Ekspertas apie nepavykusį referendumą: reikėtų išmokti pamokas

Daugiau apie tai komentavo komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas. 

– Esate geras komunikacijos ekspertas, nesate nei rinkimų komisijos narys, nei referendumo organizatorius, bet labai daug žmonių atsikėlė ryte, pažiūrėjo į rezultatus ir sakė: ką, kaip taip įmanoma? Trys ketvirtadaliai balsavo „už“, referendumas įvyko. Kodėl šis klausimas nepriimtas? Jūs galite viską paprastai paaiškinti? 

– Prieš kelis dešimtmečius Lietuvos Konstitucijos tėvai, pagauti romantinės visuotinio dalyvavimo politiniame gyvenime idėjos, nusprendė, kad jeigu tuo metu visi diskutuoja apie politiką, svarsto, pasiruošia eiti į referendumus ir panašiai, visą laiką taip ir bus. Dėl to sukalė kuoliukus, nustatė barjerą taip aukštai, kad dabar bandome kelintą kartą jį peršokti ir vis neišeina.  

– Keliolika kartų nepavyko, išėjo tik vienas kartas, kai buvo balsuojama dėl stojimo į Europos Sąjungą. Žmonės nebedainuoja susikibę už rankų, jie tiesiog išvažiavo ten, kur gyvenimas geresnis.  

– Tais laikais į politinį gyvenimą žiūrėjome pro rožinius akinius ir nustatėme tam tikrus kriterijus. Pasirodo, su jais reikia gyventi. Sudėtinga juos pritaikyti šiems laikams. Kaip ir sakė, politinė valia, tautos valia – akivaizdi. Vargu, ar visuomenėje turime daug klausimų, kur 75 proc. pritaria vienam ar kitam dalykui. Tačiau dėl tokio reguliavimo, tokios tvarkos, to nepakanka tam, kad mes tai įvertintume. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar politikai mėtys šį klausimą kaip karštą bulvę vieni nuo kitų? Bandys gauti politinių taškų, sakydami „už“ arba „prieš“?

– Čia kaip tik ir yra bėda, kad jie nemėto. Jeigu dabar reikėtų atsakyti, kas buvo šio referendumo „taip“ veidas, turbūt negalėtume pasakyti nei vieno žmogaus, kuris atsikėlęs ryte eina į tribūną, važiuoja, agituoja, kalbasi su žmonėmis. Plakatuose nebijo pasakyti „Sakyk taip“ ir panašiai.  

– Nors tokių veidų yra? Daugybė skaudžių istorijų. Pavyzdžiui, krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas, kuris neteko pilietybės.  

– Čia būtų papildomas argumentas, bet iš tikrųjų, žmogaus, kurį žurnalistai galėtų kviesti į laidas, nebuvo. Kadangi jo nebuvo, viskas susiliejo į tam tikrą techninį klausimą. Mano dukra gyvena Londone, baigė prestižinį universitetą. Man sekmadienį skambino ir klausė, ką reiškia šitas pasakymas, kaip čia balsuoti. Mes nukreipiame visą šitą į tokį techninį klausimą. Neatmesčiau, kad dalis žmonių tiesiog nesuprato formuluotės ir nusprendė to nedaryti vietoje to, kad paliestume tokius platesnius klodus.

Ar norime, kad Lietuva būtų didesnė? Ar norime, kad Lietuvos dukros ir sūnūs turėtų ryšį su Lietuva? Ar norime priimti savo sūnus ir dukras paklydėles? Kadangi tokių poetinių, emocinių temų nebuvo, visa tai buvo sprendžiama tokiu techniniu būdu. Lygiai tas pats, kaip rinkimų biuletenyje užrašyti, kurį iš kandidatų jūs pageidaujate įrašyti į galutinį Vyriausios rinkimų komisijos protokolą dėl prezidento rinkimų. 

– Kas dabar yra kaltas? Jeigu nėra veido, kuris būtų „už“, galbūt rastume veidų, kurie buvo „prieš“? Ar galima surasti ir kažką kaltinti? 

– Smerkti, vargu, ar reikėtų. Tikriausiai reikėtų išmokti pamokas, kad techninių klausimų tokiais masiniais būdais spręsti neišeina. Žmonės tiesiog pakankamai nesidomi Konstitucijos dvylikto straipsnio redakcija tam, kad galėtų atlikti informuotą sprendimą. Vienas iš būdų, galbūt jis atsitiks, turėjome koliziją su Konstituciniu Teismu, kuris sakė, ką reiškia atskiri atvejai, ar jie gali būti masiniai, ar jie negali būti masiniai.  

Galbūt Konstitucinio Teismo dabartinis pirmininkas ar ateities pirmininkė galėtų iššaukti Konstitucijos dvasią ir pasakyti, tegul būna tų dvigubų pilietybių daug.