų frakcijoje.

– Taigi dabar nusprendėte opozicijoje būti oficialiai.

D. Šakalienė: Nebėra prasmės. Aš labai ilgai tikėjausi, kad vis tik mes sutarsime, kad jie mato žmonių nuomonę ir tai nėra vien mano ar nevyriausybininkų iniciatyva. Galvojau dar truputį pakentėsiu ir gal tikrai pavyks. Tačiau kai sužinojau, kad net ir šį ketvirtadienį darbotvarkėje nebus vaiko teisių apsaugos įstatymo ir išgirdau iš frakcijos vadovų, kad jie nesidalina ta pačia nuomone kaip aš, kaip tas naujas įstatymas turėtų atrodyti, aš pasidaviau. Pasidaviau bandyti prisitaikyti ten, kur nepavyko to padaryti. Džiaugiuosi, kad bent jau kai kurie kiti dalykai, kur tos pozicijos nesiskiria, bus įgyvendinti. Aš renkuosi būti opozicijoje ir ne pagal partines ideologijas, o pagal vertybinį požiūrį jau su didesniu bendraminčių būreliu surinkti žmones, kad bent kai kuriuos darbus padaryti. Pagaliau vėl prikalbinti visuomenę, kad jie vėl būtų aktyvesni.

– Pone Sinkevičiau, turbūt buvo galima tikėtis tokio D. Šakalienės sprendimo ar visgi tai jums buvo staigmena.

Pats sprendimas nebuvo staigmena. Mane labiau nustebino pats pateikimas, kai vykstant frakcijos posėdžiui staiga visi pradėjo gauti žinutes iš spaudos, kad D. Šakalienė pasirinko Liberalų sąjūdį. Toks pateikimo ir atsisveikinimo su frakcija būdas yra keistas.

– D. Šakalienės teigimu, pagrindinis argumentas trauktis – nevykstanti socialinės apsaugos reforma. Kaip jūs manote, kokie buvo pagrindiniai jos motyvai?

V. Sinkevičius: Geriausiai pati D. Šakalienė pasakytų, bet nemanau, kad tai buvo pagrindiniai motyvai. Dirbti tikrai galima šiais klausimais. Taip, parlamentas susideda iš 141 nario ir ne visi galvoja kaip D. Šakalienė. Nuomonių yra skirtingų visose frakcijose. Jei iš teisų degi ta idėja, ja tiki, tai eini, įrodinėji, dirbi, dėliojiesi tuos darbus. Aš to nepastebėjau.

– Jūs išplatinote pranešimą, kuriuo raginote D. Šakalienę apskritai atsisakyti Seimo nario mandato. Ar tai nėra per griežta reakcija?

V. Sinkevičius:  Ne. Tai yra teisinga ir etiška. D. Šakalienė prieš eidama į Seimo rinkimus deklaravo, kad štai tos vertybės su LVŽS sutampa. Ji pateko į parlamentą su LVŽS sąrašu, pasinaudodama šios sąjungos populiarumu. Todėl manau, kad reakcija yra labai normali, nes ta vieta priklauso LVŽS.

– Tačiau Seimo nario mandatas yra laisvas ir kiekvienas gali priimti sprendimus, kurie jiems atrodo geriausi.

V. Sinkevičius: Žinoma. Mes taip pat pasakome savo nuomonę, kaip mums atrodo, kad turėtų būti. Ji nelaimėjo vienmandatės, todėl yra didelis skirtumas. Manau ši vieta priklauso LVŽS.

– Ponia Šakaliene, kaip reagavote į tokią frakcijos nuomonę apie jūsų pasitraukimą? Negalvojate palikti mandato?

D. Šakalienė: Aš manau, kad mes priėjome tam tikrą ribą su tais absurdiškais kaltinimais ir stebinančiai keista kritika. Seimą paversti aiškinimosi vieta, kuri turėtų būti pagarbos verta vieta. Ir tai daro žmonės, kurie tą  deklaravo. Tik noriu priminti, kad turėtume būti sąžiningi ir etiški. Ne aš atėjau pas „valstiečius“, jie mane pakvietė. Aš neprisijungiau prie partijos ir nesiruošiau to daryti. Aš buvau pakviesta dėl žinių, patirties ir kompetencijų konkrečiose srityse. Aš nuoširdžiai su jais dirbau. Tai buvo sudėta ir į partijos, ir, vėliau, į vyriausybės programą. Aš atnešiau ir tas žinias, kurių jiems reikėjo, ir atnešiau tūkstančius žmonių balsų. Žmonių, kuriems labai reikėjo ir šiandien reikia tų reformų. Aš esu atsakinga už tuos tūkstančius žmonių, kurie už mane balsavo ir kurie šiandien kreipiasi to pagalbos. 

– Pono Sinkevičiaus žodžiuose yra tiesos. Jie tam tikra prasme į jus investavo, apmokėjo rinkiminę programą, jie gali jausti įsižeidę.

D. Šakalienė: Pasikvieti žmogų dėl jo kompetencijų, dėl jo profesionalumo konkrečioje srityje, o po rinkimų tų žinių jau nebereikia, ignoruoji žmonių norą matyti mane. Aš buvau išreitinguota pakankamai aukštai nuo tos vietos, kuri man buvo suteikta. Tuomet man buvo sunkus sprendimas man pasiryžti tai daryti. Aš stokoju žinių apie politinius žaidimus, esu naivi ar tiesmuka. Tikrai žinau tuos darbus, kurių Lietuvai reikia ir aš ruošiuosi juos daryti. Jei jie nuo to atsitraukia, tai aš ne.

Aš stokoju žinių apie politinius žaidimus, esu naivi ar tiesmuka. Tikrai žinau tuos darbus, kurių Lietuvai reikia ir aš ruošiuosi juos daryti.

– Bet netgi tada, kai jus kvietė, negi nebuvo aišku, kad tos jūsų vertybės labai skiriasi? Tuo pačių žmogaus teisių klausimu, ką parodė balsavimas Seime dėl partnerystės įstatymo.

D. Šakalienė: Ten ir esmė, kad tai, ką jie žadėjo daryti, kas susiję su smurto reforma, vaiko teisėmis, socialinėmis priemonėmis, kurios tokios reikalingos pažeidžiamiems žmonėms, tie požiūriai sutapo. Nežinau, kodėl dabar taip pasikeitė. Tada buvome aiškiai sutarę. Buvo aiškūs ir tam tikri skirtumai. Dėl partnerystės jie ir tada žinojo mano poziciją. Bet dėl smurto epidemijos Lietuvoje buvo aiškiai sutarę. Iš mano pusės šita nuostata nepasikeitė ir niekada nepasikeis.

– Jūs esate ne pirma, kuri palieka šią frakciją. Kokia ten atmosfera?

D. Šakalienė: Nežinau, ar būtų etiška analizuoti, kodėl tam tikri procesai stringa. Gerbdama savo buvusius kolegas, nenorėčiau komentuoti problemų, su kuriomis frakcija susiduria. Manau, kad šitoje vietoje taip pat būkime biedni, bet teisingi – Seime labai daug psichologinės įtampos, patyčių, kartais net atviros agresijos. Visam Seimui būtų ne pro šalį atidžiau pasižiūrėti į tai, kokį pavyzdį mes rodome visuomenei. Mes galime turėti skirtingas nuomones ir net susipykti, bet nereikia vienam kito žeminti, draskytis, būti nesąžiningiems. Visiems reikia tiesiog sutelkto darbo.